Kraštietis Petras Plumpa – 2023 metų Laisvės premijos laureatas (0)

2023 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, pogrindinės spaudos leidėjui ir publicistui, politiniam kaliniui, 15 gyvenimo metų praleidusiam sovietų lageriuose, savilaidinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbiui Petrui Plumpai. Pasak kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, „sunkus sovietų okupacijos metas, daugeliui uždėjęs sunkų nelaisvės kryžių, kartu padovanojo Lietuvai labai šaunių žmonių, nesusitaikiusių su pavergimu ir ieškojusių būdų, kaip palaikyti žmonėse laisvės viltį. Vienas iš tokių vyrų buvo Petras Plumpa. Panašūs į Petrą vyrai ir moterys artino Lietuvai laisvės rytą.“ Iš tiesų, nuo jaunystės metų iki 1990 m. kovo 11-osios Petras Plumpa beveik keturiasdešimt metų paskyrė kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o jo ginklu tapo laisvas rašytas žodis, kurio taip bijojo okupacinė valdžia.

Petras Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnų kaime (Panemunio vls., Rokiškio aps.), tikinčioje, patriotiškoje šeimoje. Du vyresnieji Petro broliai Albertas ir Jonas 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinę rinktinę. Vėliau Albertas Plumpa įsitraukė į partizaninį judėjimą, buvo du kartus (1945 ir 1957 m.) sovietų valdžios teistas ir kalėjo lageriuose; brolis Jonas nuteistas 1952 m. Sesuo Eugenija pokario metais rėmė valsčiaus partizanus maistu ir rūbais. 1945 m. suimtas tėvas Vladas Plumpa iki 1947 m. buvo kalintas Archangelsko srities lageriuose. 

Plumpų šeima
Sėdi iš kairės: brolis Povilas, brolis Albertas; stovi iš kairės: tėvas Vladas Plumpa, sesuo Eugenija, brolis Jonas, Petras Plumpa, kaimynas.
Ratkūnų k., Rokiškio r., 1955 m. | Fotografas nenurodytas
Petro Plumpos asmeninis archyvas

Sovietų valdžios teroras prieš šeimos narius, okupacijos atneštos nelaimės nulėmė Petro gyvenimo pasirinkimus. 1954 m. jis įsitraukė į Pandėlio vidurinės mokyklos (Rokiškio r.) moksleivių antisovietinės organizacijos veiklą, bendradarbiavo leidžiant pogrindinį rankraštinį laikraštėlį „Laisvės balsas“, platino antisovietinius atsišaukimus. 1955–1956 m. organizacijos nariai išleido šešis „Laisvės balso“ numerius, juos platino moksleivių tarpe.

Įgijęs vidurinį išsilavinimą, 1957 m. Petras persikėlė į Kauną, įsidarbino Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje. Tais pačiais metais su buvusiais Pandėlio mokyklos bendramoksliais sukūrė antisovietinę pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvę Lietuvai“, lapkričio 14 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1957 m. pabaigoje – 1958 m. pradžioje kartu su organizacijos nariais pagamino ir Kaune išplatino apie 200 politinių antisovietinių atsišaukimų Vėlinių, Naujųjų metų, Vasario 16-osios progomis. 

Pasitikdami 1958 m. vasario 16-ąją jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai suplanavo iškelti Lietuvos trispalves Vilniuje, Kaune ir Pandėlyje. Išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukščio kamino Petras Plumpa iškėlė trispalvę vėliavą, kurią pasiuvo studentės Nijolė Gaškaitė ir Birutė Putrimaitė. 1958 m. kovo mėnesį P. Plumpa kartu su Algirdu Susniu parengė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą ir įstatus, juos padaugino 146 egzempliorių tiražu. 1958 m. kovo 14 d. su kitais organizacijos nariais Petras Plumpa buvo areštuotas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo 1958 m. liepos 31 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 7 m. laisvės atėmimo bausme.

1958–1965 m. Petras Plumpa kalėjo Mordovijos Dubravlage. Lageryje jis krovė vagonus, buvo statybininkas, dažytojas, dirbo kitus darbus. Kalėjo kartu su lietuviais, ukrainiečiais, latviais, estais, rusais, žydais. Apie lageryje praleistus metus P. Plumpa rašė: „Man asmeniškai tai buvo tik laisvės kelio pradžia ir pirmoji okupantų skirta bausmė. Tas kelias atvedė į krikščionybę, kurioje atsiskleidė dieviškojo pasaulio didybė, o kartu nauji siekiai, darbai ir kalėjimai...“ Iš tiesų Mordovijos lageriuose jis susipažino su Lietuvos partizanais, Sovietų Sąjungos režimo priešininkais, nuteistais menininkais, rašytojais, mokslininkais, studentais, o svarbiausia – su kalinamais Lietuvos kunigais: kanauninku Petru Rauda, Algirdu Mociumi, Alfonsu Svarinsku. Petras Plumpa savo atsiminimuose įvardijo, kad lageryje jis atrado autentišką tikėjimą, ne iš tėvų paveldėtą, bet gyvą dvasinį perversmą – paties asmeninį santykį su Dievu, pokalbį su Juo, maldos esmę. 

Pogrindinės jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narys Petras Plumpa
Nuotrauka daryta Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos vidaus kalėjime (saugoma baudžiamojoje byloje). Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo 1958 m. liepos 31 d. nuosprendžiu organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis (Petras Plumpa ir Nijolė Gaškaitė – 7 m., Aleksandras Krasauskas – 10 m., Algimantas Susnys – 8 m., Česlovas Kučinskas ir Donatas Bičiūnas – 5 m., Birutė Putrimaitė – 3 m., Algimantas Skeivalas – 2 m.).
Vilnius, 1958 m. kovo mėn. | Fotografas nenurodytas
Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1, ap. 58, b. 44614/3, t. 2, l. 6

1965 m. iš įkalinimo P. Plumpa sugrįžo į gimtąjį Suvainiškį, dirbo kolūkyje statybininku ir vairuotoju, o 1968 m. įsidarbino Kaune Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą, 3000 egzempliorių tiražu išspausdino Vengrijos vyskupo Tihamerio Totho knygelę „Jaunuolio būdas“. Nuo 1969 m. Petras Plumpa pradėjo nelegalų gyvenimą – registruodamas santuoką ir nenorėdamas atkreipti dėmesio į save ir savo šeimą, pase, išduotame Mordovijos lageryje, savo pavardę pakeitė į Pluirą. Nuo to laiko jis užsiėmė vien nelegalių knygų leidyba: slapstydamasis padaugino Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kun. Prano Gaidos-Gaidamavičiaus, kun. Stasio Ylos ir kitų darbus. 

Pasak istoriko Arūno Streikaus, „garsesnio, atviresnio kovos už tikinčiųjų teises sąjūdžio pradžią paženklino du beveik vienu metu parengti dokumentai – 1971 m. Lietuvos Romos katalikų memorandumas Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui, pasirašytas daugiau nei 17 000 žmonių, ir 1972 m. pirmasis savilaidinio periodinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ numeris.“ Jų parengimo ir leidybos darbus atliko Simno vikaras kun. Sigitas Tamkevičius SJ, pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ redaktorius (1972–1983 m.), ir Petras Plumpa – vienas pirmųjų „Kronikos“ bendradarbių (1972–1973 m.). P. Plumpa pagamino Lietuvos Romos katalikų memorandumo kopiją su parašais, suredagavo ir padaugino šimtą pirmojo „Kronikos“ numerio egzempliorių. Tuo metu P. Plumpa palaikė ryšius su Rusijos disidentais N. Krivošeinu, V. Telnikovu, T. Velikanova ir S. Kovaliovu, jiems teikė informaciją apie įvykius Lietuvoje, per juos Memorandumo tekstas ir pirmasis „Kronikos“ numeris pasiekė demokratinį Vakarų pasaulį. Iki suėmimo 1973-ųjų lapkritį P. Plumpa 100 egzempliorių tiražu padaugino pirmuosius šešis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerius. 

1973 m. lapkričio 20 d. P. Plumpa buvo suimtas antrą kartą. Tuo metu KGB įvairiose Lietuvos vietovėse įvykdė dešimtis kratų, surado ir konfiskavo pogrindinės spaudos organizacijos dauginimo aparatus, kilnojamas spausdinimo stakles ir suėmė darbuotojus. Petras Plumpa buvo apkaltintas masiniu draudžiamos literatūros dauginimu, nelegaliu savo pavardės pakeitimu. Teismo metu advokato paslaugų jis atsisakė sakydamas: „Mano gynėjas – Dievas, kitų nenoriu. Pats apsiginsiu.“ 1974 m. gruodžio 24 d. P. Plumpa nuteistas 8 metams griežtojo režimo lagerio. Bausmę atliko lageriuose „Permė-36“ (1975–1977 m.) ir „Permė-35“ (1977–1980 m.), vėliau, 1980–1981 m., buvo kalintas Čistopolio kalėjime Totorijoje.

Petro Plumpos, 1973 m. lapkričio 20 d. suimto už religinės literatūros rengimą ir platinimą, nuotrauka, padaryta Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos tardymo izoliatoriuje
Vilnius, po 1973 m. lapkričio 20 d. | Fotografas nenurodytas
Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1, ap. 58, b. 47706/3, t. 2, l. 23 a.p.

Kalėdamas Permės lageriuose P. Plumpa aktyviai dalyvavo politinių kalinių žmogaus teisių akcijose. Kartu su Z. Antoniuku, S. Gluzmanu, I. Kalinecu, M. Kijrendu, S. Kovaliovu, A. Marčenka, J. Mendelevičiumi, J. Sverstiuku, I. Svetličnu, B. Šachverdianu, P. Airikianu, J. Butčenka, M. Karpionoku ir kitais rašė ir pasirašydavo kolektyvinius pareiškimus, apeliacijas ir peticijas dėl politinių kalinių teisių, nežmoniškų kalinimo sąlygų, dalyvavo protesto streikuose ir bado akcijose. Už tai kalėjimo administracijos daug kartų baustas lagerio karcerio ar lagerio kalėjimo bausmėmis, negaudavo atsiųstų siuntinių, netekdavo pasimatymo galimybės. Pats Petras prisiminė, kad lagerio karceryje praleido apie 192 dienas – taigi daugiau nei pusę metų. Petro Plumpos kalinimo istorija plačiai aprašyta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, „Einamųjų įvykių kronikos“ numeriuose. Iš šių pogrindinių leidinių žinutės apie jo kalinimą pasiekdavo laisvąjį pasaulį ir sulaukė palaikymo bei reikalavimų išlaisvinti politinius kalinius. P. Plumpos šeimos narius stiprino žmonai Aldonai siunčiami palaikymo laiškai iš laisvojo pasaulio.

Iš įkalinimo P. Plumpa paleistas 1981 m. lapkričio 20 d. Grįžęs į Lietuvą iki 1989-ųjų gyveno ir dirbo Kulautuvoje, aktyvioje pogrindžio veikloje negalėjo dalyvauti, nes buvo nuolat sekamas, jo buvo klausomasi, jo laisvė apribota – darbo dienomis iš namų buvo leidžiama išeiti nuo 9 iki 18 val., savaitgaliais – nuo 12 iki 17 val. Mat Čistopolio kalėjimo administracijos išduotoje charakteristikoje buvo parašyta, kad Plumpa neatsisakė savo politinių ir religinių įsitikinimų.

Atgimimo metais Petras Plumpa tapo žurnalo „Caritas“ atsakinguoju sekretoriumi, 1989 m. dalyvavo Vilniuje vykusiame atkuriamajame Ateitininkų federacijos suvažiavime. Nuo 1991 m. dirbo Kauno miesto kultūros ir švietimo skyriaus inspektoriumi etikai, 1992–1993 m. ėjo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinio direktoriaus pareigas, 1993–2001 m. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėju religijų klausimais.

Iš tiesų Petro Plumpos gyvenimo kelias vertas kino filmo. Jo giminės istorija, jaunystės patirtis, gilus tikėjimas, o gal tiesiog Dievas apdovanojo dvasios stiprybe ir valia. Per pirmąjį kalinimą atrastas tikėjimas augo su kiekviena diena. Tik ypatingai tvirtas ir valingas žmogus galėjo šitaip triūsti pogrindyje, kiekvieną dieną rizikuoti būti suimtas, įkalintas ir palikti artimuosius be maitintojo. Kasdienė malda ir rožinis leido nepalūžti nuo kalinio gyvenimo sunkumų, ištverti nežmoniškoje lagerio aplinkoje. Petro Plumpos gyvenimas yra gyvas liudijimas aukos, sudėtos ant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės aukuro.

lrs.lt informacija