Tarsi atspindys veidrodyje: seseris dvynes kol kas skiria tik norimi studijuoti dalykai (0)

Kiekvienas žmogus yra išskirtinis – pradedant jo išvaizda, baigiant charakterio bruožais. O kiek skirtingi gali būti dvyniai? Žiūrint į Rokiškyje gyvenančias seseris dvynes Dominyką ir Deimantę Pagirytes, iš pirmo žvilgsnio jos – lyg viena kitos atvaizdas veidrodyje. Visgi geriau įsižiūrėjus į merginas ima ryškėti tam tikri nežymūs skirtumai. O pačios seserys šypteli, kad vienodos jos – tikrai ne visiems: atskirti kuri yra kuri tėtis gali net dukroms nuo jo nusisukus. Skirtumas išryškėja ir pokalbio metu, kai pasmalsavus apie ateities planus viena sako galvojanti rinktis teisės krypties studijas, o kita nori dirbti su vaikais... Tad koks tas dvynių gyvenimas? Ar tikrai šiuos motinos įsčiose jau kartu augančius vaikus sieja ypatingas ryšys, darna ir tarpusavio supratimas, Dominyka ir Deimantė atskleidė „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams.

– Kaip sureagavote į mano repliką, kad Jus stebiu jau kurį laiką ir seniai norėjau pakalbinti? 

–  Nenustebome (šypteli – aut. past.). Tiesą pasakius, eidamos mieste sulaukiame labai daug dėmesio: pastebim, kad prasilenkiant daugumos praeivių žvilgsniai yra nukreipti į mus, pravažiuojančiose mašinose taip pat matosi atsisukę žmonės. Matom, kad žiūri į mus, šypsosi. Suprantam, ką jie galvoja ir atrodo, kad mus mieste visi pažįsta, žino, nors mes tų žmonių nepažįstam. 

– Ar jus tai glumina? Jums – 17 metų, ar per šiuos metus apskritai buvo momentas, kai praeivių dėmesys atrodė keistas?

– Kažkada tam tikrą laiką buvo minčių: „Ko jie taip žiūri?“. Ir dabar dar nusistebim – mes tiesiog einam savo reikalais, o visi žiūri. Bet įpratom prie žvilgsnių ir tikrai mažiau dėmesio kreipiam į tai.

– Abi atrodote lyg viena: ar tikslingai siekėte šio vienodumo?  

– Ne, tiesiog taip vyksta neplanuotai (šypteli – aut. past.). Pamenam vaikystėje buvo laikas, kai galvojom „pataupyti“ ir, kad tėvams nereiktų pirkti vienodų drabužių, rinkdavomės skirtingus. Deja, tai nepasiteisino, nes kitą dieną abi būtinai norėdavom rengtis tuos, o ne kitus drabužius ir ne kitą dieną, o būtinai šiandien. Tad nusprendėm iš karto pirkti po komplektą kiekvienai.

– O niekada nenorėjote viena nuo kitos „atsiskirti“? Turiu mintyje tai, kad veido, be abejo, nepakeisit, bet gal rinktis skirtingas šukuosenas, drabužių stilių, aksesuarus.

– Ne. Atrodo net nebeįdomu būtų. Čia juk ir yra visas smagumas: būti visiškai vienodoms.

– Vienas populiariausių klausimų dvyniams: ar dažnai jus supainioja draugai?

– Artimi draugai nebepainioja. Kiti, jei susipažįstame naujai, kurį laiką tikrai dar neatskiria. Prireikia maždaug pusės metų. Smagiausia gal mokykloje, kad mes net „neturim“ vardų – visiems esame tiesiog sesės. Jei mokytoja klausia, ko klasėje nėra, draugai nesako – Dominykos ir Deimantės, o sako – „sesių“. Jeigu pamokoje esame viena iš mūsų, tai „N“ raidės kitai taip pat nebus... Svarbiausia, kad nors viena iš mūsų būtų (šypteli – aut. past.).

– Trumpai tariant, jeigu reikia, viena kitą pakeičiate. O tos situacijos, kai būnate viena vietoj kitos, jums artimos..?

– Kartais telefonu paerzinam savo vaikinus: atsiliepiam viena vietoj kitos, pasikalbam. Žinoma, telefonu supainioti daug paprasčiau, nei matant. Kai gimnazijoje buvo šimtadienio šventė, per juoko prizmę buvo pateikta situacija, kaip apgaunam policijos pareigūnę pateikdamos viena kitos vairuotojo pažymėjimą. Nežinau, toks įvykis iš tiesų buvo, ar čia tik situacija, bet žmones, kurie mūsų kasdien nemato, manau, tikrai pavyktų apgauti.

– Papasakokite apie jus siejančius santykius – mitų apie ypatingą ir nenusakomą dvynių ryšį yra tikrai labai daug. Ar jūs taip stipriai jaučiate viena kitą?

Deimantė: – Ryšį tikrai jaučiame stiprų. Kažkada aš viena išvykau atostogauti į Turkiją, o sesė liko Rokišky. Važiuodama į Vilnių stipriai verkiau, kad tenka išsiskirti. Nuvykus ten pirmosiomis dienomis irgi buvo tragedija (šypteli – aut. past.): nors viešnagė patiko, buvo linksma, bet visą laiką galvodavau, ką veikia sesė.

Dominyka: – Ne tik išsiskyrus jaučiame ilgesį. Kasdienybėje esame viena už kitą: jeigu sesė gavo blogesnį įvertimą, atrodo, geriau aš gero negaučiau, svarbu jai gerai būti. Neseniai laikėm vairavimo teorijos egzaminą – sėdėjom greta viena kitos. Kai baigėsi laikas aš pirmiausia atsisukau į ją su mintimi: „Kad tik ji būtų išlaikiusi!“. Nes reikia, kad abiem būtų vienodai. Mes labai stengiamės visur ir visada būti lygios, žengti koja kojon kartu.

– Bet sakoma, kad šeimoje broliai, seserys, net vyras su žmona tarpusavyje kažkiek konkuruoja. Norite pasakyti, kad pas jus nei truputėlį to nėra?

– Ne. Pas mus pažymiai – lygūs, negali būt, kad viena kažką nusiperka, o kita – ne. Jeigu perkam, perkam abi.

– O jeigu viena išsirinkot raudoną nagų laką, bet kitos nuotaika, nuomonė ir noras šiandien – žalia spalva. Kaip tokiu atveju?

– Tokiu atveju mes pasitariame, kuris variantas šį kartą labiau tinka. Mūsų aprangos stilius – vienodas, maistas – vienodas, muzikos klausome vienodos. Kartais net pagalvojam, jog tai – blogai, nes lyg ir neturim savo nuomonės – abi galvojam identiškai. Gal jei po mokyklos išsiskirsim į skirtingus miestus, kažkiek situacija pasikeis, nes jau bus kiti žmonės šalia.

– Jau užsiminėte apie ateitį: galvojant apie studijas – ir toliau eisit per gyvenimą kartu?

Dominyka: –  Šiuo klausimu, gal vienintelis atvejis, kai norai išsiskiria... Sesei labai patinka užsiimti su vaikais ir ji norėtų būt darželio auklėtoja. Man vaikai – nelabai ir aš, nežinau, svarstau apie teisę. Tiesą pasakius dar net baisu intensyviai apie tai galvoti, reikia džiaugtis mokykla ir kasdienybe, nes po to keliai išsiskirs. Kol kas išsiskirti teko tik sesės kelionės metu – vienai savaitei.

– Ar yra dalykų, dėl kurių pykstatės?

– Pykstamės, aišku (šypsosi ir susižvalgo – aut. past.). Ir gal net dažnai. Tik to pykčio viena kitai ilgai nelaikome: kad ir kaip susipyktumėm, kad ir kaip apsižodžiuotumėm, po penkių minučių vėl esame geriausios draugės ir viena už kitą galvą padėtumėm.

– Prasilenkiant su jumis gatvėje atrodote lyg atspindys veidrodyje. Dabar kol kalbamės jau įsižiūrėjau ir po truputį atrandu skirtumų. Ar šeimoje jūsų nesumaišydavo?

Deimantė: – Ne. Tėtis apskritai sako, kad gali mus atskirti stovėdamas užnugaryje, kokios jam esame skirtingos. Labai skiriamės savo charakteriu ir tomis charakterio savybėmis vieną kitą papildome. Pavyzdžiui, sesė yra rimtesnė, labai tvirta, o aš – linksmesnė, ne tokia užsispyrusi. Jei kas nors nepavyksta ir aš noriu nuleisti rankas, ji man griežtai liepia susiimti (šypteli – aut. past.). Arba, pavyzdžiui, jeigu ji būna per daug rimta, jau aš ją raminu ir skatinu atsipalaiduoti. Mums patinka muzika ir mes 10 metų lankome muzikos mokyklą, bet grojom skirtingais instrumentais: smuiku ir fortepijonu. Grodavom ir kartu, tad čia vėl labai pasitarnaudavo tarpusavio ryšys – puikiai jausdavome viena kitą: kada pradėti groti arba kaip užbaigt.

– Tai gal ir gyvenate kartu viename kambaryje?

– Ne, turim atskirus, bet vis tiek daugiausiai laiko praleidžiame kartu. Išsiskiriam, o nueini į savo kambarį ir galvoji: „O ką veikti vienai?“ ir vėl susitinkam. Neretai ir miegam viena pas kitą.

– Ir nepavargstat vieno nuo kitos, kai nuolat: ir mokykloje, ir namuose, ir į parduotuvę, ir mieste, ir su draugais esate kartu?

– Tai dažniausiai ir kyla kivirčai dėl to, kad per daug laiko praleidžiame kartu. Bet mes esame iš tų žmonių, kuriems reikia bendravimo, reikia kažką kalbėti ir kai užsidarai vienas kambary tampa nuobodu. Mes labai daug kalbamės – viską viena apie kitą žinom. Mėgstame laisvalaikiu pasivaikščioti, o tada – arba eidamos diskutuojame, dalinamės įspūdžiais, arba klausome muzikos.

– Paskutinis klausimas – kokia viena kitos savybė labiausiai erzina?

– Gal tai, kad sesė „zyzia“, jei kažkas nepatinka ar nutinka – pasaulis iš karto tampa pilkas.

– Bet tu – lygiai tokia pat! Elgiesi lygiai taip pat.

P. S. Ir čia išryškėjo dar vienas dvynių bendrumas – net erzinančias viena kitos savybes pasirinko tas pačias.

– Nuoširdžiai ačiū, merginos, už smagų pokalbį. Linkiu išlaikyti šį ypatingą ryšį.