Rokiškėnas R. Grigas ketverius metus narplioja vulkaninius paslaptingosios Islandijos klodus (foto+video) (0)

Jei lietuvių paprašytume pasidalint pasakojimais apie šalis, kuriose viešėjo, turbūt retas kuris imtų pasakoti apie Islandiją. Ši vulkanų ir ledynų sala tautiečiams neatrodo tokia patraukli, kaip saulėtasis Egiptas ar šiltoji Graikija. Tačiau be reikalo, nes kitų šalių keliautojai Islandiją aplanko ir ne po kartą: skaičiuojama, kad vien vasaros sezono metu (per 3-4 mėn.) joje „prasisuka“ daugiau nei 3 milijonai turistų. O štai Rokiškyje gimęs ir augęs, dabar sostinėje gyvenimą kuriantis Revilis Grigas vasarą apskritai apsigyvena saloje – vyras, kartu su keletu draugų, ketvirtus metus veda 8 dienų ekskursiją po Islandiją ir jau puikiai žino visas salos legendas bei tikras istorijas, yra išnaršęs saloje besidriekiančius kelius ir takelius, pažįsta vietos gyventojus, jų įpročius ir papročius, gyvenimo būdą. Gidu visai atsitiktinai tapęs kraštietis intriguoja pasakojimais apie ugnikalnio išsiveržimus, „gyvus“ ledynus, apie islandų geraširdiškumą ir milžiniškas kainas už gyvenamo ploto nuomą, apie tik čia veisiamus ir auginamus arklius, ore kabančias bulves ir raumeningas kiaulaites...

– Tikriausiai kas antras lietuvis yra buvęs Turkijoje, Egipte, Italijoje ir t.t., tačiau gal tik kas 100-asis lankėsi Islandijoje. Kaip, kada ir dėl ko ten atsidūrei tu?

– Nieko sudėtingo ar įspūdingo čia nėra – 2010-aisiais draugai pradėjo verstis turizmu, o jei konkrečiai – organizuoti keliones po Islandiją. Maždaug 2022 m. pasiūlė prisijungti prie jų, nes stipriai išaugo gido poreikis. Vis daugiau lietuvių atranda Islandiją ir tai – džiugu, kadangi šalis tikrai yra labai įdomi. Net aš, jau ketvirtą sezoną vešiantis žmones į salą ir 8 dienas su jais klajojantis po ją, visada randu kuo pasigrožėti, visada pamatau kažką naujo. Pavyzdžiui, yra vienas kelias, kuriuo važiuojam su kiekviena turistų grupe, tačiau man jis iki šiol neatsibodęs, nes kiekvieną kartą yra vis kitoks. Apskritai, Islandijoje to paties peizažo du kartus iš eilės nepamatysi, o tame pačiame objekte vaizdas visą laiką skiriasi: tai – apsiniaukę, tai – rūkas, tai – saulė ir t.t. Jei lygintume mano darytas tų pačių vietovių nuotraukas tuo pačiu metų laiku nuo 2022 iki 2024 m., tikrai nerasime jų vienodų.  

– Lietuviai vis aktyviau „atranda“ Islandiją. O kaip patys islandai žiūri į turistus, ar lengvai įsileidžia svetimšalius?

– Daugeliu atvejų turistai į šalį patenka be problemų. Preliminariais duomenimis, vien prie vienos populiariausių salos vietų – Mėlynosios lagūnos – per sezoną apsilanko apie 2,3 milijono turistų... Jei kalbėsime apie konkrečias tautas, tai visi žinom, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir su mūsų šalimi puikiai bendradarbiauja. Į lenkus žiūri truputį kitaip, nemėgsta rusų ir kinų. Rusų, manau, aišku dėl ko, o kinų – dėl to, kad jie labai netvarkingi: jeigu parašyta, kad negalima važiuoti per laukus – islandai labai saugo laukų paklotę, yra specialūs keliukai ir važiuoti galima tik jais – tai azijiečiai vis tiek važiuoja. Kur jie praeina, visur – netvarka. Jiems ir kainos nustatomos dvigubai didesnės, bet jie moka, nes nori keliauti po šalį. Islandija yra tikrai labai tvarkinga: šiukšlių keliuose, praktiškai, nerasi. Nebent nuo mašinos ką nors nupūtė. Arba nupūtė pačią mašiną... Būna ir taip (juokiasi – aut. past.).

– Ta prasme – nupūtė?

– Tiesiogine. Išvažiavom kartą su grupe prie ledyno, o grįžtant radom uždarytą kelio ruožą, nes „praėjęs“ stiprus vėjas, kuris viską pakeliui išvartė. Islandija – antra labiausiai vėjuota valstybė pasaulyje po Folklando salų. Ir patys islandai juokiasi: „Jeigu galvoji, kad oras – prastas, palauk 14 minučių“. Nebesuskaičiuosiu jau situacijų, kai ryte iš gyvenamosios vietos išvažiuojame merkiant stipriam lietui ir žmonės nerimauja, kaip plaukiosim po ledyno ežerą, bet nuvykus į vietą, šviečia saulė. Arba atvirkščiai. Visoje saloje yra 157 meteorologinės stotelės, prie kurių per viešą programėlę laisvai galima prisijungti ir kurios dėka galima per kameras pasižiūrėti net kelių ruožus, kuriais važiuosim. Prognozė – ganėtinai tiksli, kartais pasitaiko vos kelių minučių paklaida. Pavyzdžiui, sutariame 12 val. būti mikroautobuse, nes po 12 val. jau rodo lietų. O žmonės grįžta vos 15 min. vėliau, bet jau visi permirkę. Kitą kartą nebevėluoja... Prieš kelionę turistai žiūri orus sostinėje Reikjavike. Mes visada sakom, kad tai – absoliučiai netikslinga, nes iš Reikjaviko važiuojam į Selfosą, esantį už 60 km. Iki ledyno nuo mūsų gyvenimo vietos vėl kiti atstumai ir per tą laiką orai pasikeičia nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Temperatūra saloje tikrai nėra labai aukšta. Kartą esame užfiksavę 24 laipsnius šilumos. Bet reikia prisiminti vieną svarbų dalyką: Islandija – sala, aplink ją – vandenynas ir kartu nuolatos salą šildanti „Golfo“ srovė“, tad temperatūra čia jaučiama visiškai kitaip. Jei termometras rodo 14 laipsnių, jutiminė yra apie 18-19 šilumos. Ir tie užfiksuoti 24 buvo lyg 30... Didelių karščių saloje nebūna, tad turistai iš Lietuvos pirmą dieną stebisi, kodėl išlandai vaikšto dėvėdami šortus. Tačiau antrą-trečią dieną ir patys išsirengia.

– Jau supratau, kad oras ten – permainingas, o kaip yra su kraštovaizdžiu?

– Kraštovaizdis irgi keičiasi. Gal ne kelis kartus per dieną, tačiau tikrai būta situacijų, kai į tą pačią vietą po savaitės ar pusantros su kita turistų grupe grįžęs neberandi tako: jis užlietas jau sustingusios lavos. Ten kalnų masyvų nėra daug, praktiškai visur – lygumos, bet besidomintys Islandija žino, kad saloje gausu ugnikalnių ir net du iš jų – itin pavojingi. Iš esmės visoje saloje „išsimėtę“ nedideli miesteliai, turintys po 10-12 tūkstančių gyventojų. Mes juokiamės, kad tai – sodų bendrijos, nes pakelėje auga krūmai ir iš už jų tik namų stogeliai matosi. Saloje yra daug žaliųjų plotų, auginama grūdinių kultūrų – kviečių, bet prisiminkime oro sąlygas, ypač – vėją, tad kviečiai saloje truputį atsparesni tvyrančiam klimatui – žemaūgiai. Daugiausiai plotų atiduota žolei, kurią šienauja auginamoms karvėms, arkliams ir avims. Šiaip, apie 67 proc. Islandijos paviršiaus yra nepanaudojama: uoliena, sustingusi lava ar nederlingas juodas žvyras. Islandija yra vulkaninės kilmės sala, tad visur priėjimas prie vandenyno yra juoda pakrante. Geltono smėlio rasime tiktais Reikjavike ir šiaurės vakarinėj daly, kur vandenynas smėlį atplauna iš Kanados. Tokia salos sandara iš dalies yra dėkinga dėl puikios kelių infrastruktūros: kadangi visur – uoliena, kelių pagrindas, kaip ir, paruoštas. Jeigu numatė tiesti naują ruožą, pasidarė vieną-kitą juostą, iš uolos „pasigremžė“ smulkesnės frakcijos uolienų, užpylė asfalto ir štai –  kelias. Jų kokybė visoje saloje – ideali. Nėra tarpinių variantų: kažkur asfaltuota, kažkur užtaisyta. Ką pastebėjau, islandai, nors ir turi visko daug – uolienų, nemokamos elektros – stengiasi nešvaistyti ir į viską žiūri itin pragmatiškai. Tai matyti visose srityse. Pratęsiant apie tuos pačius kelius: visur padaryti žiedai, nors elektra nekainuoja ir galėtų daryti šviesoforus. Tačiau čia sutaupoma aptarnavimo mokesčiai, priežiūra, juk žiedą padarė ir pamiršo.

– Mums, lietuviams, tik pavydžiai nuryti seilę... Grįžkime prie kraštovaizdžio: ar tuose žaliuose Islandijos plotuose galima išvysti naminių, laukinių gyvūnų?

– Be abejo. Gyvulininkystė yra viena pagrindinių islandų veiklų. Daugiausiai saloje auginama avių: jų yra dvigubai daugiau, nei gyventojų visoje šalyje. Karvių skaičiaus nepasakysiu, bet grubiai skaičiuojant, per metus pieno pagamina tiek, kad vienam islandui tenka 1,6 litro kasdien. Auginamos pas juos ir kiaulės, tačiau šiek tiek kitokios, nei Lietuvoje: kiauliukai turi daugiausiai centimetro storio lašinių sluoksnį. Islandai nežino, kas yra lašiniai. Augina jie ir išskirtinę, daugiau nei prieš 1000 metų, nuo tada kai į salą atsiplukdė vikingai, išveistą arklių rūšį. Ir šie arkliukai yra dviejų paskirčių: maistui (nors suvalgo tik apie 20 proc.) ir sportui. Mūsų gyvūnų globėjai tikriausia pakrauptų, bet šie gyvūnai kiaurus metus būna lauke: lyja lietus, šviečia saulė, žiema ar vasara. Tiesa, žiemos metu jie užsiaugina storesnius kailiukus. Iš kitų pasaulyje esančių arklių veislių jie išsiskiria savo sportiškumu: juos labai greitai galima išmokyti net penkių skirtingų eisenų. Kitus arklius gali pamokinti ir jie gali išmokti keletą žingsnių, bet penkių – niekas nemoka. Islandiški arkliukai nėra dideli – šiek tiek didesni už ponius – bet gali išvystyti iki 48 km per valandą greitį, kas yra pakankamai stipru jei dalyvauji varžybose. Islandai labai vertina šiuos gyvūnus, tad turi priėmę itin griežtus reikalavimus jų auginimui: jeigu arkliuką išvežė į varžybas Europoje, jis grįžti į šalį nebegali.

– Kodėl? Keista, nes pas mus – priešingai: laimėtoju didžiuojamasi ir siekiama su juo surinkti, iškovoti kiek įmanoma daugiau įvertinimų.

– Priežastis – paprasta, kad neįvežtų ligų ir nebūtų pažeista genetika. Po varžybų kitose šalyse juos iš karto parduoda. Nėra sunku tai padaryti, nes dažniausiai šie arkliai laimi. Čia galima šiek tiek pasijuokti iš istorijos paradoksų: anksčiau islandai savo žmonas specialiai išplukdydavo porai savaičių su kitų šalių pirkliais laivu pasiplaukioti, kad giminės „kraujas prasimaišytų“, o štai dabar grįžti į šalį arkliams net draudžiama įstatymais...

– Prašyčiau išplėtoti teiginį „specialiai išplukdydavo porai savaičių pasiplaukioti“.

–  Šalyje ir šiandien yra tikrai nemažai naujagimių apsigimimų. Bet tai prasidėjo nuo senų laikų, kai buvo itin mažas naujų žmonių „įtekėjimas“ į bendruomenę, buvo kraujomaiša. Norėdami kažkiek pataisyti padėtį, islandai patys siųsdavo savo žmonas į praplaukiančius laivus bent porai savaičių, o joms grįžus, gimusį vaiką augindavo kaip savo. Seniau nebuvo ir registrų, tad Islandijoje, Valstybės rūpesčiu, buvo sukurta programėlė, į kurią suvedus patinkančio vaikino ar merginos duomenis: vardą, pavardę, gimimo metus, aplikacija paskaičiuoja tikimybę, kad jis/ji gali būti tavo giminaitis/ė.

– Programėlė? O ar tų tikimybių negali pasakyti pavardė, artimieji, giminės? 

– Pavardės ten nėra perduodamos „iš kartos į kartą“, kaip pas mus. Dažniausiais atvejais vyro vardas naudojamas kaip pavardė gimusiam vaikui: sakykim, Adriana Tomasdottir arba jei berniukas – Jonas Tomasson. Tai reiškia, jog Tomui gimė dukra arba sūnus, o toliau pagal seką, Jono sūnus bus, pavyzdžiui, Ignas Jonasson. Moterys, ištekėdamos, pasilieka „mergautinę“ pavardę, o jeigu ji yra nusipelniusi šaliai, žinoma visuomenininkė ar politikė, tokiais atvejais jos vaikas gali gauti mamos pavardę: pavyzdžiui Inga Almasdottir. 

– O kokie žmonės yra tie islandai? Kaip jie žiūri į kitus, į gyvenimą? 

– Jie – labai bendruomeniški ir pilietiški. Jiems didelė garbė yra užsiimti savanoryste ir tas jausmas puoselėjamas nuo vaikystės. Labai atviri, nuoširdūs, padės prireikus. Bet... Yra svarbus niuansas, vėlgi, nulemtas jų istorijos. Salos gyventojai visą laiką gyveno bendruomenėmis ir tas bendrystės jausmas yra tikrai įaugęs į kraują, ir norėdamas patekti į jų ratą, turi pelnyti jų pasitikėjimą. Pavyzdžiui, viena ukrainietė norėjo atsidaryti restoraną Islandijoje. Nelabai jai sekėsi nei patalpas susirasti, nei paskui klientų sulaukti. Bet per tą laiką susipažino su vietiniu – meilė, vestuvės. Vyras pristatė ją kaip savo žmogų, kuriuo galima pasitikėti, tad per pusę metų moteris išplėtojo verslą, pradėjo rinktis bendruomenė... Kitas įdomesnis dalykas: Islandai vieni pirmųjų turėjo Altingą, į kurį susirinkdavo visų genčių-bendruomenių vadai, atstovai, ir kalbėdavosi įvairiais klausimais ir apie viską. Žinios sklido per visą salą, tad jei viename salos gale kažką pavogei, per savaitę apie tai žinodavo visi gyventojai ir tas žmogus jau niekur nebegaudavo darbo. Ši tradicija išlikusi iki šių dienų: jei kažkur ką nors „prisidirbsi“, apie tai žinos visi ir tau jau galimybės šioje šalyje tampa lygios nuliui.

– Tai ir pakalbėkime apie tas galimybes: anksčiau Islandija buvo panaši į svajonių šalį Ameriką, kalbant apie finansines perspektyvas. Kaip yra iš tikrųjų ar – kaip yra dabar?

– Sakykim, kad nėra sunku įsidarbinti, nes saloje, kuri be kita ko verčiasi įvairiu eksportu, yra gausu fabrikų, gamyklų, o mažoje bendruomenėje reikalingi darbuotojai. Ten net vaikai jau dirba prekybos centruose. Man užteko porą sezonų pravažiuoti su turistais ir pradėjau gauti reklaminius pranešimus, kad vienoje ar kitoje vietoje reikalingi darbuotojai. Taip, kalbu apie paprastesnius darbus. Aukštesnės kvalifikacijos specialistai, kaip IT technologai ir panašiai, visada reikalingi. Atvykusiems užsieniečiams sudaromos tikrai puikios sąlygos: suteikiamas būstas, jei reikia tolėliau į darbą pavažiuoti, gauni automobilį arba tave vežioja. Ir, kaip pavyzdys, per mėnesį gauni nuo 3 tūkst. 500 iki 4 tūkst. eurų. Darbo valandos tikrai nėra sekinančios – taip, kaip dirbtum Lietuvoje. Ten puikiai gali suderinti darbą, uždarbį ir poilsį. Pernai, visai atsitiktinai viename viešbutyje sutikau lietuvį Ugnių. Jis sakė, kad apkeliavo visą pasaulį dirbdamas Islandijoje. Čia yra gerai tuo, kad per metus du mėnesiai priklauso apmokamų atostogų. Kadangi tau apmokama dalis gyvenimo išlaidų, jei nevartoji alkoholio, kuris – tikrai brangus, praktiškai neturi kur išleisti atlyginimo ir labai patogu susitaupyti. O per ilgas atostogas turi galimybę keliauti ir pasidžiaugti ekskursijomis ne vienoje šalyje.

– Užsiminei apie išlaidas. Tai kiek kainuoja, pavyzdžiui, gyvenamasis plotas tuo atveju, jei jo nesuteikia darbdavys?   

– Priklauso nuo to, ko tau reikia. Pavyzdžiui, jeigu pageidauji namuko, jo nuoma gali svyruoti nuo pusketvirto iki 7 tūkstančių eurų už savaitę. Draugas darbuojasi Islandijoje, tai su kompanija jie nuomojasi butą Reikjavike už pustrečio tūkstančio eurų. Aišku, jei ieškai per „Booking.com“ programėlę, gali rasti pigiau, nes visi islandai kažką nuomoja: namuką, kambarį, namelį ant ratų. Turizmas šalyje sudaro virš 30 proc. jų bendro vidaus produkto (BVP), tad praktiškai kiekvienas islandas turi nusipirkęs po vieną arba du papildomus namukus – vasarnamius, kur arba patys važiuoja, arba nuomoja turistams. Jei kalbėsime apie maistą, jis ten tikrai nekainuoja daug. Kaip jau sakiau, islandai viską turi vietoj ir visko daug: mėsos, pieno, žuvies, augina agurkus, pomidorus, bulves, obuolius, net – bananus. Kažkuriais metais būtent Islandija Lietuvai tiekė didžiausią kiekį bananų.

– Pokalbio pradžioje minėjai, kad net 67 proc. Islandijos žemės yra nepanaudojama, o dabar pasakoji, kad jie užsiima tokiomis veiklomis, kurioms žemė – būtina. Kaip sakoma: kažkaip čia nesueina galai.

– Viskas įmanoma (šypteli – aut. past.). Islandai daug ką augina šiltnamiuose. Čia susuktos specialios lempos ir jie kiaurus metus gali auginti viską. Pirmosiomis kelionėmis mane stebino bulvių auginimas: jas augina hidroponikos būdu. Hidroponika, kitaip dar vadinama vertikalioji daržininkystė, kai bulvės auga vandeny. Jų šaknys pakabinamos virš lovelio, kuriame cirkuliuoja vanduo su mineralais. Vandenyje bulvių nelaiko, nes jos supūtų. Bet per šaknis augalas gauna pakankamai mineralų, kad išvestų vaisius. Ir derlius būna tikrai gausus: kai gaminu vakarienę 9 asmenų grupei, nuskutu keturias bulves ir jų pilnai užtenka garnyrui prie mėsos. Tik bulvės neturi savyje krakmolo, tad cepelinams nėra tinkamos. Kitas neįprastas dalykas buvo jų išveista itin žemų, vos iki 40 cm užaugančių obelų rūšis. Ši veislė irgi atsirado Islandijoje prieš daugybę metų, kai žmonės tiesiog nupjaudavo medžio viršūnę, kad nereiktų švaistyti mineralinių medžiagų medžio auginimui į aukštį. Nepaisant to, kad kamienas – itin mažas, obelys duoda daug ir didelių vaisių.

– Tikriausiai ir čia lietuviai gali pavydėti: viskas auga vietoje, parduotuvėse kasdien – tikrai šviežias maistas.

– Apie parduotuves... Islandai įpratę apsipirkti dideliais kiekiais: maisto prisiperka tiek, kad, pavyzdžiui, keturių asmenų šeima galėtų išgyventi dvi savaites. Yra dvi priežastys. Pirma – oro sąlygos. Pavyzdžiui, jei tau per naktį užsnigs kelią nepravažiuojamai, o jį nuvalyti koks vietos ūkininkas atvažiuos tik po keturių dienų. Čia paminėsiu tokią įdomią smulkmeną: būtent dėl sniego Islandijoje visų namų lauko durys atsidaro į vidų. Nes jei užpustys, į lauką durų net ir neatidarysi. Taigi, grįžtam prie to, kodėl jie apsiperka dideliais kiekais. Antra to priežastis: ilgi atstumai iki parduotuvės. Gali būti, kad giliau salos viduryje gyvenantiems islandams iki didesnės parduotuvės bus ir 100 km. Miesteliuose yra parduotuvėlių, bet esmė tame, kad mažesnė tikimybė jose gauti, pavyzdžiui, šviežios žuvies. Poreikis – didelis, bet atvežama yra rečiau, nei į Reikjavike esančias parduotuves.  

– Viskas – žiauriai įdomu, bet dabar turiu globalinį klausimą, kurį, manau, galėsi atsakyti vadovaudamasis savo akimis matytais vaizdais ir kelerių metų palyginimu: ar tikrai ledynai taip stipriai tirpsta?

– Nuo tos vietos, kur startuoja mūsų plaukimas ledyno ežeru, nuo 1985 m. ledyno plotas 8 tūkst. kv. km, o storis apie 3,5 km. Ir jis mažėja visą laiką, bet tai nėra tik vienas faktas, kad tirpsta. Jeigu užplūsta geresnė žiema, gerai prisninga, jis gali dvigubai ar trigubai atstatyti, ką per 2-3 paskutinius metus prarado. Ledynas yra „gyvas“, kol turi nutįsusius ant žemės liežuvius. Jie – sumažėja ar padidėja, bet jie taip „vaikščiodami“ yra gyvi. Jeigu šitie liežuviai pavirto upeliais, liko tik toks kiaušinio trynys ant kalnų, viskas, reiškia ledynas ištirpo. Buvo įvykis berods 2014-aisiais, kai islandai „laidojo“ vieną ledyną. Ką šios salos gyventojai moka, tai daryti marketingą: sukvietė žurnalistus iš viso pasaulio norėdami kreipti dėmesį į globalinį atšilimą, į tirpstančius ledynus. Ir būtent po tų laidotuvių „iškilo“ kovotoja prieš klimato kaitą Greta Thunberg, kuri pradėjo savo aktyvizmo karjerą.

– O kaip jaučiasi patys islandai žinodami, kad gyvena prie tirpstančių ledynų, saloje, kurioje yra du didžiausi veikiantys ugnikalniai?

– Dėl ledynų jie galvos labai „nesuka“, nes globalaus poveikio negali pakeisti. O dėl ugnikalnių vietos valdžia gyventojams pasakė: „Gyvenkite šia diena, nes neaišku, kada reiks palikti namus“. Nes jei dėliotume galimus scenarijus, pavyzdžiui, po ledynu esantis Katlos ugnikalnis snaudžia jau virš 1000 metų, tačiau bet kada gali būti pažadintas kito ugnikalnio – Heklos, su juo susijungusio 15 km ilgio ir 1,5 km diametro „rankove“, kuri yra sklidinai prisipildžiusi magmos. Pagal skaičiavimus, Hekla turėjo išsiveržti 2023 m., nes veržiasi maždaug kas 20 m. (paskutinis buvo 2000-aisiais). Tokiu atveju būtų žaibiškai ištirpdytas ledynas ir visa pietinė dalis palaidota po vandeniu. Todėl islandai yra pasiruošę per 15 min. dingti iš namų. Jie gyvena kasdien įprastą gyvenimą, bet yra paruošti-supakuoti būtiniausi daiktai, kuriuos pasičiupus jie paliktų pavojingą zoną. Islandų vaikai jau darželyje yra mokomi, kaip elgtis tam tikrose kritinėse situacijose: ugnikalnio išsiveržimas, žemės drebėjimas, potvynis ir t.t. Aišku, viskas pritaikyta vaikams pagal amžių. Mokykloje jie mokosi suteikti pirmąją pagalbą, atkreipti dėmesį į specifinius dalykus ir pan.

– Ar  visa tai, ką dabar išgirdau aš, pasakoji ir kelionės metu turistų grupėms?

– Taip. Ir dar daugiau. Aš jiems visada sakau, kad drąsiai klaustų: kiek žinosiu – pasakysiu, jei kažko nežinau, iki vakarienės išsiaiškinu. Mūsų kelionė gausi įvairių pokalbių ir ne tik šiandieninio islandų gyvenimo analizės, bet ir istorinių pasakojimų. Nes šiaip Islandija atrodo toli, bet joje įvyko daug įvairių nutikimų, padariusių įtaką globaliai visam pasauly. Pavyzdžiui, kai 1783 m. saloje išsiveržė Lakio ugnikalnis, atsivėrė net 130 kraterių vienu metu ir pradėjo lietis lava. Tai yra vienas didžiausių išsiveržimų Islandijos istorijoje, kai per pirmus keturis mėnesius buvo išspjauta apie 14 kubinių kilometrų lavos. Paskui įvykę kitų ugnikalnių išsiveržimai dar padidino salos plotą. Esmė ta, kad buvo „išspjauta“ labai daug pelenų, kurie nusėdo ne tik ant salos augmenijos, bet pelenų debesys nuplaukė ir į Europos žemyną. Užėjo badmetis: žuvo apie 20 proc. gyventojų, maždaug 80 proc. avių, 50 proc. galvijų ir 50 proc. arklių, nes naminiai gyvuliai negalėjo ėsti žolės – ji buvo padengta pelenais, kuriuose – daug fluoro, ardančio kaulą. Avims beėdant išbyrėdavo dantys, trupėdavo kaulai ir jos nugaišdavo. Dėl prastų oro sąlygų ir derlius žmonėms buvo menkas, ėmė trūksti maisto, tad užėjo badmetis. Būtent tada vyko Napoleono žygiai, bet dėl tokios situacijos garsusis karvedys nesugebėjo išmaitinti kariuomenės, kilo streikai, Prancūzijoje prasidėjo revoliucija. Galėtum sakyti, kad kitame pasaulio krašte esančio ugnikalnio išsiveržimai neturėtų daryti įtakos mūsų kraštui, tačiau mes, vienaip ar kitaip, su Islandija esame labai susiję.

– Ačiū už tokią įdomią virtualią ekskursiją!