Kūrėja Violeta Jasinevičienė: "Vilnos vėlimas – didžiausias mano atsipalaidavimas" (5)

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija dar sausio viduryje patvirtino, kad tautodailininkės Violetos Jasinevičienės pagaminti veltiniai atitinka Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo reikalavimus.

Rankdarbiai domisi nuo vaikystės

Tautodailininkė Violeta Jasinevičienė teigė, kad nors su vilna „draugauja“ dar tik penkerius metus, rankdarbiais žavisi nuo tada, kiek pati save prisimena. „Išmokau megzti, nuo to viskas ir prasidėjo. Mezgiau mokykloje, studijų metais, kol vaikai maži buvo,“ – sakė V. Jasinevičienė.

Moteris pridūrė, kad išbandžiusi daugybę rankdarbių formų – mezgimą, karoliukų vėrimą, tapymą ant šilko bei drobės, lipdymą iš molio – o vaikystėje ir prie didžiulių audimo staklių sėdėjusi, tačiau niekas taip moters dėmesio neprikaustė kaip Jūratės Deksnienės velti vilnos dirbiniai. „Galiu teigti, kad ji buvo mano įkvėpėja. Būtent susižavėjusi jos darbais nusprendžiau pati  imtis vilnos vėlimo,“ – sakė tautodailininkė. V. Jasinevičienė prisipažino, jog potraukį vilnos dirbiniams įtakojo ir šeimos palaikymas bei visuomenės įvertinimas: tautodailininkės darbai 2017 metais buvo įtraukti į “Aukso vainiko“ katalogą, kūrėja buvo apdovanota sidabro ženkleliu „Atkurtai Lietuvai 100” ir padėka už aktyvumą, veiklumą, praeities tradicijų ir dabarties kūrybišką perteikimą, tradicijų puoselėjimą.

V. Jasinevičienė juokavo, kad pomėgis gaminti vilnos dirbinius buvo paveldėtas iš senelio. Kuomet tautodailininkė ėmė domėtis apie senelių veiklas, sužinojo, kad mamos tėtis ne vienus veltinius yra nuvėlęs ir ne tik savo šeimyną apavęs. „Gaila, tačiau veliančio senelio jau nebemačiau. Tačiau iškraustant senelių namus, palėpėje radau kurpalius – juos saugau kaip relikviją,“ – šypsojosi moteris (daugiau idėjų  - namų dekoras).

Sielos šventė

Violeta Jasinevičienė prisipažino, kad visi kūrybiniai vilnos vėlimo procesai vyksta sodyboje – ten moteris galinti atsipalaiduoti, atitolti nuo realaus pasaulio ir kurti, kurti, kurti... Tautodailininkė teigė, kad vilnos vėlimas jai – didžiausia atsipalaidavimo forma. „Kadangi dirbu prie kompiuterio, vilnos vėlimas man yra sielos šventė, didžiausias atsipalaidavimas,“ – šypsodamasi kalbėjo ji.

Prakalbus apie vilnos vėlimo techniką, moteris teigė, kad naudoja šlapią vilnos vėlimo metodą, specialią adatą naudoja tik dekoravimo tikslais. „Svarbiausias mano technikos akcentas – niekada dirbinio nepadarau per vieną dieną. Pagaminti dirbinį užtrunku nuo trijų dienų: pirmą dieną susikloju vilną, antrą – kočioju, o trečią galutinai užbaigiu. Tuomet lieka dekoracijos elementai, ant tapkučių – pado prisiuvimas. Jei turiu laiko susikloju vilną ne vienam, o keliems gaminiams,“ – pasakojo V. Jasinevičienė.

Moteris teigė, kad tik pradėjusi dirbti su vilna gaminiais aprūpindavo tik šeimos narius, kurie moterį ne tik palaikė, bet ir žavėdamiesi dėvėjo visus moters gamintus vilnonius gaminius. Tradicinius veltinius bei tapkutes velianti  tautodailininkė galiausiai ėmė vykti į muges, priimti užsakymus. „Mano visi savaitgaliai ir visos atostogos skirtos vilnai. Štai jau 5 vasaros, kai niekur toliau nebuvau išvažiavusi. Atsiriboju nuo pasaulio savo sodyboje, kurioje ir gimsta visi mano dirbiniai,“ – sakė ji.

Kai įkvėpimas aplanko...

V. Jasinevičienė neslėpė, kad dirbinį gaminant pagal užsakymą, šis niekada nebūna toks mielas, kaip veltinis gaminamas įkvėpimui apėmus. „Visada stengiuosi gaminti tai, kas man šauna į galvą, tuomet dirbinys visai kitoks būna, juk tai – kūrybinis procesas. Labai gera dirbti, kuomet apima įkvėpimas. Tada gimsta patys gražiausi ir įdomiausi darbai,“ – atviravo pašnekovė. Menininkė pridūrė ir tai, jog dviejų vienodų gaminių pagaminti neįmanoma.

Tautodailininkė teigė, kad kiekvienas dirbinys turi būti kuriamas iš meilės ir pridūrė, kad niekada į kūrybinį procesą nesileidžia po darbo – kad galėtum sukurti kažką gražaus reikia palikti visas pašalines mintis nuošalyje. „Grįžusi po darbo einu pasnausti, pasportuoti. Pailsėjusi ir įkvėpimo pagauta imuosi kurti,“ – pasakojo V. Jasinevičienė. Moteris teigė, jog nepailsėjus ar esant prastos nuotaikos visos emocijos atsispindi ir dirbinyje.

Apavas – tautinio paveldo sąraše

Tautodailininkė neslėpė džiaugsmo, kad dar sausio mėnesį jos gaminamas apavas buvo pripažintas kaip tautinis paveldas. „Dirbinius paruošiau rugsėjį, lapkritį įvyko posėdis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, o sertifikatą gavau sausio 14 dieną. Nors procesas užtruko ganėtinai ilgai – džiaugiuosi be galo. Net nesidžiaugiu, negaliu net suvokti koks svarbus šis įvertinimas. Man tai labai daug reiškia,“ – šypsojosi pašnekovė. Pastaroji teigė, kad kiekvienas įvertinimas yra labai svarbus ir skatina žengti į priekį.

Kūrėja neslėpė, kad vieni mėgstamiausių jos dirbinių yra gaminami iš balto vilnos karšinio – be jokių margumynų, natūralūs, žemiški, dekoruoti linu. „Tai yra mano „arkliukas“. Dabar turėdama sertifikatą lyg ir būsiu įpareigota būtent tokį apavą ir gaminti,“ – džiaugėsi moteris. Ji juokėsi, kad gaminti tautinio paveldo apavą – nėra itin lengva, todėl ne tik į vadybinius, bet ir į kūrybinius procesus teks įtraukti ir vyrą.

Kūrėjos planuose – dar daug veltinio. „Viliuosi, kad vilnos vėlimas garsės kaip vienas iš tradicinių lietuvių amatų, daugelį šimtmečių buvęs kasdiene būtinybe, šiandien įgyjantis vis naujų pavidalų ir prasmių,“ – pokalbį užbaigė V. Jasinevičienė.