Pirmieji L. Brekio metai Rokiškio AP: ar minkšta vadovo kėdė? (0)

UAB „Rokiškio autobusų parkas“ – viena iš Rokiškio rajono savivaldybės įstaigų, kuriai vadovauti gebėtų toli gražu ne kiekvienas. Direktoriaus pareigas užimantis asmuo turi ne tik puikiai išmanyti pačią veiklos sritį, bet ir būti itin stipria asmenybe. Tą įrodo itin dažnų pokyčių faktai: nuo tada, kai 2017-aisiais direktoriaus postą paliko 12 metų dirbęs Valentinas Repčys, bendrovės vairą laiko jau 4-asis direktorius: V. Repčį pakeitė Virginijus Matulka, savo noru pasitraukęs pirmajai kadencijai tik įpusėjus – 2020 m. birželio 1 d. Jo vietą užėmė Antanas Taparauskas, po 2023 m. įvykusių savivaldos rinkimų direktoriaus poziciją iškeitęs į rajono vicemero postą. Laikinai – beveik dvejus metus – bendrovei vadovavo Reda Giriūnaitė, ir nors rajono savivaldybė skelbti konkurso neskubėjo, po kurio laiko pasirodę net keli kvietimai teikti dokumentus nebuvo itin sėkmingi. Iki 2024-ųjų gruodžio, kai viskas ėjosi „lyg sviestu patepta“, o konkurso komisija rinkosi net iš dviejų kandidatų. Nugalėtojas – rokiškėnams puikiai žinomas kaip krašto sportininkas ir Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos tėvų bendruomenės bei tarybos pirmininkas Linas Brekys. 5-erių metų vadovo kadenciją jis pradėjo ankstyvą 2025-ųjų sausio 14-osios rytą.

Tad metinių sukakties proga „Rokiškio Sirena“ L. Brekio klausė, ar tikrai vadovo kėdė yra minkšta, kas motyvuoja jį kasdien keltis 6 val. ryto – juk AP dirba nuo 7 val. ryto – ir ar daug žilų sruogų per šiuos metus atsirado plaukuose.

– Atėjote dirbti šaltą ir lygiai taip pat snieguotą 2025-ųjų sausį: reikia savivaldybės tarybai ataskaitos už praėjusius metus, ateities metų (ar net kelerių) vizijų. Ar sunkus buvo startas?

– Taip, startas buvo nelengvas – ir dėl sezono, ir dėl situacijos. Atėjau dirbti metų pradžioje, kai dar tik baigėsi direktoriaus konkurso procedūros ir prasidėjo realus darbas su įmone, kuri turi ir seną techniką, ir seną gamybinę bazę, ir finansinių iššūkių. Žiema viešajam transportui visada yra sudėtingas metas: šaltis, sniegas, gedimai, vėlavimai, o tuo pačiu reikia ruoštis ataskaitoms, rajono tarybos klausimams ir dėlioti viziją, kaip parką „judinti“ į priekį. Tad optimizmu vien iš oro netrykšti – jį turi susikurti per darbus ir mažus laimėjimus kasdien.

– Ne kartą sakėte, kad transporto sritis Jums nėra svetima, net pati autobusų stotis ir čia vykdoma veikla pažįstama, „paliesta“ prieš keliasdešimt metų. Ar buvo netikėtumų, atradimų, kurie nustebino?

– Transporto sritis man tikrai nebuvo svetima: esu dirbęs ir pačiame autobusų parke, ir kitose transporto įmonėse, tad žinojau, kur einu. Vis dėlto, kai tampi vadovu, pamatai viską „pilnu kadru“: ne tik maršrutus ir autobusus, bet ir finansų, teisės, žmogiškųjų išteklių, politikos sankirtas. Nustebino tai, kiek daug kasdienės įmonės veiklos remiasi tyliai dirbančiais žmonėmis – dispečeriais, mechanikais, vairuotojais – ir kaip dažnai viešose diskusijose matosi tik „autobusas atvažiavo/neatvažiavo“, bet ne visa sistema už šio teiginio.

 – Koks pirmųjų darbo metų įvykis įsiminė labiausiai?

– Labiausiai įsiminė pirmosios įmonės veiklos ataskaitos teikimas rajono savivaldybės tarybai, kai teko pristatyti įmonės rezultatus ir atsakyti į klausimus apie senus autobusus, finansus ir ateitį. Tai buvo momentas, kai supranti: nuo šiol nebeužtenka tik „gerai dirbti“ – reikia aiškiai argumentuoti, kodėl priimi vienus ar kitus sprendimus, ir prisiimti atsakomybę už visą įmonę. Kitas svarbus momentas buvo suvokimas, kad nors metai ir baigėsi, problemų netrūksta. Tai parodė, kad yra pagrindas judėti į priekį.

 – Autobusų parko direktoriui iššūkis yra kiekviena žiemos diena, tą sakė ne vienas šios bendrovės direktorius, tą, atsakydamas į pirmąjį klausimą, sakėte ir Jūs. Ar tai buvo didžiausias iššūkis šiais metais ar buvo ir kitokių?

– Žiema viešajam transportui visada yra iššūkis: seni autobusai, slidūs keliai, gedimai, keleivių nepasitenkinimas, kai reisas vėluoja ar neįvyksta. Tačiau man didžiausias iššūkis buvo ne tik oras, o balansas tarp trijų dalykų: saugumo, finansų ir paslaugos kokybės. Reikia spręsti, kurį maršrutą „laikyti“, kurį koreguoti, kaip išlaikyti nemokamą vietinį transportą ir kartu neįklimpti į nuostolius. Ypač, kai dalis parko technikos jau seniai perkopusi pilnametystės amžių.

– Kokie momentai darbe Jus motyvuoja keltis kiekvieną rytą 6 val. ir vėl sėsti į vadovo kėdę?

– Motyvuoja tai, kad šiame darbe matau prasmę – viešasis transportas daugeliui rajono gyventojų yra ne priedas, o vienintelė galimybė nuvykti į darbą, mokyklą, pas medikus. Motyvuoja ir tai, kad galiu daryti pokytį: nuo maršrutų optimizavimo iki naujų autobusų atsiradimo, nuo darbuotojų darbo sąlygų iki keleivių patirties. Ir labai svarbu – komanda. Kai matau, kad žmonės nori dirbti, nori, kad parkas gyvuotų, atsiranda vidinis įsipareigojimas jų nenuvilti. 

– Ką naudingo Jums davė naujosios pareigos?

– Šios pareigos labai išplėtė mano matymą: išmokau dar labiau vertinti komandą ir supratau, kad vien techninių sprendimų neužtenka, reikia ir komunikacijos, ir derybų, ir kompromisų. Supratau, kaip stipriai viešasis transportas priklauso nuo politinių sprendimų, valstybės reguliavimo (pvz., nustatytų autobusų amžiaus reikalavimų, maršrutų), ir kaip svarbu laiku reaguoti į pokyčius, nelaukiant, kol „praeis savaime“. Tai suteikė ir daugiau drąsos priimti „nepatogius“ sprendimus, kai matai, kad jų nepriėmus geriau nebus nei keleiviams, nei įmonei. 

– O ką davė nenaudingo: nemigo naktis, žilstelėjusią plaukų sruogą, priaugtus/numestus kilogramus?

– Nenaudingo irgi yra: daugiau įtampos, mažiau miego ir nuolatinį „foninį“ galvojimą apie darbą net ir būnant namie. Kai žinai, kad naktį gali sugesti autobusas ir ryte neišvykti į reisą, galvoji ir apie tai, kad po savaitės tavęs klaus, kodėl taip nutiko. Tad atsipalaiduoti nėra lengva. Gal ir plaukų sruoga labiau pražilo, bet tokia yra vadovavimo kaina už sprendimus ir už žmones, kuriems tie sprendimai daro įtaką.

– Ar mokant tokią kainą nebuvo minčių: „Nereikėjo man čia eiti“?

– Atvirai sakant būna dienų, kai pagalvoju, kad galėjau pasirinkti lengvesnį kelią. Ypač tada, kai vienu metu susideda techninės problemos, keleivių skundai, politiniai klausimai ir finansiniai skaičiai, kurie neatrodo gražiai. Bet kol kas ta mintis yra tik emocinis blyksnis, o ne realus apsisprendimas. Aš pats pasirinkau šį iššūkį ir jaučiu atsakomybę jį tęsti, o ne trauktis, vos tik pasidaro sunku.

– Kaip atrodo tipinė AP direktoriaus darbo diena? Ne ta, sunkioji.

– Rimtesnė diena dažniausiai prasideda nuo esamos situacijos apžvalgos: ar visi reisai išvažiavo, ar nėra kritinių gedimų, ar nėra incidentų su keleiviais. Prie to prisideda dokumentai, ataskaitos, konkursai, viešieji pirkimai, atsakymai į klausimus. Tai nėra vien „sėdėjimas kabinete“, tai - nuolatinis balansavimas tarp operatyvinių ir strateginių reikalų.

 – Pereikime prie nuobodesnių darbinių klausimų: kaip įvertintumėte parko transporto situaciją 10 balų skalėje?

– Kalbėsiu atvirai – prastai. Turime naujesnių autobusų, pavyzdžiui, žemagrindį „Temsa“, turistinį „Scania“, „Mercedes-Benz Sprinter“ ir du „Isuzu“ tolimajam susisiekimui, tačiau didesnė dalis transporto priemonių jau yra pasiekusios savo eksploatacinės brandos ribą. Tai lemia sudėtingesnį reikalavimų atitikimą, didesnes eksploatacijos sąnaudas, dažnesnius gedimus ir didesnį jautrumą sezoniškumui, ypač žiemą. Tie keli naujesni autobusai yra žingsnis į priekį, bet iki tikrai modernaus, patikimo ir patogaus parko dar reikia nueiti nemažą kelią. Todėl ši situacija aiškiai parodo kryptis, kuriose turime keistis: nuosekliai atnaujinti parką, diegiant modernesnius, efektyvesnius sprendimus ir kryptingai planuoti investicijas. 

– Labai smalsu ar žinote, kiek metų seniausiam vis dar rajono keliais važiuojančiam parko autobusui?

– Turime 1982 metų gamybos autobusą, kuris vis dar naudojamas. Nors didžioji dalis kitų transporto priemonių jau yra iš 1985-2024 metų. Noriu pabrėžti, kad tai nėra kažkokia išskirtinė situacija vertinant kitus mažesnius šalies rajonus, bet ji tikrai nėra ideali. Ypač žiūrint į keleivių lūkesčius ir techninius reikalavimus. Todėl parko atnaujinimas yra ne „graži idėja“, o būtinybė.

– Jei jau apie tai pradėjome, kaip sekasi vykdyti prieš porą metų nustatytą reikalavimą, kad tolimajam susisiekimui naudojamų autobusų amžius negali viršyti 14 metų?

– 2023 m. įsigaliojusi tolimojo susisiekimo reforma, numatanti, kad autobusų amžius neturi viršyti 14 metų, yra rimtas iššūkis regioninėms įmonėms. Dėl to ir buvo priimtas sprendimas įsigyti du naujus „Isuzu“ autobusus. Jie skirti būtent tolimajam susisiekimui ir atitinka šiuos reikalavimus. Deja, tai nereiškia, kad problema – išspręsta: reikia planuoti atnaujinimą, nes laikas bėga, o reikalavimai tikrai nesumažės. Tai yra nuolatinis procesas, o ne vienkartinis „paėmėm du autobusus ir viskas“. Nurodyti kriterijai siejami su aukštesne paslaugų kokybe ir didesniu keleivių komfortu. Todėl modernizuoti autobusų parką yra būtinybė. Šiuo metu situacija išlieka sudėtinga ne tik dėl finansinių išteklių trūkumo, bet ir dėl įvairių biurokratinių kliūčių.

– Jūs visada sakote, kad mėgstate pirma padaryti, tik tada kalbėti – ne Jūs vienas taikote tokį modelį, visgi smalsu, kokios mintys šiomis dienomis sukasi galvoje kalbant apie AP technikos atnaujinimą?

– Mano galvoje – tęstinumas ir sistemingumas: ne vienas „gražus pirkinys“, o visas planas, kaip per kelerius metus nuosekliai keisti seniausius autobusus naujesniais, atsižvelgiant į maršrutų apkrovas ir finansines galimybes. Akivaizdu, kad ankstesniu laikotarpiu laikinosios vadovės atlikti darbai buvo svarbūs ir reikalingi: jie stabilizavo tuometinę situaciją ir sudarė sąlygas judėti pirmyn. Tačiau labai gaila, kad dėmesys buvo sutelktas vien tik į transporto priemones, tačiau remonto bazė buvo visiškai pamiršta ir liko nuošalyje. Deja, tai taip tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Todėl šiandien parko atnaujinimą matau kaip nuoseklų, ilgalaikį procesą, o ne vieną ryškų, trumpalaikį sprendimą. Kalbu apie visų kategorijų transportą: miesto, priemiestinius ir tolimojo susisiekimo autobusus, vertinant jų amžių, komfortą ir eksploatacines savybes. Aš tikrai esu iš tų žmonių, kurie pirmiau padaro, o tada kalba, bet galiu pasakyti tiek: tikslas yra, kad keleiviai realiai pajaustų pokytį, o ne tik pamatytų gražias nuotraukas socialiniuose tinkluose.

– Kaip AP užbaigė 2025-uosius – pelningai ar nuostolingai?

– 2025 metai buvo nuostolingi. Didėjantys mokesčiai, pabrangusios atsarginės dalys ir sudėtinga jų paieška reikalauja papildomų resursų. Žiemos metu prie visų išbandymų prisidėjo ir kuro kokybė, kelianti daug iššūkių. Auganti konkurencija keleivių vežimo rinkoje. Papildomų išlaidų ir rūpesčių sukelia ir gamybinės bazės būklė. 2024 m. viešoje erdvėje buvo akcentuota, kad praėję metai baigti pelningai, nors įmonė turi ir senų autobusų, ir finansinių bėdų, ir „tuštesnių“ maršrutų. Tikslius skaičius visada pateikiame ataskaitose tarybai, tačiau kryptis yra tokia – dirbti taip, kad įmonė nebūtų našta biudžetui, bet kartu atliktų ir savo socialinę funkciją.

– Našta rajono biudžetui gal būtų mažesnė, jei būtų optimizuoti maršrutai? Ar Jūs kažką optimizavote ir ar dar matote, ką optimizuoti?

– Pirmiausia žiūrėjau į maršrutų struktūrą, reisų užpildymą, kuro sąnaudas, remonto kaštus, ar galima kažkur koreguoti grafikus ar maršrutų dažnį, nepaliekant žmonių be susisiekimo. Optimizacija nereiškia vien „karpyti“ – kartais tai reiškia „perkelti“ reisą į kitą laiką, sujungti maršrutus, pakeisti didelį autobusą į mažesnį. Galimybių optimizuoti dar yra, ypač rajono maršrutuose, bet tai turi būti daroma labai atsargiai, kalbantis su bendruomenėmis ir savivaldybe, kad sprendimai nebūtų gražūs skaičiuose, bet ir gyvi realybėje.

– O kaip bendrovei sekasi su žmogiškaisiais ištekliais, ypač modernėjant technikai? Ne vienas šalies AP skundžiasi, jog sunku rasti vairuotojų.

– Žmogiškieji ištekliai yra ne mažesnis iššūkis, nei technika. Vairuotojų trūkumas, vyresnis amžius, didėjantys reikalavimai, ilgos darbo dienos – visa tai jaučiame ir mes, kaip ir dauguma regioninių vežėjų. Modernėjant autobusams, atsiranda daugiau elektronikos, pagalbinių sistemų, todėl reikia ir papildomų mokymų, ir laiko žmonėms prie to priprasti. Mano tikslas – kad modernėjimas nebūtų grėsmė, o galimybė: geresnės darbo sąlygos, saugesnė technika, aiškesni procesai. Bet tam reikia investuoti ne tik į autobusus, bet ir į žmones.

 – Paskutinis klausymas: ar sausio 14-ąją su kolektyvu šovėte šampano?

– Jei atvirai, labiau esu iš tų žmonių, kurie po truputį švenčia darbais, o ne fejerverkais. Tačiau kolektyvo bendrystė man taip pat svarbi. Visgi mano supratimu, žmonės komanda turi jaustis kasdien, o ne tik per „oficialias“ datas.

– Ačiū už pokalbį.

P.S. „Rokiškio Sirenai“ pateikus šiuos klausimus L. Brekiui (sausio 14 d.), po poros dienų (sausio 16 d.) socialinio tinklo „Facebook“ Rokiškio rajono savivaldybės paskyroje pasirodė informacija, apie įvykusį AP direktoriaus ir rajono vadovo susitikimą, kurio metu buvo aptarti planai, kaip atnaujinti Rokiškio autobusų parką ir ketinamus pirkti elektra varomus autobusus, pasinaudojus Europos Sąjungos programų lėšomis. Deja, savo pateiktuose atsakymuose AP direktorius apie tai neužsimena.