Po 9-erių tarnybos kariuomenėje metų E. Streikus ėmėsi ūkininkavimo (0)

Tarp Obelių ir Kėdainių kol kas besiblaškantis 29-erių ūkininkas Ernestas Streikus pokalbį apie ūkininkavimą pradeda nuo... patikslinimo: renginyje „Pažangiausi metų ūkiai 2023“ nominaciją „Pasirinkęs žemės ūkį“ įteikę rajono savivaldybės atstovai suklydo. Jis – ne karininko duoną iškeitė į ūkininko, o kario.

„Gavau nominaciją už pasiryžimą karininko profesiją keisti į ūkininko. Ne karininko, o kario. Skiriasi tuo, kad visi kariuomenėje yra kariai. Aš buvau puskarininkis, seržantas. O karininkai yra tie kurie baigia karo akademiją – nuo leitenanto ir aukštyn. Kai nežinantis pasako, mums, žinantiems, labai keistai skamba. Tad geriausia sakyti karys“, – ir pats ima šypsotis supratęs, kad, greičiausia, net ir taip aiškiai paaiškinus skirtumus, su kariais susiduriantiems tik epizodiškai, atsiminti bus sunku.

Su jaunu ūkininku E. Streikumi kalbėjome, kodėl kario duoną iškeitė į ūkininko, kuo naudinga pirmoji patirtis antrajai, kokie ūkio plėtros planai ir ką mano apie ūkininkams nuolat užkraunamus naujus reikalavimus.

– Nominacija „Pasirinkęs žemės ūkį“: kodėl jaunas karys pakeitė profesiją?

– Iškeičiau kario duoną į ūkininko. Nes taip norėjau. Skaičiuojant darbo valandas, ir ten, ir ten dirbi 24/7. Bet pasirinkau dirbti tą darbą, kuris labiau prie širdies. Niekas iš mano šeimos ūkiu nesidomėjo ir neužsiėmė. Na, seneliai ūkininkavo, bet tradiciškai: dėl savęs kelios karvės, kiaulės. Nei iš vienos tėvų pusės nebuvo rimtų ūkininkų. Aš viską pradėjau nuo nulio.

– Dažniausiai širdžiai miela veikla atrandama pačiam išbandžius kažką. O kaip ūkininkavimas tapo miela veikla, jei vaikystėje to nebandei?

– Matyti ūkininkavimą aš mačiau. Čia gal įtakos turėjo tėvukas, kuris dirbdavo ūkio darbus pas kaimynės tėvuką – padėjo sunkiai judančiam senoliui. Kartais mane net iš darželio pasiimdavo, kad galėčiau kartu būti, pasivažinėti traktoriumi. Man patinka technika, patinka per žiemą konstruoti padargus, būti garaže, traktorius taisyti. Tai, galbūt, čia ir dėl traukos technikai.

– Ar gali palyginti, kuri profesija – sunkesnė: kario ar ūkininko?  

– Kai dirbi kas patinka – nėra labai sunku. Ir ten gamta, ir čia gamta. Kiekvienas darbas turi savų niuansų. Ūkininkaujant nemažai darbo pavasarį, kol paruoši žemę, pasėji, paskui – purškimai. O kai prasideda javapjūtė, jau yra reikalų (juokiasi – aut. past.). Dažniausiai dirbu vienas, kai nebespėju, padeda tėvukas. Paskutinius laukus ir su žmona sėjom – ji vienu traktoriumi, aš – kitu. Ar žmona „prie ūkio“? Ne, bet leidžiu vairuoti vakarietišką traktorių, labai daug pastangų su juo nereikia: parodai, kaip važiuoti pirmyn-atgal, kaip padargą pakelti ir belieka tik lauko gale apsisukti. Patinka jai, nori (juokiasi – aut. past.). Kai susipažinom aš iš karto pasakiau, kad su manim bus reikalų... Iš pradžių, kaip su kariu, dabar – su ūkininku. Na, o kariu buvau 9-erius metus. Darbas buvo nuo 8 iki 17 val., plius pratybos ir budėjimai. O kasdienės veiklos būdavo labai įvairios: šaudymai, pratybos, nustatytų užduočių bei normatyvų vykdymas ir pan.

– Juk kariams gerai, jie anksčiau išeina į pensiją. Ar nepagalvojai baigti tarnybą ir tada užsiimti ūkininkavimu? Kaip sakoma: būdamas jaunas pensininkas.

– Kai aš įstojau į kariuomenę, į pensiją išleisdavo po 20-ies metų tarnybos. Paskui, po poros metų, tarnybos laikotarpį prailgino jau iki 25-erių metų. Jei būčiau tarnavęs šį laiką, pensijoje būčiau sulaukęs 45-erių, o dar kol pradėčiau ūkininkauti, jau ir nebe jaunas ūkininkas būčiau. Jau butų per vėlu (juokiasi – aut. past.).

– Vėlu? Tai kiek metų dabar ūkininkauji? Kokia ūkio šaka?

– Šiokie tokie darbai, ūkininkavimo užuomazgos, prasidėjo prieš trejus metus – buvo keli hektarai. Dirbom, kad tik dirbti. O rimčiau ūkininkauti pradėjau prieš dvejus metus. Pradėjau nuo 35 ha, antrais metais turėjau 70 ha, ateinančiais metais deklaruosiu jau 140 ha. Jei kitais metais pavyktų padvigubinti plotą, būtų gerai. Užsiimu augalininkyste. Šiuo metu pasėjęs esu: žieminius kvietrugius, rapsus, kviečius.

– Iš kur ketini gauti „dvigubą“ plotą?

– Arsiu naujus laukus – naikinsiu daugiametes pievas. Nors ministerija nebeleidžia, bet naikinsiu (juokiasi – aut. past.).

– Bet gausi baudą! Juk dar pavasarį kilo diskusijos dėl Žemės ūkio ministerijos reikalavimo atstatyti sunaikintas daugiametes pievas.

– Ar taip ar taip gausiu. Nes pas mane, realiai, visur buvo daugiametės pievos. Tad už 100 ha ar 140 ha, manau, jau nieko man nebesikeis. Laukiam dabar visi ūkininkai laiškų iš ministerijos su žiniomis ir nurodymais, kiek tų pievų reikia atstatyti.

– O baudos – didelės?

– Sankcijos. Kitais metais, kai deklaruosiu dirbamas žemes, nuo išmokų bus nuskaičiuojamas tam tikras procentas. Taip procentai didės kasmet, kol visai nebegausim išmokų.

– Ir kaip visa tai vertini?

– Paprastai – ūkių naikinimas. Yra dabar Prancūzijoje lygiai ta pati situacija dėl daugiamečių pievų. Bet ten padaryta protingiau: nuo išmokų nuskaičiuoja 3-15 proc. 15 proc. jau maksimali bauda ūkininkui, kuris neatstatys daugiamečių pievų. O pas mus... Nemyli valdžia ūkininkų. Absurdiška situacija buvo visai neseniai Žemaitijoje ir ūkininkai, protestuodami, išvažiavo su mėšlo kratytuvais į miestą. Ministerija nepratęsė termino, iki kada galima laukuose iškratyti mėšlą. Terminas duotas iki lapkričio 15 d., bet gal tris kartus kritulių norma tame krašte buvo labai didelė ir ūkininkai negalėjo į laukus įvažiuoti: klimpo technika. O laikas laistymui – baigėsi. Dabar srutų rezervuarai ūkiuose – pilni, ūkininkai neturi kur dėti mėšlo. Rašė prašymus ministerijai pratęsti terminą bent porai savaičių, tačiau nieko nepešė. Nors patirtis tokia, kad kiekvienais metais pratęsdavo iki gruodžio ir be prašymų. Bet šiais metais ne ir viskas. Kodėl? Niekas nepaaiškino. Šitą ministeriją turim... neduok Dieve. Pienininkystės ūkiai nyksta, laukėm to, kada pereis prie augalininkytės ūkių naikinimo. Va, ir pereina.

– Tai ką reiškia daugiametės pievos? Kodėl jos tokios svarbios?

– Kai įstojom į NATO, Europos Sąjungą, Lietuvoje turėjom apie 400 tūkst. ha daugiamečių pievų. Ir įsipareigojom išlaikyti šį kiekį. 2018 m. daugiamečių pievų Lietuvoje padaugėjo iki 700 tūkst. ha. Viskas – dėl valdžios blogai priimtų spendimų: tais metais deklaruojant žolės plotus, nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip tik daugiametė pieva. Dėl to jų padaugėjo net 300 tūkst. ha. Dabar kalba, kad, neva, 100 tūkst. ha minėtų pievų sumažėjo, ir prasidėjo „saugojimas“. Bet mano nuomone, jei problema yra ta, kad turim išlaikyti įsipareigojimą, tai ir skaičiuokim nuo 400 tūkst. ha, su kuriais atėjom.

– Bet į ES įstojom prieš 20 metų... Reiškia, čia net ne šios valdžios klaidos, o kelių valdžių atgal.

– Taip. Yra pridaryta klaidų ir niekas jų netaiso, o eina viskas tik blogyn. Todėl aš rizikuoju ir dar ariu, sėjų. Nes labai liūdna – investuoji šimtus tūkstančių į ūkį, techniką, noriu plėstis – statyti sandėlius – tai ko man laukti? Kol kažkas kažką išspręs? Tik, kad niekas nieko nesprendžia.

– Nereikia net būti ūkininku, užtenka su jumis pasikalbėti, kad suprastum jog, ūkininkavimas yra labai rizikinga veikla.

– Taip. Ypač šiuo metu, kai vyksta tokie dalykai. Ne vienoje situacijoje reikalavimai „kertasi“ su reikalavimais: esi deklaravęs pasėlius, bet nenorėdamas gauti sankcijų dėl sunaikintų daugiamečių pievų ir jas atstatęs, gausi sankciją už tai, kad neįvykdei savo deklaravimo įsipareigojimų. Užburtas ratas.

– Ar gali paaiškinti, kokia daugiamečių pievų nauda? Ar tikrai gražiau užaugę šabakštynai, nei Lietuviškas suarto-apsėto-užsodinto lauko vaizdas?

– Grožis tikriausia yra mieste, kai sėdi namuose, o kas nors nusmulkina tavo kažkur esančią pievą, nors ir to nebegalima, ir tu gauni išmokas. Kai sąskaitoje atsiranda pinigų, štai kur grožis (juokiasi – aut. past.). Bet kai važiuoji per šalį ir matai realybę, kad nusmulkinta negražiai, atsainiai, tai... nežinau kur grožis. O tu renki apleistus sklypus, kurių niekas nebedirba, neprižiūri, tvarkai juos, kerti krūmus, suari ir užsėji, kažką kuri ir nieko neprašai. Moki mokesčius. Investuoji. Bet lieps palikti ir vėl viską apleisti krūmynais, vietoj to, kad leistų dirbti.

– Investuoji... Kiek jau esi investavęs? Ar tavo ūkis „išsilaiko“ pats?

– Labai dabar sudėtinga išsilaikyti. Kai tik pradedi ir kiekvienais metais didėja plotai, didėja ir išlaidos. Bet to reikia, plėstis reikia, nes tada galima įsigyti našesnę techniką. Viskas čia susiję, kitaip būti negali. Jei nori ūkininkauti, stovėti vietoje nelabai gali. O technika kokia? Technika prasidėjo nuo „Belarus“, dabar turiu nusipirkęs vakarietišką traktorių. Nepavyko gauti paramos, kuri būtų palengvinusi mano darbus, tai reikia pačiam suktis – per žiemą pasidarau, pasigaminu pats tam tikrus padargus. Konstruoju, virinu, kad būtų kuo mažiau fizinio darbo.

– Ką reiškia „nepavyko gauti paramos“? Pretendavai į kokį nors fondą?

– Šiemet bandžiau gauti jaunojo ūkininko įsikūrimo paramą – 60 tūkst. eurų. O, bet, tačiau... Negavau, nes labai aukšti balai: turėjau surinkti mažiausiai 85 balus, o reikalavimai ten buvo itin aukšti. Surinkau 55 balus ir su šiuo skaičiumi iš visų besikreipusių sąraše buvau 774. Galvojau apie paramą ūkio modernizavimui, bet nelabai galiu dabar kažką daryti, nes... Grįžtu prie to paties užburto rato: parašysiu projektą, kad noriu plėstis, o kaip aš plėsiuosi, jei man reiks viską atstatyt (šypsosi – aut. past.)?

– O tai jei liepia viską atstatyti, tavo ūkininkavimas ir užsibaigia?

– Realiai – taip. Sunaikina ūkį. Nežinau ką tada veiksiu. Galvosiu. Į kariuomenę nebenoriu. Na, gal žemės liks kažkiek, nes ne visi laukai buvo daugiametės pievos. Liks mažas procentas iš dabar turimos, kuris neišlaikys net technikos. Ką aš užauginsiu 35-iuose ha? Man apynaujis traktorius brangiau kainuos išlaikyti, nei aš gausiu pajamų iš žemės ūkio. Aš negalėsiu mokėti kosminės nuomos už žemę. Viliuosi, kad iš Prancūzijos pasiims mūsų valdžia gerą pavyzdį, jei patys tingi dirbti ir kažką galvoti ūkininkų naudai. Ne prieš juos.

– O prieš imdamasi ūkiininkauti, neanalizavai, kas labiausiai apsimoka: pienininkystė, mėsiniai galvijai, augalininkystė?

– Negalvojau. Jei pienininkystė, nenoriu būti pririštas prie gyvulių. Nors ir robotizuotas ūkis, bet vis tiek turi būti žmogus. Ne man. Su mėsiniais galvijais irgi mažiau darbo, bet vis tiek reikia aptvarus prižiūrėti. Augalininkystė man geriausia.

– Gal „prisirišimo“ ir mažiau, bet grūdų supirkimo kainos augalininkystės atstovų nedžiugina.

– Kainos liūdnos, ir dar krenta. Gerai, kad rudenį nepirkome brangių trąšų... Taip jau būna, planuoji, kad bus bent kaip praeitais metais. Perki trąšas, sėklas, o atėjus laikui turi vos ne per pusę pigiau parduoti. Liūdna, kad sandėliuose esantys rusiški ir ukrainietiški grūdai mūsiškių kainą mažina. Lenkai – šaunuoliai – uždraudė grudų importą, nes pirmiausiai perka iš savų augintojų. Jei trūksta, aišku, tada importuoja. Pas mus atvirkščiai – saviems kaimas „pjauna“.

– Gal prisitaikyti prie esamų sąlygų lengviau dėl ankstesnio darbo. Kiek kario patirtis padeda ūkyje?

– Nemiegojimai labai panašūs (juokiasi – aut. past.). Jei kariuomenėje vykstančių pratybų metu kelias valandas pamiegi, tai jau būna gerai. Ūkyje, per javapjūtę, kai darbų daugiausia, irgi džiaugiesi nusnūdęs papildomą valandą. Dar, galbūt, išugdyta disciplina. Kurį laiką bandžiau derinti kariuomenę ir ūkininkavimą, bet išplėtus plotus, nebespėjau. Nes, kai tu esi Marijampolėje, ūkis – Rokiškyje, per savaitgalį nelabai ką padarysi. Pirmais metais mažai laukų buvo, tai kažkaip sukausi, bet kai viskas augo, fiziškai persiplėšti nepavyksta: nei ten kokybiškai, nei ten. Pasirenki veiklą, kur linksta širdis. Ir nors pilna visokių iššūkių, nuryji tą karčią piliulę ir eini toliau.

– Dėkoju už pokalbį.