Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas: Popiežius linkėjo – nebūkit NUOBODŪS (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia rašinių ciklą, skirtą Popiežiaus Pranciškaus vizitui. Apie tai, kokių vaisių šis vizitas davė Lietuvos Katalikų bažnyčiai, mūsų rajono tikinčiųjų bendruomenei, kalbėjomės su Rokiškio dekanato dekanu kunigu Eimantu Noviku.

– Kuo Jus asmeniškai praturtino Popiežiaus vizitas?
- Iš tikrųjų tos dvi dienos buvo labai įtemptos ir pilnos jaudulio bei įvairiausių įspūdžių. Jau vien tai, kad sutikome patį Popiežių, jaudina. Galime didžiuotis jau vien tuo, kad Šventasis Tėvas atvyko pas mus. Nors, aišku, popiežius į Lietuvą atvyko dėl įvairių dalykų, tačiau pirmiausia – dėl žmonių, dėl susitikimų. Ir šie dalykai yra tokie, kurie veikia, kurie prakalbina bet kurį žmogų. Ir, aišku, kaip kunigui popiežiaus sutikimas yra padrąsinimas, paskatinimas pasitempti ir pažvelgti į save, kaip iš tikrųjų viskas turėtų būti, ir kaip yra.

– Visuomenė Katalikų bažnyčią dažnai įsivaizduoja kaip pustuštėje bažnyčioje sėdinčias kelias močiutes su skarytėmis. Tačiau į susitikimus su Popiežiumi ėjo šimtatūkstantinės minios, labai daug jaunimo, jaunų šeimų. Vadinasi, Katalikų bažnyčia tebėra didžiulė visuomenę telkianti jėga? Ar Jūs tikėjotės tokio visuomenės dėmesio šiam vizitui?
– Taip. Ir galima labai lakoniškai atsakyti. Jei manome, kad čia yra tik keletas žmonių, kurie ateina ir kurie yra, galime susidaryti tokį neigiamą įspūdį. Pats Popiežius duodamas interviu sakė, kad jis pastebėjo Lietuvoje neapykantą tikėjimui. Ir ne tik anuomet, kada tikintieji buvo persekiojami, kalinami žudomi, bet ir šiandien. Pažiūrėjus į komentarus galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje gyvena kažkokie tarsi aborigenai. Kitas dalykas – Lietuvoje bažnyčia išgyvena virsmą nuo liaudies religijos iki sąmoningumo. Ir va dabar kuomet registruojasi vaikai katechezei: Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, kuomet bus suaugusiųjų katechezė mes klausiame apie lankomumą, ryšį su Dievu. Ir iš tikrųjų pastebėjome, kad yra tik šventės ir laidotuvės, tačiau juk tikėjimo gyvumas priklauso tik nuo paties žmogaus. Pavyzdžiui, kai susirinkome Kaune, kur mūsų buvo šimtas tūkstančių, mes jautėmės kaip vienas, nors buvome visiškai nepažįstami, tačiau galėjome visų klausti, bendrauti, galėjom kartu melstis, kavos atsigerti, praktiškai viską. Galbūt ta laisvė, apie kurią popiežius kalba, mums yra paskatinimas, didžiausia Dievo dovana, kurią panaudoti turėtume ir šiandien, kad galėtų susieiti visų tautybių, padėčių žmonės, nepaisant jų visokių turtų, negalių, sunkumų. Tai iš tikrųjų yra didelis žingsnis. Ir čia mums Popiežius davė didelį apmąstymą arba namų darbus, ką mes toliau darysim, nes visas šis vizitas gali būti toks momentinis kaip šventės – tuo metu faina, gera, o paskui vėl viskas grįš į kasdienybę.

– Ko Šventasis Tėvas linkėjo jums – dvasininkams?
– Nebūti senberniais ir senmegėmis, tais, kurie neturi gyvybės. Bet būti tėvais ir motinomis, kurie sugebėtų kitiem parodyti Dievo gailestingumą, kurie sugebėtų duoti tą pavyzdį. Aš pats labai mėgau naudoti žodį „rutina“, kad mes į ją dažnai pasineriam tarp darbų, tarp pamaldų, bet Popiežius pasakė kitą žodį: nebūkit NUOBODŪS. Iš tikrųjų labai šaunus palinkėjimas, nes kuomet tave užplūsta nuobodumas tu prarandi visą tą žavumą, pats ir tuomet jautiesi toks „vėtomas, mėtomas“. O kitas dalykas, kurį popiežius sakė, kad be maldos mes esam niekas. Mes lyg galim kažką bandyti, bet be ryšio ir artumo su Dievu, mes esam pasmerkti.

– Ką duos šis vizitas Katalikų bažnyčiai ir mūsų dekanato tikinčiųjų bendruomenėms?
– Dabar dar labai sunku pasakyti, bet aš manau, kad duoda tą supratimą, kad mes nesam iš skirtingų planetų, kad mes esam tie patys žmonės su savo skauduliais ir džiaugsmais. Ir iš tikrųjų Rokiškyje arba Rokiškio dekanate juntame, kad esame labai svetimi, nesulaukiame iš žmonių to noro bendrauti ir kiekvieną Adventą sakom: pasikvieskit ir, nors gal atrodom ir elgiamės kitaip, pažiūrėkit ar mes esam „iš kito molio“. Ir tas Popiežiaus šiltumas, paprastumas dar kartą paliudys, kad ta bažnyčia nėra nuobodi, kad tie patys žmonės gali bendrauti, melstis su visais, kitokiais žmonėmis ir turėti tą asmeninį ryšį. Jonas Paulius II buvo Popiežius, kurį visi norėjo pamatyti, Benediktas XVI buvo Popiežius, kurį žmonės norėjo išgirsti, o popiežius Pranciškus yra tas, kurį visi nori paliesti. Iš tikrųjų tas artumas, prisilietimas, susiėjimas į asmeninį ryšį atveria tą kelią į gyvenimą, kaip popiežius sako. Ir dabar aš visiems sakau, kad į mane kreiptųsi Dekane Eimantai, tai visiems yra iššūkis. Dekane tai dar dar, bet Eimantai pasakyt – jaučiu, kaip žmogus nejaukiai jaučiasi. Ir daugelis nustemba, kai pats kreipiuosi į žmones vardais. Mes turim peržengti ir galbūt tai bus ta pradžia, kada mes tuos barjerus sulaužysime, bet iš kitos pusės turim padaryt namų darbus, apmąstyt  ką girdėjom, ką matėm.

– Kas Popiežiaus vizite buvo įsimintiniausia?
– Labiausiai įstrigo, kad Popiežius turėjo paruoštas kalbas, kurias jis skaitė, bet visada būdavo du-trys intarpai, iš jo partirties – ką jis matė, ką jis pajuto – tai tas labai palietė, kad ne tik žino kąžką, bet ir tuo dalinasi. Šis popiežius yra vienas iš tų, kuris sulaužo tam tikrus stereotipus, formas – sustojo hospiso ir nuėjo palaiminti tuos mirštančius žmones, arba bendravimas su jaunimu. Ir su mumis –kunigais – jis pusę susitikimo kalbėjo tai, kas buvo parašyta, o pusę – ekspromtu. Iš tikrųjų, tie nenumatyti dalykai parodo, kad jis jaučia, ir tas jautrumas, tas labai artimas prisilietimas jisai paliečia.

– Pamatyti Popiežių atėjo ir daugybė jaunų žmonių. Kaip vertinate mūsų rajono jaunimo santykį su bažnyčia?
– Žengiam į priekį. Savo laiku buvo labai didelis ateitininkų judėjimas, labai aktyvi kitų organizacijų veikla, dabar ji keičiasi, nes mes kaip rajonas išgyvenam tą, kad daugelis jaunimo užaugę išvažiuoja studijuoti, gyventi kitur ir tik vienetai grįžta. Bandom jaunimo veiklą vėl puoselėti, tiems dalykams būti dėmesingi. Iš tikrųjų tai ne tik parapija, ne tik kunigai, ne tik galbūt ir pats Dievas, bet visų pirmiausia klausimas yra šeimos, kaip jie gyvena šeimoj – tai kelia didžiulį rūpestį, kad daugelis šeimų yra sužeistos, sužalotos, gyvena išsituokę ir t.t. Ta situacija verčia šiek tiek nerimauti, bet darom labai didelį darbą, pvz dabar vyksta vasaros stovyklos ir mes jau užauginom, galima sakyti, vieną kartą – dvidešimt jaunuolių ir įleidom juos į paauglių tarpą.
– Dėkui Jums už pokalbį.