Rokiškyje savanoriaujanti Jurgita: nereikia karo, pandemijų, krizių, kad galėtume daryti gerus darbus (0)

2022-ieji Seimo paskelbti Savanorystės metais, o gruodžio 5-ąją  paminėta Tarptautinė savanorystės diena, dar kartą prisiminti tyliai dirbantys ir tik per krizes labiau pastebimi   savanoriai. Lietuvoje savanorių gretos auga, tačiau neatlygintinai pagalbą teikiantys žmonės sako: jeigu papildysime vieni kitus ir konkuruosime darydami gerus darbus, tai bus tik į naudą.

Kokie šie metai buvo savanoriams Rokiškyje kalbėjomės su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio skyriaus vadove Jurgita Ersloviene.

– Papasakokite apie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių veiklą Rokiškyje ir kuo ypatingi buvo jums šie metai?

– Metai buvo nenuobodūs, daug iššūkių, bet mes tobulėjame ir mūsų komanda stiprėja. Kiekvienas regionas turi savo specifines problemas ir reaguojame atitinkamai. Rokiškio skaudulys – senjorai, vieniši žmonės.  

Raudonojo Kryžiaus savanorių skyriai yra 16 Lietuvos miestų, o Rokiškyje ši veikla vyksta apie 20 metų. Televizija nefilmuoja, kai savanoris eina ir kalbasi su močiute, tik per dideles krizes mus  labiau pastebi. Savanorystės metai pateisino savo vardą. Savanoriams šie ir keleri paskutiniai metai nebuvo lengvi, tačiau mūsų šūkis: esame įkvėpti pirmieji padėti esant krizei. Pasvajojame, kad krizių nebūtų, bet jų buvo: pandemija, pabėgėliai iš Baltarusijos, karas Ukrainoje. Kai po pandemijos galvojome, kad jau galima lengviau atsikvėpti ir užsiimti einamaisiais reikalais, ištiko karas. Buvo suirutė, bet labai džiaugiuosi, kad 5 didžiosios Lietuvos savanorių organizacijos dirbo labai vieningai, kaip kumštis. Rokiškyje bendradarbiavome su Caritu, kad padėtume žmonėms, atvykusiems iš Ukrainos.

Nors pradėjus vadovauti skyriui mane gąsdino, kad bus konkurencija, nesupratau, apie ką kalba. Kokia konkurencija, jeigu darai gerus darbus?  Bet jeigu mes varžysimės, kas nuveiks daugiau gero, tada man tinka – konkuruokime.

– Ar užtenka žmonių Rokiškyje, kurie savo laiką skirtų neatlygintinai veiklai?

– Šiuo metu Rokiškio skyriuje užregistruoti 85 savanoriai. Žinau, kad tokios veiklos reikia ir šalia esančiuose miesteliuose. Panevėžio kolegos bando ieškoti draugų Kupiškyje, aš jau užmezgiau kontaktą su keletu žmonių Biržuose ir labai tikiuosi, kad Raudonasis Kryžius plėsis ir didės.

Rokiškyje nėra taip, kad visi savanoriai nuo ryto iki vakaro kažką daro. Mes pasirenkame veiklas pagal programas. Nuo rugpjūčio pabaigos vykdome „Pirmosios pagalbos bendruomenėms“  programą, tapome instruktoriais, mokančiais suteikti pirmąją pagalbą. Praktinius užsiėmimus jau praėjo apie 300 žmonių. Jie  žinos, ką daryti, kai kažkas kraujuoja, kaip atlikti širdies masažą, kaip padėti parkritusiam ar užspringusiam žmogui. Mūsų tikslinė grupė yra socialinę atskirtį patiriantys žmonės: senjorai, negalią turintys žmonėms, tie, kuriems dėl darbo neprivalomi šių mokymų pažymėjimai, bet jie nori mokėti dėl savęs, kad galėtų išgelbėti šalia esantį.

Rokiškyje veikia Jaunimo programa. Jauni savanoriai dalyvauja renginiuose, jeigu reikia, užima vaikus šventės metu, ji. 16–17 metų vaikai eina į mokyklas ir veda pamokas apie savanorystę,  pasirengimą ekstremalioms situacijoms. Kai jauni žmonės moko savo bendraamžius, informacija  įsisavinama daug greičiau.

Dabar, artėjant Kalėdoms, jaunimas kviečia įstaigas, fizinius asmenis registruotis ir padovanoti naujų arba labai geros būklės knygų, jas įteiksime sunkiai besiverčiančioms šeimoms.

Savanoriaujančio jaunimo nereikia raginti, jie labai iniciatyvūs. Vasarą mokiniai važiavo į  globos įstaigas, organizavo įvairias veiklas, net šokius. Jaunimas gražiai bendradarbiauja su grupinio gyvenimo namais Sėlių gatvėje, lankosi Skemų socialinės globos namuose. Tai tie vaikai, kuriems nebus blogų, negražių žmonių. Čia Rokiškio jaunimo fenomenas. Labai džiaugiuosi, kad iš arti galiu stebėti, kaip jie auga ir žinau, kad išvažiavę į didesnius miestus, jie dar daugiau nuveiks.

– Ar savanorystė Rokiškyje  –  tik jaunų žmonių veikla?

– Savanoriauti priimame nuo 14 metų, bet turime ir 80-metį savanorį. Amžius nėra riba. Mūsų veiklos persipina, bet viena kitai netrukdo. Dalis suaugusių savanorių dalyvauja „Šiltų apsilankymų“ programoje. Vienatvę patiriantis žmogus – nebūtinai pagal dokumentus vienišas. Mes į tai žiūrime plačiai: jis gali gyventi su artimaisiais, kurie visą laiką paskendę darbuose. Senjoras gali būti aprūpintas maistu, apskalbtas, bet jam nėra su kuo pakalbėti, kam pasipasakoti, nes jo istorijos jau šimtą kartų girdėtos ir saviems nebeįdomios, o gal senjoras pasižiūrėjo žinias ir pasiklausęs politikų  kalbų tiesiog nori su kažkuo pasibarti, jam reikia išsilieti.

 Mūsų savanoriai tampa tomis ausimis, kurios išklauso, paranke, į kurią įsikibus galima išeiti į kiemą, tie, kurie ateina ir pabūna kartu, kad vienatvė nebūtų tokia baisi. Labai skatiname pačius žmones kreiptis ir prašome visuomenę paskatinti senjorus, kurie nedrįsta prašyti pagalbos. Turime užregistruotus senjorus, kuriuos aplankysime prieš Kalėdas, mūsų savanoriai visoje Lietuvoje neš jiems šviesių minčių simboliu tapusį žibintą. Padarysime staigmeną, pasveikinsime su šventėmis ir paklausime, ar tas žmogus nori, kad mes dar kartą ateitume, papasakosime apie mūsų programą. Susidraugavę jie jaučiasi kitaip – turi, ko laukti, kam paskambinti, pagaliau dėl ko pasišukuoti.

– Kuo jūsų veikla skiriasi nuo socialinių darbuotojų?

– Socialiniai darbuotojai atlieka milžinišką darbą, jų krūviai didžiuliai. Mes esame socialinio darbuotojo pagalbininkai – negaminame maisto, nekeičiame saukelnių, nemaudome, bet galime palydėti nusipirkti to saldainio, kurio nespėjo nupirkti socialinis darbuotojas. 

 Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi savimi, dirbo augino vaikus, vieną dieną pasensta ir privalo prašyti, kad kažkas juo pasirūpintų. Tai smūgis jo savigarbai, tikėjimui savimi. Pyktis ant pasaulio išsilieja ant socialinių darbuotojų. Mes nepadarysime tų darbų, kuruos atlieka socialinis darbuotojas, o būsime tie, ant kurių pasibaręs senjoras bus ramesnis ir sveikesnis. Žmogui reikia išsikalbėti, o savanoriai nežiūri darbo valandų.

– Koks buvo Jūsų kelias į savanorystę?

– Aš kilusi iš Jūžintų ir niekur toli iš Rokiškio nepabėgau. Mano kelias į savanorystę prasidėjo dar mokyklos laikais, kai dar nebuvau girdėjusi tos sąvokos. Besimokydama 8 ar 9 klasėje, po pamokų sugaudydavau autobuso laukiančius pirmokus, kad nelankstytų koridoriais, nusivesdavau į  fojė sugalvodavau, kuo juos užimti: piešdavome, kalbėdavome – jau tada turėjau pedagoginę gyslelę.  Vėliau teko padirbėti užsienyje, grįžusi dirbau ir parduotuvėje, ir turguje. Esu baigusi anglų ir vokiečių kalbų pedagogiką, bet mokytoja taip ir neteko padirbėti. Įsidarbinau Skemų socialinės globos namuose užimtumo specialiste, ja dirbau 2 metus. Visiems sakiau, kad tai man sukurta specialybė: galvoti ir organizuoti veiklas žmonėms, kurie turi protinę, fizinę negalią man buvo lengva, jaučiausi esanti savo vietoje. Tada gavau pasiūlymą tapti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanore.

– Kokias  savanoriškas veiklas dar planuojate organizuoti Rokiškyje?

– Svajoju, kad Rokiškyje veiktų dar dvi programos. Viena iš jų – „Stiprios šeimos“ programa, kai savanoris taptų draugu tai šeimai, kurioje yra žmogus su negalia. Dar svajoju turėti pasirengimo ekstremalioms situacijoms mobilią komandą – 10 savanorių, su kuriais kartą per savaitę važiuotume į kaimą ir padėtume išspręsti problemas. Tarkime, senjorui reikia pasą pasikeisti – nuvežtume, padėtume susitvarkyti reikalaus. Vienais metais buvo užtvinęs Bajorų miesteliukas, panašiu atveju galėtume nuvežti maisto produktų, vandens tiems žmonėms. Tai nėra darbo atėmimas iš kitų institucijų, tačiau jeigu mes tai darysime, Savivaldybė ar Priešgaisrinio gelbėjimo tarnyba turės laiko spręsti kitas problemas.

– O jeigu pakvies į bulviakasį?

– Ta jau panašu į išnaudojimą. Jeigu žmogus piktnaudžiauja ir taupo savanorio sąskaita, mano, kaip vadovės pareiga išgryninti poreikį. Jeigu matau, kad iš savanorio nori padaryti apmokamas paslaugas teikiantį darbuotoją, tada turiu užbėgti tam už akių.

– Kokią pagalbą teikiant reikia reikalingos didžiausios pajėgos?

– Daugiausia savanorių reikia „Šiltų apsilankymų“ programoje, kai lankome senjorus socialinės globos ir  jų pačių namuose. Man reikia kuo daugiau savanorių, turinčių nors porą laisvų valandų per savaitę, kurias galėtų skirti kitiems.

– Prieš  pora dešimtmečių savanorystė Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, savanoriai dalindavosi pirmosiomis patirtimis Lietuvoje ir misijose užsienyje.  Ar šiuo metu tai jau įprastas dalykas ir nebereikia aiškinti, kas tai yra?

– Mes dar tik einame link to. Aš tikrai jaučiu, kad dar yra žmonių, kuriems kažko trūksta ir jie gali būti savanoriais, realizuoti save padėdami kitiems. Iki manęs savanorystė ėjo tiek metų, man trūko tik pakvietimo. Žinau, kad tokių yra ir daugiau. Tikiu, kad mūsų bus daug.

Mums yra ką veikti, mums nereikia karo, pandemijų, krizių, nereikia to laukti, nes gerus darbus galima daryti kasdien. Dar vienas aplankytas liūdnas, sistemoje pasimetęs senjoras, neįgalusis. Dar vienas žmogus, kurį ištiko nelaimė: artimojo mirtis, gaisras – juos reikia išklausyti, palaikyti, padėti.

– Kokia didumo turi būti savanorių armija, kad sakytumėt: „Užteks“?

– Kai kiekvienas vienišas senjoras, kiekviena pasimetusi, negalios paliesta šeima, kiekvienas nuskriaustas vaikas turės po vieną savanorį, tada mūsų bus pakankamai.