Simfoninio orkestro dirigentas J. Mačys: „Tai – ne muzikos mokyklos orkestras, tai – viso Rokiškio orkestras“ (0)

Kiek mažiau nei prieš metus – balandžio pabaigoje – Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos bendruomenė paskelbė stulbinančią žinią – Rokiškyje įvyko pirmoji simfoninio orkestro repeticija. Apie 30 asmenų subūrusioje inciatyvoje dalyvauja dabar muzikos subtilybių besimokantys mokiniai ir jas atskleidžiantys mokytojai bei mokyklą seniai baigę miestelėnai. Orkestras turi netgi asmeninį, profesionalų, iš Panevėžio kartą per savaitę į repeticijas atvykstantį dirigentą Justiną Mačį. Be dirigento pareigų, J. Mačys antrus metus Rokiškyje moko ir fleitos specialybės.

Gilių prasmių kupinas, tačiau linksmas pokalbis su charizmatiškuoju ir iškalbinguoju J. Mačiu apie rimtus dalykus: muziką, dirigento ir orkestro santykį, jam nepriimtiną vaikų skatinimo modelį ir artimiausius viso Rokiškio orkestro planus.

– Gal pradėkime nuo klausimo: kaip Jūs atsidūrėte Rokiškyje? Veiklos Jums netrūksta ir Panevėžyje, tad nejau taip norėjote diriguoti Rokiškio simfoniniam orkestrui?

– Su Rokiškiu draugauju jau antrus metus. Pirmoji priežastis, kodėl aš atvykau į Rokiškį: gavau kvietimą dirbti fleitos specialybės mokytoju. Dirbau metus ir visą tą laiką su smuiko mokytoja Oksana Sadauskiene kalbėdavom, aptarinėdavom ir galvodavom, kad reikia sukurti mokyklos orkestrą. Yra mokinių, yra mokytojų – pavyktų. Ir praėjusį pavasarį susirinkom, užfiksavom, kad būsime orkestras. Prieš prasidedant šiems mokslo metams, turėjom trijų dienų stovyklą, o rugsėjį susibūrėm jau ir į pirmą oficialią repeticiją. Aš esu dirigentas, orkestro vadovė – Oksana.

– Kiek žmonių dabar groja orkestre? Ar sunku su jais dirbti?

– Dabar yra 35 žmonės. Kaip menininkas, aš su šiuo orkestru galiu daryti labai daug. Orkestre groja skirtingi žmonės: mokytojai, mokiniai ir jau muzikos mokyklą baigę rokiškėnai. Labai džiugu, kad procese dalyvauja mokytojai. Kodėl? Todėl, kad mes siekiame bendro teigiamo rezultato, o jis pasiekiamas, visų pirma, per tam tikrą orkestrantų techninį pasirengimą, paskui – per mano pasakymą ir nurodymą. Jei vaikas nežino, nesupranta, ko aš iš jo noriu, jam yra sunku. Tad būdamas šalia, mokytojas palaiko vaiką, gali paaiškinti, ko iš jo nori dirigentas. Savo susikurtą vaizdinį aš galiu paaiškinti, pavyzdžiui, kažkokiu pokštu ar vaizdingu pasakymu. Bet vaikas iš karto nežino, kaip tą padaryti, o mokytojas paaiškina, ką aš turiu mintyje.

– Tai dirigentui – Jums – reikalingas „vertėjas“, kurį atstoja vaikų mokytojai orkestre?

– Taip (juokiasi – aut. past.). Aš dar nesu tiek įgudęs ir neturiu tiek patirties, kad žinočiau, visų pirma, kaip vaikas groja ir gebėčiau iš karto nustatyti, ką jis daro blogai. Tuo labiau, neturiu patirties kaip tą techninę klaidą ištaisyti. O mokytojas pasako, kaip reikia pasukti pirštelį, kaip smičių laikyti. Aš galiu aiškinti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, pasakydamas kokį pajuokavimą. Vaikas girdi anekdotą, o šalia yra mokytojo tiesioginiai nurodymai, kaip mano pasakytą pokštą įgyvendinti. Atsiranda santykis, visiems gerai. Nes jei vaikas žinotų tik pokštą, bet nežinotų, kaip jį įgyvendinti, būtų sunku. Atsirastų priešprieša: vaiko nežinojimas, o man – reikėjimas. Dirigavimas yra nuoseklus darbas ir didelis patirties dalykas, apimantis ne tik žinias apie techninį instrumentų valdymą, bet ir santykio su grojančiais žmonėmis palaikymas, ugdymas.

– O kokia Jūsų, kaip dirigento, patirtis?

– Dirigavimo studijos prasidėjo pirmame kurse muzikos akademijoje. Mano dėstytojas kurį laiką buvo profesorius Jonas Aleksa. Deja, man dar studijuojant, J. Aleksa mirė ir baigiau pas Robertą Šerveniką. Tiek to mano dirigavimo – ketveri studijų metai (juokiasi – aut. past.)...  Kai pradėjau dirti Panevėžio muzikiniame teatre, man vėl pasiūlė diriguoti. Kaip muzikos vadovas ir dirigentas ten pastačiau du spektaklius: Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“ ir Algimanto Bražinsko miuziklą „Šnekučiai“. Tai yra du mano „diriguojami“ spektakliai.

– Nuo profesionalaus orkestro „vairo“, prie orkestro darbą mažai pažįstančių vaikų muzikos mokykloje. Didelis kontrastas. Ar nebuvo sunku?

– Ne, nes kiekvienu atveju gimsta muzika. Aš bet kokiu atveju: dirbdamas su mokiniais fleitos pamokoje, vesdamas fleitistų stovyklą, į kurią susirenka labai įvairaus „kalibro“ fleitistai, tiek su orkestru, siekiu muzikos tobulybės. Ir su visais kalbu, kaip su profesionalais. Nusileisti galima iki papokštavimo, bet profesionalumas visą laiką išlieka. J. Aleksa man yra sakęs, kad orkestrantai labai greitai pajunta, jei tu nusileidi. O tada, anot jo, dirigentas jau pralaimėjo. Tu esi visų draugas, bet esi ir bosas.

– O kaip reagavo mūsų vaikai: Jūs atėjote nematytas, „šviežias“ ir dar kažką mosikuojate, kažko norite. Ar jie gavo bent pagrindinių dirigavimo ženklų įvadą?

– Be abejo. Vaikams tai buvo absoliučiai nauja, nematyta ir negirdėta. Lygiai taip pat, kaip ansamblinis grojimas. Repeticijų metu aš labai daug kalbu. Gal tai nėra labai geras dirigento bruožas, nes jis viską turi parodyti rankos mostais. Bet aš esu dirigentas mokytojas. Vaikai turi žinoti, ką kiekvienas mano mostas reiškia, ką vienu ar kitu mostu noriu padaryti. Jeigu jie nežino, elementaru, jei negali padaryti. Žinojimas ateina per žodį ir mano paaiškinimą. O tada jau galime kurti bendrą produktą, vystomi ir gilesni dalykai: galiu pamirksėti, šyptelėti ir muzikantas žino, ką tai reiškia.  

–  Žiūrovai salėje mato tik dirigento nugarą ir, vienu kitu atveju, jo mostus. Ką mato muzikantai dirigento veide: mirktelėjimus, šyptelėjimus, nosies judinimą?

– Tikrai taip. Viską. Pamenu pirmąją pamoką su J. Aleksa. Man liepė diriguoti trečio veiksmo „Karmen“ įžangą – fleitos solo su arfa – na, o aš – fleitistas – padiriguosiu! Kaip užsimojau... Dėstytojas suraukė antakius ir sako: „Ko čia mosikuoji, kaip per Dainų šventę“. Nes jo paties mokytojas buvo iš tų dirigentų, kurie dirigavo mažuoju piršteliu. Salėje sėdintys žiūrovai tikrai matė tik dirigento nugarą. Visgi reikia paminėti, kad tai buvo pasiekta po 40-ies dirigavimo orkestrui metų. Ta nematoma kurčnebylių kalba egzistuoja, tik aš nežinau jos, tai yra kažkoks kosmosas. Menas. Šiais laikais mane stebina jauni dirigentai, kurie daro labai daug: mostų rankomis, juda visu kūnu, šokinėja. Kažkoks super-hyper aktyvumas. Aš buvau mokomas dirigavimo paslapčių, kad svarbiausia dirigentui – turėti mosto adresatą. Ir jei pastarasis žino, kad dirigentas konkrečiai jam rodo, tai užtenka tik mirktelėti akimi... Juk orkestrantai dažniausiai žiūri į natas, bet jiems reikia pakelti ir akis, kad pamatytų dirigentą. Šiame nebyliame dialoge išryškėja kitas labai svarbus dalykas grojant orkestre – savo atliekamos partijos mokėjimas. Plius – žinojimas, prisiminimas, ką dirigentas sakė repeticijų metu. Tokiu atveju orkestrantas supranta, ką reiškia dirigento mostas, o pastarajam nereikia daug pastangų, kad perduotų žinutę. Bet jei nėra adresato, nėra akių kontakto, mosikuok tu kiek nori (juokiasi – aut. past.).

– Patikslinkite, prašau, ką reiškia „Dainų šventės mosikavimas“..?

– Tai reiškia: visi su manim, su manim, žiūrėkit į mane, AŠ diriguoju, AŠ – svarbiausias. Tas mosikavimas, dideli mostai reiškia, gal, šiokį tokį egoizmą ir poziciją, kad aš esu svarbiausias. Juk prieš 50-70 metų Herbert von Karajan statė tokią Berlyno filharmonijos salę, kurioje dirigentas yra absoliučiai centre. Viskas vyksta aplink jį. Bet tai jau nebemadinga ir dirigentas tampa kompanionu, sąjungininku visų veiksmų ir muzikos. Aš pritariu, kad reikia grįžti prie minimalizmo, prie ryšio su adresatu. Dirigavimas, mano nuomone, yra vyresnio žmogaus profesija. Nes jaunas žmogus labai daug nori parodyti-pasirodyti, gal net veikia šou elementai.

– O gal čia viskas susiję: pat sakėte, kad dirigento ir orkestro santykiams sukurti reikia laiko, ne vieno kartu įgyvendinto muzikinio darbo. Bet jei susitikimas – tik pirmas ar antras, kol susidraugausite, tik dideliais mostais atkreipsite dėmesį ir perduosite žinią?

– Sutinku. O iš kur tai kyla? Iš marketingo. Todėl, kad šiandien, jei esi keliaujantis dirigentas ir neturi savo orkestro, prieš pasirodymą turi vos 2-3 repeticijas su orkestru. Vokietijoje, Austrijoje daugybė dirigentų taip dirba. Ir įsivaizduokite situaciją: reikia paruošti naują programą, esi naujas dirigentas naujame, 120 žmonių buriančiame orkestre. Tu nei vieno iš jų nepažįsti. Laimė, jei turi progą nors pasikalbėti, užvesti „žmogišką kontaktą“ su pirmaisiais „balsais“: pirmu smuiku, pirmu obojumi, trimitu, timpanais. Bet jei ateini nieko nepažinodamas, o turi nustebinti, sudominti ir įtikinti – svarbiausia – įtikinti, kad tavęs klausytų. Pirmiausia stengiesi per mostą, antra galimybė – pasakyti žodžiu.

– O kas svarbiau pirmam dirigento įspūdžiui sudaryti: pokalbis ar mostą?

– Labai sunku atsakyti. Richardo Štrauso tėvas buvo orkestrantas. Matydamas, kad sūnus bus muzikantas, dirigentas, jam pasakė: „Mes (orkestrantai) sėdėdami orkestro ložėj, vos įėjus dirigentui ir dar jam einant iki pulto, jau žinome – mes jam šiandien grosime ar ne“... Pasakykite man, kas tai? Magija? Charizma? Išvaizda? Nežinau...

– Po daugiau nei pusės metų muzikavimo kartu, gal jau galite pasakyti, kaip pasikeitė vaikai, grojantys orkestre?

– Vaikų akyse matau džiaugsmą. Mes repetuojame kartą per savaitę. Visada norsi daugiau ir, galbūt, reikėtų daugiau. Kita vertus, atsiranda laukiamo momentas, nekantravimo. Bet Rokiškyje labai jaučiasi vaikų bendrystė, jie labai kontaktuoja tarpusavyje. Neturi minties išsišokti. Grojant orkestre, visų pirma, vaikai ugdo discipliną, atsakomybės jausmą. Neretai, jie ima jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už grojantį šalia. Tada gimsta muzikos polifoniškumas. Tada jau ir dirigentas beveik nebereikalingas. Turiu patikslinti, kad šiame orkestre groja ne tik muzikos mokyklos bendruomenė. Mes priėmėme sprendimą, kad kviečiame visus norinčius groti. Tad drąsiai galiu sakyti, kad tai – ne muzikos mokyklos, o viso Rokiškio simfoninis orkestras (šypteli – aut. past.). Šį sprendimą sąlygojo iš dalies ir tai, kad violončelių grupėje neturim vaikų. Groja suaugę, muzikos mokyklą jau baigę miestelėnai. Ir man tai atrodo magiška!

–Kokių sumanymų turite šiam būriui muzikantų?

– Aš labai noriu paruošti orkestro programą su solistais. Dabar ne tik diriguoju, bet ir užsiimu stebėjimu ir nujautimu, ar kuri nors iš orkestrantų galėtų dar geriau (juokiasi – aut. past.). Nes viena yra kelti visų orkestro narių lygį, kitas dalykas – pastebėti, kam iš jų orkestras galėtų padėti groti dar geriau.

– Ar tai – nelengva užduotis? Juk beveik visi mokiniai – konkursų laureatai, diplomatai...

– Deja, tai nėra toks paprastas dalykas. Didelė dalis konkursų yra beverčiai. Mokinys negauna kompetencijos, žinių, bet gauna lapą, kad kažkur dalyvavo, kad pasirodė. Ir lieka visai nebesvarbu, kaip pasirodė. O konkursus, dažniausiai, organizuoja tie patys pedagogai, dėl „pliusiuko“ ataskaitoje. Ir tada būna taip – skambinama draugams, pažįstamiems: „Aš organizuoju čia tokį konkursėlį, ar gali atvežti savo vaikų?“. Tikrai nesakau, kad tai – 100 proc. Bet tokių atvejų tikrai daug.

– Jei jau tokie atsiliepimai apie konkursus, kaip tada vertinate padėkas, diplomus už kiekvieną dalyvavimą kažkur?

–  Tai yra niekinis dalykas, nėra teigiamas vaikų skatinimas. Kiekvienas muzikuojantis vaikas turi žinoti sekančios pamokos tikslą, uždavinius ir savo grojimo techniką – kaip jis to pasieks. Atėjęs į konkursą vaikas groja taip, kaip groja, bet jis gauna pirmą vietą. Kam toliau stengtis? Vaikai važiuoja į konkursus, nes „vis tiek kažką gaus“... Ir tokios praktikos daugėja. Bet tai yra jau visos sistemos dalykas, ataskaitoms reikia. Bet ne techniniam vaiko pasirengimui. Jei suorganizuosim mokyklinį konkursą ir pasakysim, kad pirmosios vietos prizas – 1 tūkstantis eurų, antrosios – 800 eurų ir panašiai, tai ir konkurso komisija bus kompetentinga, nes bet kam nedalins šių pinigų, ir vaikas žinos, kad gaus, jei tinkamai ruošis ir pasiruoš. Ir turės ruoštis ne tam, kad, tiesiog, gautų, bet tam, kad gerai pagrotų ir gautų. Va čia jau yra skirtumas.

– Na, baigiant pokalbį prašau, grįžkime prie buvusio klausimo apie viso miesto orkestro planus: gal kartais galvojate parodyti savo lygį kažkur kitur, nebe tik Rokiškio mieste?

– Tikrai galvojame (šypteli – aut. past.). Artimiausias planas – bendras projektas su Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos simfoniniu orkestru. Jie turi labai gražu projektą „Skambantis pavasaris“, kurio metu muzikuoja su įvairiais Lietuvos meno mokyklų orkestrais. Ir mes esame pakviesti dalyvauti projekte: balandžio 27 d. bus pirmasis mūsų pasirodymas išvykoje – Biržuose. Taip pat ruošiamės vasaros pradžioje suplanuotam jau tik mūsų orkestro koncertiniam pasirodymui.

– Dėkoju už pokalbį!