Už mūsų ir jūsų laisvę! Anatolijaus Ostrovskio liudijimas (0)

„Rokiškio Sirena“ kartu su Rokiškio krašto muziejaus istoriku Giedriumi Kujeliu toliau pasakoja apie situaciją Baltarusijoje baltarusių, Pastovio miesto gyventojų akimis.

Esu Anatolijus Ostrovskis. Man 48-eri metai ir dar visai neseniai gyvenau Pastoviuose, Gogolio gatvės 24-ajame name.

Į kovą prieš režimą įsijungiau 2020-ųjų gegužę. Padėjau rinkti parašus už Svetlaną Cichanouskają. Važinėjome po aplinkinius rajonus, stovėjome piketuose Pastoviuose. Rinkimuose gavau save delegavusio stebėtojo akreditaciją. Buvau 5-ojoje rinkimų apylinkėje (koledže, Rugsėjo 17-osios gatvėje) visas išankstinio balsavimo dienas ir rinkimų dieną.

Į pačią apylinkę manęs neleido, teko stovėti gatvėje. Aš tiksliai skaičiavau tuos, kuriue balsavo iš anksto. Bet mano duomenys nė karto nesutapo su protokolais, kuriuos iškabindavo vakare. Per visą išankstinio balsavimo laiką rinkimų komisija išmetė apie 150 atliekamų biuletenių.

Esminiai klastojimai buvo sekmadienį. Skaičiavome daugelį faktorių: bendrą balsavusiųjų skaičių, tuos, kurie balsuoti atėjo ryšėdami baltus kaspinus, tuos, kurie biuletenius lankstė juostelėmis, tuos, kurie patys prieidavo ir pasisakydavo balsavę už S. Cichanouskają.

Visą gyvenimą pragyvenau šiame rajone ir daugelį žinau asmeniškai. Mano skaičiavimais, mes laimėjome vienareikšmiškai ir didele persvara. Nors į apylinkę mūsų ir neįleido, bet durys foje buvo stiklinės ir aš viską mačiau. Kai buvo atidaryta urna ir išberti ant stalo biuleteniai skaičiavimai, ir daugiausia mačiau biuletenių, sulankstytų juostelėmis. Komisija juos tiesino gerą pusvalandį, o kai sudėjo į krūveles, tapo aišku, kad biuletenių už S. Cichanouskają krūvelė didesnė 10 kartų. Tačiau galutiniame protokole Lukašenka surinko 80 procentų. Iš manęs įžūliai ir ciniškai pavogė rinkimus.

Iki rinkimų buvau paprastas žmogus. Turėjau savo mažą verslą. Mylėjau savo darbą. Uždirbau pakankamai. Bet aš negalėjau žiūrėtį į šią savivalę. Suvokiau, kad valdžią šalyje užgrobė nusikalstama grupuotė. Susibūrėme grupė bendraminčių ir nuspendėme kovoti su režimu. Organizavome mitingus, maršus, piketus.  Sekmadieniais važiavome į maršuos Minske. Į maršą Pastoviuose išvedėme apie 2 tūkst. žmonių. Piketavo miškų ūkis, mokyklinių priemonių gamybos įmonė, pieno produktų gamykla, Pastovių televizija ir laikraščio  ir laikraščio „Pastovių kraštas“, rajono centrinė ligoninė.

Rugsėjį prasidėjo represijos. Pirmasis teismas ir bauda – 270 rublių. Antrasis teismas spalį už maršą ir už tai, kad aš išėjau Lukašenkos „inauguracijos“ dieną su baltai-raudonai-balta vėliava. Rezultatas: 40 bazinių dydžių (1 bazinis dydis – 29 rubliai) bauda ir 6 paros arešto, kurias atsėdėjau iki teismo. Būdamas laikinojo sulaikymo izoliatoriuje paskelbiau sausą bado streiką, ir atsisakiau medicininės pagalbos ir vaistų vartojimo. Tuo laikotarpiu neturėjau kito būdo kovoti su režimu.  Apie tai pranešiau prokurorui ir milicijos viršininkui. Jie niekaip nereagavo. Kadangi sergu keliomis chroniškomis ligomis, pavyzdžiui diabetu ir hipertonija, tai realiai balansavau ant ribos. Po teismo, kai mane nuvežė į ligoninę, mano kraujospūdis buvo 240/130. Dar vienas teismas priteisė man 45 bazinių dydžių baudą ir vėl atsėdėjau 3 paras. Teisė už tai, kad Romano Bondarenkos, nužudyto Lukašenkos žmonių, atminties dieną atėjau į aikštę padėti gėlių prie stichiškai sukurto memorialo. Vėl paskelbiau bado streiką, ir vėl jokios reakcijos. Sausio pabaigoje mano namuose atliko kratą. Paėmė visus telefonus, nešiojamąjį kompiuterį, planšetę, kompiuterį, o mane pasodino į laikinojo sulaikymo izoliatorių, dabar jau pagal baudžiamojo kodekso straipsnį. Atsėdėjau tris paras: minutė iki minutės.

Namo nebevažiavau. Tiesiai į oro uostą ir į Ukrainą. Vienas neabejingas milicijos pareigūnas paslapčia pasakė, kad laukė komandos iš Vitebsko, bet ten arba ten apie mane pamiršo, ar kažkas nepavyko. Kai kitą dieną jie atsitokėjo, tai gyveno mašinoje prie mano namų dvi dienas, bet aš jau buvau Kijeve.

Dabar aš ir mano bendražygiai, kuriems pavyko išvažiuoti, gyvename Žitomire. Čia butai ir visa kita pigiau. Ką daryti toliau, kol kas nežinau. Reguliariai lankausi maršuose ir mitinguose Kijeve. Bet tiksliai žinau, kad kol turėsiu jėgų, kovosiu su šiuo fašistiniu režimu bet kokiais prieinamais metodais. Jie atėmė iš manęs viską, ką turėjau: Tėvynę, verslą, šeimą. To jiems niekada neatleisiu.

Viskam, ką čia papasakojau, turiu dokumentuotus įrodymus.

Iš rusų kalbos vertė Lina Dūdaitė-Kralikienė