Vitalio Vošterio parodoje „Po dangum“ – siekis parodyti senąjį vienkiemių gyventoją (foto) (0)
Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose veikia kraštiečio fotomenininko Vitalio Vošterio paroda „Po dangum“. Paroda veiks iki liepos mėnesio pabaigos. Susidomėję šio autoriaus asmenybe bei jo kūryba turėjo galimybę su juo pabendrauti ir gyvai – birželio 28 d. surengtas susitikimas. Kaip sakė Vitalis, šią parodą jis norėjo surengti būtent šiame muziejuje, nes čia nuo vaikystės praleido daug laiko, bendraudamas su muziejaus įkūrėju šviesios atminties Andriumi Dručkumi. „Parodą skiriu Andriui Dručkui tarsi „duoklę", už gautas gyvenimo pamokas, už vertybinių nuostatų formavimą manyje“, - kalbėjo parodos autorius. Apie parodą, kūrybinius siekius ir jį patį, kaip žmogų, pakalbinome fotomenininką Vitalį Vošterį.
- Jūsų gimtinė – Rokiškio rajonas?
- Mano gimtinė yra Obeliai – čia augau, mokiausi mokykloje. Kai baigiau mokyklą, po to dar kurį laiką mokiausi Rokiškio kolegijoje, kurios dabar nebėra. Mokiausi vargonų specialybės bei muzikos pedagogikos. Rengiausi tapti vargonininku, muzikos mokytoju. Vėliau iš Rokiškio išvykau - toliau studijavau Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pasirinkau vargonų atlikėjo specialybę. Tada ir apsigyvenau Vilniuje, kurį laiką ten gyvenau, dirbau, o dabar gyvenu Nemenčinėje. Dirbu muzikos mokytoju Nemenčinės Gedimino gimnazijoje. Iki tol ilgą laiką dirbau Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazijoje. Ten buvau surengęs pačią pirmąją fotografijų parodėlę. Ši mano paroda - gal 10-oji.
- Kokius išlaikėte atsiminimus apie gimtąjį kraštą? Juk Jūsų fotografijose – Rokiškio krašto žmonės.
- Mano fotografuoti žmonės, gyvenę vienkiemiuose, yra daugiau iš Kriaunų krašto - ten gyveno mano seneliai. Aš ten dažnai lankydavausi. Kitose fotografijose – žmonės iš Zarasų rajono, Balčiūniškio kaimo. Fotografavau tuos žmones galbūt dėl to, kad 4 metus dirbau bažnyčiose ir per atlaidus, pamaldas susipažinau su jais. Ėmiau juos stebėti ir fotografuoti. Pradėjęs tai daryti, negalvojau apie parodas. Tiesiog norėjau tuos žmones pažinti. Na, o Kriaunų krašto žmones pažinojau iš senų laikų, kai lankiausi pas senelį. Daugelio jų dabar nebėra...
- Ką šiuo metu dar veikiate be fotografijos?
- Kaip jau ir minėjau, fotografija man yra hobis, o darbas - muzikos pedagogika.
- Kuriais čia metais prasidėjo Jūsų draugystė su fotografija?
- Labai aktyviai fotografavau apie 2008-2010 metus. Po to padariau apie 10-12 metų pauzę ir daugiau „buvau“ muzikoje. Parodos prasidėjo taip, kad susitikau su vienu fotografu, su kuriuo išėjo kalba apie nuotraukas. Jis paprašė manęs jas parodyti. Tada paklausė, kodėl jų nerodau kitiems. Įdėjau fotografijas į internetinius puslapius. Nuotraukos buvo įvertintos. Tada supratau, kad man sekasi, ir ėmiau daugiau fotografuoti. Tada ir kilo idėja surengti parodą.
- Koks Jūsų fotografijų tikslas? Ką norite parodyti žmonėms?
- Daugumoje mano nuotraukų - vienkiemių gyventojai. Mano tikslas – parodyti senuosius, tikruosius vienkiemių gyventojus, kurie ten gyvena iš kartos į kartą. Stengiuosi juos atskleisti per etnografiją, kraštotyrą. Gaila, daug žmonių, kuriuos nufotografavau prie 15 metų, nebėra. Matau, kad mano nuotraukos pasidarė stiprios, nes jos tapo dokumentika. Man imponuoja Klaudijaus Driskiaus kūryba. Jo parodoje apsilankiau apie 2008 metus ir jo darbai padarė didelį įspūdį. Nusprendžiau padaryti ką nors panašaus. Dar didelį įspūdį padarė tarpukario žymus fotografas Balys Buračas.
- Jūsų nuotraukos juodai – baltos. Kokiu naudojatės fotoaparatu?
- Juodai – baltos nuotraukos yra lietuvių fotografijos klasika. Tokias nuotraukas darė žymūs fotografai Romualdas Požerskis, Antanas Sutkus, Rimantas Dichavičius, Romualdas Rakauskas... Tokiose fotografijose sutelkiamas dėmesys į žmogų. Man patinka ir spalvota fotografija, tačiau vienkiemių gyventojus labiau pavyksta atskleisti per juodai baltą fotografiją. Dabar daugiau užsiimu makro fotografija – fotografuoju tekstūrą, pvz., medžių rieves, kad, pažiūrėjus į nuotrauką, nelengva pasakyti, kas tai yra. Gamtos fotografija visada prieinama, o pandemijos laikotarpis ribojo bendravimą su žmonėmis, tad ėmiausi šio to kito. Dėl fotoaparato - ilgą laiką naudojausi veidrodiniu fotoaparatu, ne juostiniu. Man buvo svarbu ne technika, o ryšys su žmogumi. Dabar jau fotografuoju nauju, sisteminiu fotoaparatu. Makro fotografijai reikalingi kokybiški objektyvai ir raiška. Mano senasis fotoaparatas tebėra stalčiuje, jį kartais vis dar išsitraukiu. Dar yra svajonė išleisti fotografijų albumą. Tai kainuoja, gal ateityje tai ir pavyks. Toks būtų visų parodų ir darbų užbaigimo etapas. Dabar Kupiškio viešojoje bibliotekoje vyksta paroda „Po dangum“, kur nuotraukos eksponuojamos ant didelių plokščių. Liepos 6 d. ten vyks parodos uždarymas ir susitikimas su manim.
- Kokie fotografijų objektai Jus labiausiai domina?
- Į šį klausimą iš dalies atsakiau anksčiau. Pridėsiu, kad norėjau parodyti žmonių tradicijų laikymąsi – parodyti, kaip laikomasi Velykų, Sekminių papročių. Kiek galėjau, tiek tradicijų paėmiau. Yra ir arklių fotografijų. Dalyvavau konkurse „Žirgas fotografijoje“. Dusetose buvo eksponuojami du mano darbai. Dabar tuos darbus galima pamatyti Antazavės dvare.
- Ar naudojatės fotografijoje šiuolaikinėmis technologijomis dėl nuotraukų koregavimo, montavimo?
- Šiek tiek naudojuosi, nors to daryti nemėgstu. Koregavimą naudoju labai minimaliai, nebent šiek tiek paryškinu. Svarbiausia man - geras kadras, tada nebereikia nieko pridėti. Yra atskira rūšis fotografijoje – instaliacijos, montavimai. Ten be montavimo ir koregavimo neapsieinama.
-Kokių sulaukiate atsiliepimų iš tų, kurie susipažįsta su Jūsų fotografija?
- Žmonės mano nuotraukas vertina už tai, kad jose parodytas senasis kaimas, tradicijos, kad atskleisti ten gyvenę žmonės savo gerume.
- Ką Jums, kaip žmogui, duoda fotografavimas?
- Tai man duoda laisvę, ramybę ir polėkį. Pagrindas – atradimai, kurie skatina kurti. Na, o kūryba yra skirta žmonėms pamatyti. Parodau tai, ko kitas nemato, o aš pamatau. Svarbu, kad, žiūrėdami į nuotraukas, žmonės patirtų malonumą.
- Ar numatote daugiau parodų?
- Manau, kad dar tikrai jų bus, tačiau reikia tam laiko. Fotografija nėra mano pagrindinis darbas. Reikia idėjos, tartis su žmonėmis, kurie organizuoja. Manau, ši mano paroda yra pasisekusi. Paroda „Po dangum“ vyko ir Vilniuje, o šių metų gruodžio mėnesį ji bus eksponuojama Seime.