Už mūsų ir jūsų laisvę! (6)

Už mūsų ir jūsų laisvę! Tai šūkis, kviečiantis vienytis bendrai kovai prieš autoritarinę ar totalitarinę valdžią dėl tautinio išsivadavimo ir pilietinių teisių. Pirmą kartą pavartotas 1794 m. sukilime (lenkiškai Za naszą i waszą wolność). J. Lelewelio iniciatyva kiek pakeista forma (W imię Boga za naszą i waszą wolność) vartotas per 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimus.
Minėdami nepriklausomos Baltarusijos 103-ąsias metines, Rokiškio rajono savivaldybė, Rokiškio krašto muziejus ir Rokiškio rajono laikraštis „Rokiškio sirena“ pristato nuo A. Lukašenkos režimo nukentėjusių Pastovių gyventojų istorijas. Prieš 30 metų apgynę savo laisvę suprantame ir palaikome Baltarusijos tautos laisvės ir demokratijos siekį!

2020 m. rugpjūčio 8–9 d. vyko Baltarusijos prezidento rinkimai, oficialiai buvo paskelbta, kad rinkimus šeštą kartą iš eilės laimėjo Aleksandras Lukašenka, surinkęs daugiau nei 80% balsų. Opozicijos rinkimų štabas tikina, kad, jų turimais duomenimis iš rinkimų apylinkių, už kandidatę Sviatlaną Cichanouskają balsavo 70–80% gyventojų. Centrinei rinkimų komisijai atsisakius perskaičiuoti balsus, S. Cichanouskaja pasiskelbė esanti rinkimų laimėtoja.
Po rinkimų visoje Baltarusijoje prasidėjo piliečių protesto akcijos prieš suklastotus rinkimų rezultatus. Vyko susirėmimai tarp protestuotojų ir specialiosios policijos pajėgų, buvo sulaikyta tūkstančiai protestuotojų, kurių daugelis vėliau pranešė apie patirtus kankinimus ir nežmonišką elgesį su jais.
Valdžiai uždraudus žmonėms rinktis Minsko centre, A. Lukašenkos oponentai pakeitė protestų taktiką ir ragina šalininkus rinktis nedidelėmis grupėmis Minsko mikrorajonuose. Taip pat protestai vyko ir vyksta iki šių dienų kituose Baltarusijos miestuose, taip pat ir Pastovyse.
Protestų dalyviai dėl savo politinių įsitikinimų dar ir šiandien patiria represijas iš A. Lukašenkos autoritarinės valdžios pusės. Nemaža protestuotojų dalis buvo sulaikyti, vieni priversti slapstytis, kiti palikti savo šalį.
Rokiškį ir Pastovis sieja ne tik istoriniai saitai, bet ir glaudus kultūrinis bendradarbiavimas. Rokiškio rajono savivaldybė su Pastovių miestu yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį, vykdomi bendri kultūriniai/istoriniai projektai.
Pastovys (Паставы) – miestas Baltarusijoje, Vitebsko srities Pastovių rajono centras. Įsikūręs prie Medilos (dešiniojo Birvėtos intako) upės.
XVIII a. antroje pusėje Pastovys atiteko Tyzenhauzų giminei. Lietuvos ūkio reformatoriaus, LDK dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo iniciatyva čia buvo įteigtos manufaktūros, keli malūnai, odų dirbtuvės. Pagal klasicistinį planą jis radikaliai rekonstravo miestą. Miesto perplanavimo projektą parengė vyriausias Gardino architektas italas Gussepe de Saco. Pietiniame Pastovių pakraštyje, kairiajame Medilos krante, iškilo rūmai, į rytus nuo jų buvo įrengtas kraštovaizdžio parkas. Suformuota erdvi Turgaus aikštė, aplink ją iškilo manufaktūrų darbininkų namai, raštinės ir teismo pastatai, gydytojo namas, užeiga, trys užvažiuojamieji namai. Iki mūsų dienų išliko 8 iš 22 A. Tyzenhauzo laikų pastatų. Viename jų, buvusiuose užvažiuojamuose namuose, dabar veikia Kraštotyros muziejus.
1775 m. į Pastovis buvo perkeltas Gardino teismas. 1782–1785 m. mieste veikė A. Tyzenhauzo teatro mokykla, kuri buvo perkelta iš Gardino. 1791 m. Pastovys gavo miesto teises ir tapo Užnerio (Завилейский уезд) apskrities centru.
1814–1853 m. Pastovis valdė grafas Konstantinas Tyzenhauzas, kuris čia įkūrė ornitologijos muziejų, biblioteką ir meno galeriją, užbaigė statyti ir įrengė klasicistinius rūmus. Pastovyse gimė Rokiškio grafai Reinoldas Tyzenhauzas (1830–1880) ir Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (1823–1890).
Giedrius Kujelis

Apie įvykius Baltarusijoje – jų dalyvio akimis

Aš – Denisas Cybulskis. 1981 m. gimiau ir gyvenu Pastovyse. Dirbu nuotoliniu būdu. 2020 m. vasarą ir rudenį atvirai protestavau prieš nusikalstamą Baltarusijos valdžios režimą. Dalyvavau mitinguose ir piketuose Minske, Pastovyse. Už dalyvavimą juose mane ne kartą sulaikė valdžios jėgos struktūros, žiauriai sumušė (sunkūs sužalojimai), kelis kartus buvau uždarytas į tardymo izoliatorius Žodine ir Pastovyse. Tačiau ir po to nesilioviau rodyti, kad nesitaikstau su nusikalstamu valdžios uzurpavimu šalyje.
2020 m. mes, grupė PPastovių ir Pastovių rajono gyventojų, pasipiktinę Baltarusijos valdžios tironija, išėjome su pačių pasigamintais plakatais Pastovyse. Mūsų tikslas – parodyti visuomenei, kas iš tiesų vyksta šalyje. Parodyti fotografijose užfiksuotus žiaurius rugpjūčio įvykius. Juk mūsų šalyje visiškai išnaikinta laisva spauda, beliko tik valdžios propaganda. Ne visi gyventojai naudojasi internetu, ypač vyresnioji karta. Todėl mūsų tikslas buvo jiems parodyti faktus, kuriuos bando slėpti ar iškreipti dabartinė nusikalstama valdžios sistema.
Už dalyvavimą šiame renginyje mums iš karto buvo surašyta po kelis protokolus pažeidus Baltarusijos Respublikos Administracinio kodekso 23.34 straipsnį. Mat mes tą dieną piketavome keliose keliose Pastovių vietose, ir kiekvienoje šių vietų kiekvienam mūsų buvo surašyta po protokolą. Taigi, man buvo surašyti 4 protokolai, o kai kuriems žmonėms – net po 5 ir daugiau. Kodėl iš esmės buvo rašoma po kelis protokolus tiems patiesm žmonėms? Kad taip būtų galima kaip galima labiau padidinti surašytų protokolų skaičių. Mat nuo to priklauso milicijos darbuotojų algos ir karjera. Tokiu būdu tą rytą vienas pareigūnas mums surašė iš karto kelias dešimtis protokolų. Po to Pastovyse buvo teismas, kuris nekreipė dėmesio į mūsų konstitucinę teisę atvirai reikšti savo nuomonę ir kiekvienam skyrė baudą.
2020 m. lapkritį Minską sukrėtė baisus įvykis. Vaikinas buvo mirtinai sumuštas vien tik dėl to, kad drįso prieiti prie jėgos struktūrų pareigūnų, persirengusių civiliais drabužiais, ir paklausti,m kodėl jie peiliais nupjausto baltas ir raudonas juosteles, kurias kažkas užrišo ant tvoros. Nužudytas jaunuolis – Romanas Bondarenko.
Už šią jėgos struktūrų pareigūnų įvykdytą žmogžudystę nebuvo surašyta nė vieno protokolo, nebuvo tyrimo, netgi tarnybinių nuobaudų. Po šios žmogžudystės per šalį nusirito gyventojų protestų banga. Žmonės, gedėdami nužudyto jaunuolio, mirusio už savo politines pažiūras, išėjo į savo miestų gatves su gėlėmis ir plakatais.
Aš irgi išėjau į Pastovių aikštę, gedėdamas Romano Bondarenkos. Susirinko kelios dešimtys žmonių. Vos pradėjus susibūrimą, prie mūsų priėjo Pastovių rajono vidaus reikalų skyriaus papulkininkis Rybakovas. Jis pranešė, kad, atseit, šis renginys yra neteisėtas ir davė 5 min. pasišalinti iš aikštės. Jei nepaklusim, grasino areštais. Niekas iš susirinkusiųjų neketino konfliktuoti su pareigūnais, ir po trijų minučių visi išsivaikščiojo. Aš irgi palikau aikštę ir ėjau namo. Bet milicijos vadovas Rybakovas asmeniškai greitai pėsčiomis ėmė mane vytis, sugriebė už rankos ir nutempė milicijos mašinos link. Be manęs, milicininkai sučiupo dar kelis žmones, kurie ėjo iš Pastovių Lenino aikštės savo automobilių link. Ir mane, ir juos ten sulaikė visiškai atsitiktinai: jiems reikėjo sulaikyti nors ką nors iš buvusių prie Lenino aikštės, kad būtume pasodinti į izoliatorių ir būtų iškeltos bylos pagal jau minėtą 23.34 straipsnį.
Mane pasodino Pastovių izoliatoriaus kameroje kartu su dviem žmonėmis, gretimoje kameroje – merginą. Vienas iš mano kameros bičiulių, protestuodamas paskelbė bado streiką. Bet į tai Pastovių milicija absoliučiai nereagavo. Mus kameroje laikė tris paras, po to buvo teismas Pastovyse. Mus pripažino kaltais ir skyrė arba baudą arba 10 parų arešto. Man skyrė 10 parų. Sėdėjau kameroje vienas. Visose kitose kamerose buvo po kelis. Mane tyčia laikė vieną, nieko nesodino kartu, kad nepaveikčiau tų žmonių politinės pasaulėžiūros. Apie tai žinau tiksliai – tą man pranešė vienas izoliatoriaus darbuotojų.
Kalinimo laikas, atrodytų, sąlyginai trumpas, tačiau sąlygos buvo labai blogos. Kamera ankšta, maždaug 2,5x2,5 m. Joje nėra tualeto, praustuvo. Vietoj tualeto – kampe pastatytas kibiras. Ant sienos pakabinta vaizdo kamera su plačiakampiu objektyvu. Kiekvienos kameros vaizdas matyti dideliame ekrane izoliatoriaus koridoriuje. Tarp izoliatoriaus personalo yra moterų. Kamera faktiškai nešildoma, o lapkritį buv labai šalta, todėl visą laikai stipriai šalau. Gulėti ant gulto buvo leidžiama tik naktį. Likusį paros laiką čiužinį paimdavo ir buvo leidžiama arba stovėti, arba sėdėti ant šaltų lentų. Atsigulti netgi be čiužinio neleisdavo. Miegoti neleidžiama net sėdint. Jei užsnūsti, tai iš karto ekrane pamato prižiūrėtojas, prieina prie durų ir garsiai jas tranko, kad pažadintų kalinį. Štai tokiomis sąlygomis Baltarusijoje laikomi žmonės, kurie nesutinka su režimu. Rūkyti taip pat negalima. Aš nerūkau, todėl man bent tuo buvo lengviau. Valdžios uždavinys – palaužti, pažeminti, iškankinti žmogų morališkai, palaužti jo valią.
Čia aš papasakojau tik apie tai, kas nutiko man Pastovyse. Nepasakojau, kaip buvau sučiuptas mitinge Minske, stipriai sumuštas omonininkų, įgrūstas į izoliatorių, kur mane vėl sumušė omonininkai. Buvau laikomas labai blogomis sąlygomis dešimties vietų kameroje, kurioje buvo laikoma apie trisdešimt žmonių, sučiuptų mitinguose.
Dabar visoje Baltarusijoje aktyviai vykdomos represijos prieš visus gyventojus, kurie anksčiau buvo pastebėti mitinguose ar patraukti atsakomybėn pagal 23.34 straipsnį. Beveik kasdien pas mano pažįstamus atvažiuoja milicijos ar KGB pareigūnai, vykdo kratas, siekdami atimti visą turimą biuro įrangą. Dabar, kai aš rašau šį tekstą, bet kurią minutę šiandien ar kitą dieną, gali atvažiuoti pareigūnai, atimti šį kompiuterį, kuriuo dabar rašau, o mane išvežti ir pasodinti. Kokia visų šių kratų, poėmių ir areštų priežastis? Jokios. Tiesiog kerštas. Argumentuoja, kad kažko ieško kompiuteriuose ar išmaniuosiuose telefonuose, bet iš tiesų tai tik režimo „triumfo“ prieš nepaklusniuosius demonstracija. Jie įsitikinę, kad jau laimėjo, bet bijo, kad protestų bangos nepasikartotų. Stengiasi sugalvoti pretekstą, kad išsekintų, prispaustų žmogų, palaužtų jo valią ir norą reikšti protestą prieš režimą.
Denisas Cybulskis.
Iš rusų kalbos vertė Lina Dūdaitė-Kralikienė