Valentino dieną minintys varduvininkai dėmesio sulaukia ir iš prekybininkų (0)

Nuo to laiko, kai Lietuvoje Valentino dieną „atrado“ įsimylėjėliai, daugiau dėmesio sulaukia ir turtintieji šį vardą. Kuo jiems ypatinga vasario 14-oji ir kokia jų vardo gavimo istorija mintimis dalinosi keli rokiškėnai – Valentinai ir Valentina.

Gimtadienių nešvęsdavo

Rokiškėnas Valentinas Vyšniauskas sako tuoj įkopsiąs į aštuntą dešimtį, taigi amžius nebe tas, kad minėtų įsimylėjėlių dieną, tačiau vardadienio proga sveikinimų sulaukia – ir tuomet, kai dar dirbo valstybės tarnautoju, ir dabar. Valentino vardo diena minima ne vieną kartą per metus, pašnekovas sako jau gavęs sveikinimų šia proga sausio pradžioje.

Anot pašnekovo, vardas nėra retas, pats kažkada domėjosi, kiek bendravardžių yra Rokiškio rajone, suskaičiavo apie 20.

„Aš šeimoje buvau pagrandukas, tėvukas davė šitą vardą. Jis nebuvo labai išsimokslinęs, bet mėgstantis daug skaityti ir padiskutuoti, domėjosi viskuo. Išsiaiškino, kad Valentinas – šventas vardas, todėl krikštijant kito vardo man nereikėjo. Kai duodavo paprastą vardą, tada kad pakrikštytų reikėdavo duoti antrą. Artimoje aplinkoje aš Valiukas“, – savo vardo atsiradimo istoriją pasakoja Valentinas.

Jis prisimena, kad anksčiau Valentino vardo diena nebuvo tokia išpūsta, nors kitus vardadienius – ir mamos Julijonos, ir tėčio Juozo minėdavo.

V. Vyšniauskas sako neprisimenantis, kad tais laikais kaimuose būtų švenčiami gimtadieniai, jubiliejai. Daugiau dėmesio buvo skiriama varduvininkams, beje, neretai vardas būdavo parenkamas pagal tą, kuris būdavo įrašytas kalendoriuje vaiko gimimo dieną.

 Vasario 14-ąja minima meilės diena pašnekovui atrodo bereikalingas dalykas.

„Nemėgstu, kai primeta iš užsienio tokius dalykus, panašiai su Helovyno švente“, – savo poziciją dėsto pašnekovas.

Patirti tikrą meilę

Visuomenės sveikatos specialistė Juodupės gimnazijoje Valentina Mickienė taip pat sako vaikystėje vardadienio neminėdavusi, o kai atėjo naujų švenčių mados iš Vakarų, sulaukianti sveikinimų ir vardo dienos proga.

Valentinos mama latvė, o tėtis – lietuvis, todėl dukrai išrinko internacionalinį vardą. Moters teigimu, jos vardo reikšmė atitinka būseną –  sulaukus 58-erių, tablečių dar neprireikia.

 „Daug kam savas vardas nepatinka arba neskiria tam reikšmės. Vaikystėje mane vadindavo sutrumpintu vardu, tik kai pradėjau dirbti ligoninėje, vedėja uždraudė. Nuo to laiko iš Valės pasidariau Valentina. Iš tikrųjų sakoma, kad savo vardo nereikėtų trumpinti prisistatant, nes vardas energetiškai neša informaciją, kai vadina pilnu vardu, visai kitoks pojūtis“, – pasakoja V. Mickienė.

Paklausta apie įsimylėjėlių dieną, moteris sako matanti didesnę prasmę paaiškinti jaunimui, kas yra tikroji meilė, nes iškrypo šio jausmo suvokimas. Mokykloje dirbanti rokiškietė nuolat bendrauja su vaikais ir pastebi, kad socialiniai tinklai, lengvo pobūdžio filmai formuoja visai kitokį suvokimą apie meilę.

„Gal ir gražu tie lipdukai, širdelės, bet reikia suvokti kiekvienos šventės prasmę, kad keistųsi žmonių gyvenimas. Tuščių švenčių daug, jose svarbesni tampa išoriniai dalykai, vidiniai neliečiami“, – sakė V. Mickienė ir linkėjo visiems Valentinams patirti tikrąją meilę.

„Pakrikštijo“ pirma sutiktoji

Valentinas Morkūnas, vietos plėtros strategijos (VPS) finansininkas-VPS projektų administratorius, sako anksčiau vardo dienos neminėdavęs. Lietuvoje pradėjus švęsti meilės dieną, prisiminti ir visi Valentinai. Vyras  dabar sulaukia dėmesio ne tik iš draugų, bet ir parduotuvėse, kur siūlo nuolaidas vardo dienos proga.

„Gal ne tiek dėmesio sulaukiu kaip Jonai, bet gerokai daugiau negu kiti vardai“, – pastebi pašnekovas.

Kitų vasario 14 dienos prasmių vyras nesureikšmina. Nuo vienuolio šv. Valentino prasidėjusi įsimylėjėlių diena, anot pašnekovo, mintį turi, tačiau atrodo dirbtinokai – plastmasinė šventė.

Tai, kad rokiškėno pase įrašytas Valentino vardas, nulėmė atsitiktinumas, tiksliau, pro šalį važiavusi akušerė. Vyras pasakoja augę Ukmergės rajone, šeimoje buvo 5 broliai ir 3 seserys.

„ Atrodo, jau vienam vaikui sudėtinga vardą duoti, o mano tėvams reikėjo išrinkti aštuonis. Buvau septintas vaikas pagal amžių, prie jaunesniųjų. Mano vardo istorija tokia: tėvas dirbo kalviu kolūkyje, kasdien eidavo į darbą apie 4 km. Nusprendė, kad pirmo sutikto paklaus, koks jo vardas ir tokį duos man. Tėvas pasakojo, kad iki pagrindinio kelio buvo likę dar pusantro kilometro, kai pamatė juo važiuojančią Valentiną, ji dirbo akušere. Taip ir tapau Valentinu“, – tėčio papasakotą istoriją prisimena V. Morkūnas.

Sužinojęs, kad jo vardas reiškia „sveikas, drūtas“, pašnekovas tokiais būti linki ir visiems savo bendravardžiams.