Verslininkė D. Balsienė: gimtinė visada lieka širdyje (foto) (0)

Kai gruodžio pradžioje Panemunėlis, Rokiškio rajone, atsisveikino su Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardu, padėka už pagalbą skriejo ir iš šio miestelio kilusiai verslininkei Daliai Balsienei. Panemunėlyje gimusi ir mokyklą čia baigusi, akcinės bendrovės „Lytagra“ gen. direktorė, duodama interviu „Rokiškio Sirenai“, prisipažino, kad visą gyvenimą jaučia sentimentus gimtajam kraštui, o rokiškėną atpažįsta iškart, vos tik jis prabyla.

Išlikę sentimentai

– Kokiu greičiu atpažįstate rokiškėną?

– Iškart, iš kalbos. Mane pačią išduoda rokiškietiška tarmė, niekaip negaliu nuo jos atsiriboti, pati jaučiu kaip tarmiški žodžiai išsprūsta (juokiasi).

O kalbant rimtai, man visada labai malonu sutikti rokiškietį. Domiuosi kas vyksta mūsų rajone, kas naujo nutiko, kokie pokyčiai ir kokios bėdos. Labai gerai, kad yra socialiniai tinklai, vos užmetusi akį sužinau visas savo krašto naujienas.

– Kaip dažnai sugrįžtate į Rokiškio rajoną? Ar tebejaučiate sentimentus gimtinei?

– Esu labai sentimentali, kai atvažiuoju į Rokiškį, atrodo, kad net kvėpuoju lengviau.

Užaugau Panemunėlyje, kurį mes vadindavome Panemunėlio bažnytkaimiu. Čia baigiau mokyklą, kur sugrįžtu, kai rengiamos jubiliejinės šventės.

Rokiškio rajone gyvena keletas giminaičių, draugų, todėl ryšiai su gimtine nėra nutrūkę.

Su vyresne seserimi Virginija Zamaliene, taip pat gyvenančia Kaune, pora kartų per metus tradiciškai lankome prosenelių kapus netoli Obelių, Pakriaunių kaime. Nuo čia kilę mūsų seneliai ir tėvai. Kai ten būname, abi užsukame prie „senelių namo“, stovėjusio Kapanycos kaime. Jų sodybos vietoje dabar nieko nelikę, tačiau mes visada ten pastovime, prisimename juos ir sukame atgal – atseit aplankėme senelių namus.  

Natūralu, kad kai buvome vaikai, visai nesidomėjome savo gimine. Tėtis jau miręs, o 93-ejų metų mama gyvena su manimi. Kadangi tėčio artimų giminių nebuvo, labiau palaikėme ryšius su giminėmis iš mamos pusės. Kartą su seseria nusprendėme susirasti ir tėvelio artimuosius. Mat visada stebėjomės, kaip taip gali būti, jog iš tėčio pusės nėra giminaičių. Kai pradėjome domėtis, paaiškėjo, kad tėčio tėtis buvo šaulys, kurį ištrėmė į Sibirą. Jis ten ir mirė, tėtis tapo našlaičiu, nes neilgai trukus mirė ir mama. O mes tos istorijos nežinojome. Taip su seserimi pradėjome ieškoti šaknų iš tėvelio pusės. Važinėjome po Rokiškio rajoną, ieškojome, domėjomės, klausinėjome ir suradome jo giminių. Paaiškėjo, jog sovietmečiu mūsų tėvai nekalbėjo apie tai dėl to, kad bijojo mums, vaikams, pasakoti tremties istoriją dėl paprasčiausios priežasties – juk visai ne iš blogos valios galėjome išsiplepėti draugams.

– Kiek laiko truko jūsų giminės šaknų paieškos?

– Apie pora metų. Abi su seseria, ieškodamos giminaičių iš tėčio pusės, apvažiavome senus kapus ir suradome nemažai. Sesuo užsispyrė ir parašė knygą apie mūsų giminę. Vieną jos egzempliorių padovanojo Rokiškio krašto muziejui.

Tos paieškos davė rezultatų – susiradome antros eilės pusbrolių iš tėčio pusės. Buvo labai įdomu susipažinti su nematytais giminaičiais, su jais kaskart susitinkame.

– Ar jūsų dukra Jurgita domisi savo šaknimis?

– Manau, jog visiems, kol esame jauni, nerūpi giminės praeitis. Dabar jaunimas galvoja, kad reikia būti ir bendrauti su gyvais ir turi abejingesnį požiūrį į kapų lankymą. Logiška. Domėjimasis savo šeima ir gimine ateina su amžiumi. Tada kitaip atrodo, juolab kad turime ir gražias Vėlinių tradicijas, kai prisimename išėjusius. Su seserimi juokaujame, kad knygą parašėme, o iš jos mūsų vaikai galės pasiskaityti apie giminės šaknis (šypsosi).

Perėjo visas grandis

– Baigėte prekybos mokslus. Kas paskatino rinktis šią sritį?

– Jeigu atvirai, nežinau. Pati kartais stebiuosi, kad dabar jau septintokas ar devintokas žino kuo nori būti užaugęs. Aš, baigdama vidurinę mokyklą, nežinojau ir neturėjau supratimo kuo noriu tapti (šypsosi). Mes gyvenome kaime, tėvai dirbo ūkyje, jokių ryšių su prekyba nebuvo, bet sugalvojau ir išvažiavau į Vilnių mokytis.

– Perėjote visas grandis – nuo žemiausios iki pačios aukščiausios pozicijos įmonėje. Nuo ko pradėjote savo profesinę karjerą?

– 1980 metais, dar studijuodama  įsidarbinau tuometiniame Kauno tarprajoniniame gamybiniame susivienijime, kuris iki „Lytagros“ susikūrimo veikė kaip žemės ūkį aptarnaujanti įmonė. Kai atėjau dirbti, pradėjau nuo apačios, iš pradžių dirbau sandėlyje, po to – sandėlio apskaitoje, tada tapau prekių žinove, vėliau komercijos direktore.

Tiesą sakant, labai naudinga yra karjerą pradėti nuo žemiausios grandies ir palaipsniui kilti aukštyn, nes ir daug išmoksti visus procesus lengviau supranti. Atrodo jau viską praėjai, visi procesai žinomi, bet kiekvienas karjeros laiptelis padiktuoja naujus iššūkius.

– Jūsų šeima – pagrindinė „Lytagros“ akcininkė. Kokia ši įmonė yra šiandien?

– 1992 metais per privatizaciją tapome „Lytagra“. Bendrovės 30-mečio kol kas dar neatšventėme, buvo koronaviruso pandemija, po to karas Ukrainoje, todėl sukosi kiti rūpesčiai.

Šiandien mūsų įmonė turi 22 filialus, 2 žemės ūkio bendroves Kauno ir Kėdainių rajonuose, taip pat tris uždarąsias akcines bendroves – dukterines įmones, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Vilniuje. Turime įmonę su keturiais filialais Latvijoje. Iš viso abejose šalyse dirba virš 1000 žmonių.

– Kokie didžiausi pokyčiai per tą laiką įvyko jūsų versle?

– Skaitmenizacija, informacinės technologijos ir robotizacija. Kas galėjo pagalvoti, kad karves melš robotai? Mes, vieni iš pirmųjų į šalies rinką ir atvežėme tokius robotus. Viskas mūsų gyvenime ir darbe yra labai stipriai pažengę į priekį. Be sustojimo turi domėtis naujovėmis, kad žengtum koja kojon su laiku. Kartais juokauju, kad pastaruosius dešimtmečius ir žemė ėmė suktis greičiau, nes, rodos, ką tik buvo metų pradžia, nespėji mirktelėti, o jau Kalėdos.

Nebuvo tokių metų, kad jų pabaigoje galėtum drąsiai sau pasakyti: šie metai buvo lengvi. Kasmet būna iššūkių ir problemų, su kuriais susiduri ir turi spręsti. Išgyvenome tris krizes: 1990 metais sovietų vadovybės taikytą ekonominį embargą, 1998-ųjų Rusijos krizę, kuri palietė ir Lietuvą, 2008 metų pasaulinę finansinę ir ekonominę krizę. Tačiau nė vienos krizės metu neatleidome nė vieno darbuotojo, tik per 2008-ųjų sunkmetį solidariai buvome susimažinę darbo užmokestį. Per visus tuos metus ieškojome kaip išgyventi ir išeiti iš krizių. Tad prie jų jau pripratome (šypsosi).  

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie konkurenciją. Ji visur didelė ir visai nesvarbu kokioje srityje dirbi. Ieškojome sprendimų ir, atsižvelgdami į rinkos pokyčius, plėtėme savo produkcijos asortimentą. Nors mūsų pagrindinė sritis yra žemės ūkio technika, jos atsarginės dalys ir aptarnavimas, sudaranti apie 60 proc. mūsų bendros apyvartos, tačiau tai papildėme prekyba kitais produktais: metalais, padangomis, įrankiais ir kitais. Žodžiu, sulaukiame naujų iššūkių, mokomės, ieškome ir išgyvename.

Detektyvai ir „Žalgiris“

– Negi niekada nesinorėjo keisti darbovietės ar paties darbo pobūdžio?

– Ne. Taip jau gyvenimas sudėliojo, kad, kai vyras perėjo iš  įmonės gen. direktoriaus pareigų į valdybą, man teko perimti šias pareigas.  Dabar, kai jauni žmonės pripratę greit keisti darbą, turbūt atrodo nesuprantama kaip vienoje vietoje galima dirbti visą gyvenimą. Įmonėje darbuojasi visa mūsų šeima, tai ir nebuvo, ir nebėra minčių kažkur išeiti.

– O dukrai nesinorėjo imtis kitos veiklos?

– Dukra Jurgita mūsų bendrovėje dirba komercijos direktore, galbūt tam įtakos turėjo tai, kad šeimoje daug kalbėdavome apie savo darbą, kai augo, atsivesdavau čia. Kai mokėsi mokykloje, vasaros atostogų metu dirbo įmonėje, vėliau, kai ekonomiką, vadybą studijavo Kauno technologijų universitete atliko praktiką, taip ir pasiliko „Lytagroje“.   

– Negalvojate verslo perleisti dukrai ir atsidėti savo pomėgiams? Kas jums padeda atsipalaiduoti?

– Dar apie tai negalvoju. Man užtenka savaitės atostogų. Išvažiuoju, atsigaunu ir vėl kimbu į darbinius reikalus. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu mūsų pajūrį – Palangą ir Nidą. Prie lietuviško oro galima prisitaikyti, o jeigu jau važiuoju į užsienį, tai tada tik laikykis – turiu viską apeiti, apžiūrėti, eiti, domėtis, lankyti objektus, net dukra skundžiasi, kad per didelis tempas (šypsosi).

Kitas geriausias būdas pailsėti – mezgimas. Tai labai ramina Mezgu tik sau. Taip pat mėgstu skaityti knygas, ypač detektyvus, ne dėl smurto ar žiaurumo juose, o dėl bylos tyrimo eigos, narpliojimo, skaitau ir analizuoju (juokiasi). Tai man puikiai padeda atsijungti nuo protinio darbo. Einu ir į teatrą, o pavasarį labai mėgstu, kaip su kaimyne juokaujame, rankas sukišti į žemę.

Galbūt kaip vieną iš senesnių savo pomėgių galėčiau įvardinti krepšinio varžybas. Jau daug metų su šeima esame ištikimi Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sirgaliai. Stengiamės nepraleisti rungtynių, turime visą atributiką. Ypatingas jausmas „sirgti“ už savo komandą su visais arenoje esančiais gerbėjais.

– Jūsų įmonė yra šio klubo rėmėja.

– Taip, jau daugelį metų, nuo to laiko, kai Kauno „Žalgiris“ išgyveno sunkmetį. Tąkart mes, Kauno verslininkai, surėmėme pečius ir padėjome klubui. Tai tos tradicijos paremti neatsisakome ir iki šiol.

Pokalbis nesugadina

– Apie ką svajojate?

– Norėčiau daugiau pakeliauti.

– Kaip savo mėgstamoms veikloms pavyksta rasti laiko?
– Jeigu nori, visada rasi. Nesąmonė, kai žmonės sako, kad jiems nebelieka laiko sau. Manau, kad tai – saviapgaulė, nes žmogus turbūt kažko tiesiog nenori daryti. Esu tikra, koks bebūtų užimtumas, valandėlę kitą tikrai rasi sau. Juk jeigu yra kolektyvas, tai tikrai nesi vienas ir bus kas tave pakeis, pavaduos, padarys.

– Ar per atostogas galite atsipalaiduoti, ar vis dėlto visada būnate pasiekiama telefonu?

– Pas mus dirba puikūs, atsakingi darbuotojai, todėl per atostogas tikrai nevaikštau su telefonu rankoje, bet jeigu skambina iš darbo visada atsiliepiu, nes ieško tik tad, kai iš tikrųjų yra labai svarbus reikalas. Jeigu atvirai, 10 minučių pokalbis telefonu darbo reikalais mano atostogų tikrai nesugadina. Atvirkščiai, problemos greičiau išsprendžiamos ir abi pusės patenkintos.

– Teko girdėti, kad labai mylite gyvūnus. Juos globoja jūsų šeima ir įmonė, kuri yra tapusi savotiška prieglauda išmestiems kačiukams ir šunims.

– Tiesa, labai mylime gyvūnus (šypsosi). Namuose auginome tris šunis ir tris katinus, kurie tikrai nebuvo veisliniai. Priglaudėme be namų likusius gyvūnėlius.

Kaune, Šančiuose, kur gulbės žiemoja neužšąlančioje vienoje Kauno marių vietoje, šeriame gulbes. Kadangi mūsų įmonė turi ūkius, kas žiemą šiems paukščiams sulesiname po toną grūdų.

Tiesą sakant, čia „Lytagroje“, Kaune, turime septynis šunis, kurie naktį padeda darbuotojams saugoti įmonės teritoriją. Galbūt tokia apsauga šiais laikais kai kam kelia juoką, tačiau mes labai patenkinti tuo, kad šunys saugo  teritoriją. Buvo metas, kai naktimis prie parduotuvių sprogdino bankomatus, pas mus vagys irgi buvo tam pasiruošę, tačiau šunys pajutę svetimus žmonės, ėmė skalyti, greit sureagavo sargai ir viskas baigėsi laimingai. Nuo to laiko sakome, kad geriausi sargai yra šunys, nes sprogmuo būtų nugriovęs pusę mūsų prekybos centro.

Darbe esame priglaudę ir apie dvylika katinų, juos sterilizavome, jeigu suserga, gydome. Vienu metu, čia gyveno net 14 katinukų. Murkliai šiltai sau įsikūrę katilinėje. Mes jais rūpinamės, o jie atsilygina saugodami mus nuo pelių ir žiurkių. Tai ypač svarbu, nes dalis mūsų technikos stovi lauke, kadangi laidai tepaluoti, pasitaikydavo, kad pelės juos nugrauždavo. Dabar, kai turime būrį katinų, tokių bėdų nebekyla (juokiasi).