Apie įvertinimus ir numindytas nuospaudas (4)

Laikraštį dažnai vadiname vienadieniu produktu. Jo kūrėjų – redakcijos komandos – darbas pažymėtas laikinumo ženklu. Atrodo, tik ką išsiuntėme laikraščio maketą į spaustuvę, ir vėl prasideda naujo leidinio kūrimas. O senasis lieka interneto svetainėje, bibliotekų archyvuose, kai kurių straipsnių iškarpos atgula skaitytojų segtuvuose. Istorikams laikraščiai tampa vertingu rašytiniu istorijos šaltiniu. Po trijų, penkerių, dešimties metų…
O gyvenimas bėga pro šalį. Yra laikinos temos: pavogė, sudegė, susimušė, pagavo už vairo neblaivų… Nugriovė turgelį, pasodino gėles klombose, laimėjo sporto varžybas ar kūrėjų konkursą.  Vieni „kalasi“, kiti kuria, treti gimdo vaikus. Amžinas gyvenimo ratas, smulkūs džiaugsmai ir, negražu sakyti – parapijinio mąsto tragedijos. Tokia provincijos miesto kronika.
Yra temų, kurios niekada nesipuikuos populiarumo „topų“ viršūnėse, bet jos būtinos, vertingos, svarios. Tokios, kurios suteikia peno protui ir sielai. Galimybių susitikti žmones, kurie, pabendravę valandą, suteikia minčių ir idėjų ištisiems metams į priekį. Temos, kurių nepadarysi bet kaip, nenuplauksi paviršiumi, jos tampa iššūkiu sau pačiam. Iššūkiu pakilti nuo patogios sofos, išbristi iš „aš jau ir taip viską žinau“ pelkės. Kaip norėtųsi kasdien, ar bent kas mėnesį tokių pašnekovų, kaip pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. Tokių pašnekovų ir temų, kurios ugdo, skatina tobulėti. Tik jų mūsų rajone yra ne tiek daug, todėl, apsukus ratą, vėl tenka prašyti pašnekovo komentaro, o jis nuoširdžiai sako: „mano pavardė ir taip jau per dažnai figūruoja laikraštyje“.
Skaitytojams tokios temos taip pat iššūkis. Jose „per daug raidžių“. Jų „neprarysi“ prašokomis, per 17 min., kiek, statistikos duomenimis, vidutiniškai skaitomas laikraštis. Bet tokios temos turi išliekamąją vertę, jos formuoja laikraščio standartus ir veidą. Su šiomis temomis augame, bręstame kaip profesionalai, pelnome profesinius įvertinimus. Ačiū mūsų rajono žmonėms, kurių nuoširdūs patarimai, pamokos, pagalba  ir palaikymas leidžia siekti tokių rezultatų, tapti išskirtiniais.
Antai „skaitytoja“ komentaruose skundžiasi, kad (kalba netaisyta, – aut. past.):  „Sveikinu“ „Sirena“. Atsiverčiam 2017 m. gegužės 23 d. numerį. Straipsnių pavadinimai „Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga.... 2 lapai, „Kariai savanoriai sveikino laisvės kovotojus“ 2 lapai, straipsnis apie kelione dviračiais aplankyti laisvės kovotojų vietas“. Tokie komentarai – geriausias darbo įvertinimas: kažkam šios temos yra ypač skaudžios. Kažkam labai nepatogu, kad prisimename savo didvyrius, kad žmonės, pakėlę uodegas nuo sofų ir daržų lysvių, išmina visai dienai dulkėtais kaimų keliais vardan „kažkokių“ laisvės kovų ir partizanų. Kažkam labai skaudu ir pikta, kad kariuomenės ir visuomenės vienybė yra ne deklaracija, o mūsų rajono gyvenimo norma. Kad kamufliažinė uniforma su trispave vėliavėle laikraščio puslapiuose, miesto gatvėse, bendruomenių namuose ir kaimų keliukuose tampa nebe progine egzotika. Kad pilietiškumas, pagarba savo valstybei (kartu ir sau patiems) tampa res publica – viešu reikalu.  Toks mūsų rajonas buvo praėjusį savaitgalį: su gražiais ir prasmingais renginiais, kurių dalimi tapome. Su žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos vertos laikraščio puslapių. Kai išpildytos pareigos jausmas persipina su pasididžiavimu: mes spėjome pagerbti ir pasveikinti laisvės kovotojus, išklausyti jų gyvenimo patirtis iš pirmų lūpų. Nes greitai nebeturėsime tokios progos: laisvės kovotojų gretos kasmet retėja, o ir visiems mūsų sveikintiems pašnekovams jau per devyniasdešimt…
Juk pasitaiko ir tokių temų, kurios, laiku neatskleistos, negrįžtamai prarandamos, žmonių, kuriuos praradome progos kažko paklausti…