Paskaitose apie informacinį karą – klausytojų anšlagas (7)

Informacinis karas ir propaganda – nepaskelbtas karas, kuris vyksta šiandien. Jo taikiniai – mūsų valstybės  žmonių protai ir širdys. Informacinės atakos, žmonių klaidinimas, netgi poveikis kertiniam demokratijos pamatui – laisviems rinkimams – šiandien yra kasdienybė. Ir ne kažkur „bananų respublikose“, o turtingose, sočiose Vakarų valstybėse. Lietuva ir kitos Baltijos šalys, savo Europos Sąjungos ir NATO partneriams nuolatos primindavusios apie grėsmę iš Rytų, buvo laikomos, švelniai tariant, vandens drumstėjomis. „Tačiau po Ukrainos įvykių katukai atako“, – Vakarų pasaulio valstybių ir jų lyderių grįžimą į realybę apibūdino vienas žinomiausių šalies ekspertų, L ietuvos kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. Jis visose rajono gimnazijose skaitė paskaitą apie informacinio karo grėsmes, propagandą, valstybės gynimą. Renginiai sulaukė milžiniško susidomėjimo.

 Salėje aštuonios klasės ir… visiška tyla
„Rokiškio Sirena“ lankėsi paskaitoje Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje. Kaip pasakojo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Mauricienė, buvo planuota, kad paskaitos klausysis keturios gimnazistų klasės. Tačiau dar keturios klasės kreipėsi į mokyklos vadovybę su prašymu leisti ir jiems pasiklausyti žymiojo svečio. „Žinoma, kad su džiaugsmu leidome“, – sakė direktoriaus pavaduotoja. Į paskaitą gausiai rinkosi ir mokyklos pedagogai. Į renginį buvo kviečiami ateiti visi norintieji. Ir jų buvo nemažai: rajono vicemeras Egidijus Vilimas, rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vadovas Aurimas Laužadis, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas, šios kuopos kariai, istorikas Valius Kazlauskas, kiti svečiai.
Per visą paskaitą sausakimšoje „Romuvos“ aktų salėje – mirtina tyla. Jaunimas sulaikęs kvapą klausėsi apie informacinį karą, apie propagandą, šalies gynybą, Lietuvos kariuomenę. Moksleiviai neslėpė – paskaita jiems paliko didžiulį įspūdį. O viena pedagogė prisipažino net ašarą nubraukusi. „Kaip paprastai, įtaigiai galima kalbėti apie svarbius dalykus,“ – sakė ji.
Nuo pirmosios iki paskutinės paskaitos sekundės pulkininko leitenanto L. Idzelio pasakojimas prikaustė dėmesį. Atvirai, tiesiai, „nevyniojant į vatą“ skaudžių dalykų: apie dužusias iliuzijas dėl draugystės su Rytais, apie gerokai pavėluotą dėmesį savosios šalies gynybai… Ir viltis. Apie tai, ką gali žmogaus drąsa ir pasirengimas ginti savo šalį: elitinį Rusijos kariuomenės dalinį – Kontimirovo tankų diviziją – sulaikė vos 56 Ukrainos kariai…

Gyvename šalia ugnikalnio
Pulkininkas leitenantas L. Idzelis pabrėžė, kad jaunimas yra mūsų valstybės viltis. Juk ir pokariu laisvės kovų kelią rinkosi jauni žmonės: ištisos gimnazistų klasės pasekė savo mokytojais ir stojo į ginkluotą kovą prieš okupantą.
Jis neslėpė: gyvename šalia ugnikalnio, kuris kartais spjaudo akmenimis. Ir jei ateis ta lemtinga diena, naivu tikėtis, kad kol kiti gins tėvynę, kažkam pavyks pasėdėti ant „atsarginių suolelio“. Ir skubi emigracija nebus išeitis: kilus neramumams, tą pačią akimirką bus uždaryta Lietuvos oro erdvė. Dar po minutės užsivers ir vadinamasis Suvalkų koridorius. Taigi, problemos „balsuojant kojomis“ išspręsti nepavyks.
O kad debesys telkiasi virš galvos – akivaizdu. L. Idzelis neslepia: nemažą dalį pajamų, gautų pardavus gamtinius išteklius – naftą, dujas, medieną – Rusija pumpuoja į Vakarus. Jie skirti informacinėms atakoms, rinkimų klastojimams. Kažkada apie tai kalbėjusias Lietuvą ir kitas Baltijos šalis daugelis Vakarų valstybių lyderių laikė paranojikėmis. Dabar gi Rusijos pėdsakai lenda JAV, Prancūzijos, galimai ir Olandijos, rinkiminėse kampanijose.

Eilė prie ginkluotės
Nors, pasak pulkininko leitenanto L. Idzelio, Lietuva turi 27 NATO partneres ir yra kaip niekados saugi, atsipalaiduoti nedera. Iki 2014 m. Lietuva kreipė nepakankamą dėmesį į šalies gynybą. Kaip, beje, ir visa Vakarų Europa. „Ir tik po Ukrainos įvykių katukai atako“, – sakė jis. Amerikiečių aukšti karo vadai dar 2011 m. aiškiai įspėjo Europos kolegas, kad jų šalių karinė galia nusilpo. Akimirksniu jos atkurti neįmanoma: jau dabar šalys, norinčios užsisakyti iš gamintojų karinės technikos,rikiuojasi eilėn. O kur dar  investicijos į žmones, logistiką… Antai karinį dalinį nuo nulio sukurti reikia 5-7 metų.
Visgi Lietuva dar niekados nebuvo tokia saugi, kaip dabar, būdama NATO nare. „NATO – turtingų šalių  ir turtingų žmonių bendruomenė. O Rusijos biudžetas prilygsta Italijos“, - pajėgumus palygino L. Idzelis. Tačiau jis neslepia: norint sulaukti pagalbos, reikės pasistengti ir patiems: „Nereikia galvoti, kad kiti puls mums padėti, jei patys nekovosime.“

Apie drąsą ir valią
Įkvepiantis pavyzdys – šiandieninė Ukraina. Lektorius neslėpė:  šioje valstybėje gerą dešimtmetį buvo naikinama kariuomenė. Pavojaus valandą ginti valstybės išėjo jos piliečiai. Į karių gretas stojo profesoriai ir futbolo sirgaliai. Ir per tris mėnesius šie žmonės tapo kariuomene, kuri sulaikė galingą, gerai apmokytą priešą. Ir lietuvių parama svarbi: už mūsų šalies žmonių paaukotas lėšas įsigytais specialiais prietaisais ukrainiečiai užfiksavo rusų „specnazo“ karius ir juos sunaikino.

Propagandos taikiniai – istorija, kariuomenė, užsienio politika
Pašnekovas neslėpė, kad vykstančiame informaciniame kare yra daug taikinių. Vienas mėgstamiausių – istorija. Antai rusai ėmė savintis Kijevo Rusios istoriją. Baltarusiai taikosi į mūsiškę, aiškindami, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, o lietuviai – tik maža gentis „kažkur tarp Kauno ir Panevėžio“. Kiti taikiniai – mūsų kariuomenė, NATO ir Europos Sąjunga, Lietuvos narystė jose, Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kultūra, sportas, politika, energetika, neva skriaudžiamos vietinės tautinės mažumos, Lietuvos užsienio politika. Netgi skambiai pavadintos, pseudopatriotinės facebooko ir kitų socialinių tinklų grupės naudojamos kaip „vatnykų“ rinkimosi vieta, kaimyninės valstybės inicijuoti projektai. Todėl būtina atpažinti tokias grupes. Kad nebūtų tokių, kurie svetimos šalies tankus pasitiktų su raudonais prieštankiniais gvazdikais…
Pašnekovas neslėpė, kad būtinas visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimas, kad kiekvienam kovojančiam būtų bent 10 talkinančių ir padedančių. Jis palietė ir šių dienų aktualiją – leidimą kariams savanoriams bei šauliams namuose laikyti ginklus.
Svečias priminė, kad turime kuo didžiuotis: aktyviais žmonėmis, įmonėmis, kuriančiomis inovatyvias technologijas, užsienio investicijomis. Ragino jaunimą būti bendruomeniškais, aktyviais visuomenės nariais, gerbti save ir aplinkinius.
Apie tai, kad paskaita padarė įspūdį, liudija ir tai, jog po jos keli jaunuoliai priėjo prie 506-osios kuopos karių pasiklausti, kaip galima tapti kariu savanoriu. Juos kuopos vadas kapitonas S. Afanasjevas pakvietė ateiti į kuopos štabą, kuriame detaliau papasakos apie reikalavimus, keliamus kariams savanoriams bei tarnybos tikslus, užduotis.
Po paskaitų pulkininkas leitenantas L. Idzelis bei paskaitų iniciatorius, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas, Nevyriausybinių organizacijų Lietuvos valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti koordinacinės tarybos narys Algis Narutis užsuko į „Rokiškio Sirenos“ redakciją. Išskirtinis svečių interviu – kituose „Rokiškio Sirenos“ numeriuose.