Braziliją ir Rokiškį jungia namas su bokšteliais (0)
Rokiškio miesto istorija gausi čia kažkada gyvenusių žydų kilmės žmonių paliktų pėdsakų. Vienas jų – centre stūksantis įstabus triaukštis pastatas, miestelėnų vadinamas, tiesiog, namu su bokšteliais. Šį namą po Pirmojo pasaulinio karo pastatė verslininkai, broliai Izraelis ir Chonė Zametai. Iki šių dienų pastato savininkai pasikeitė ne kartą, tačiau Zametų šeimos istorija – nepamiršta. Susipažinti su ja net iš Brazilijos atvyko Ariel Cahen – vienos iš, galimai, name su bokšteliais gyvenusios Zametų šeimos moters Myrijam Cahen (pavardė po santuokos – aut. past.) anūkas.
Kelionės į Lietuvą tikslas – Rokiškis
Buvęs žurnalistas, o dabar viešųjų ryšių atstovas A. Cahen sakė, kad vedinas darbinių reikalų spalio viduryje iš kitapus Atlanto atvyko į Ispaniją. Sužinojęs, kad teks keliauti į Europą, nusprendė pasinaudoti galimybe plačiau patyrinėti ir savo giminės šaknis, tad susiplanavo ir kelionę į Rokiškį.
„Atvykau į Lietuvą ne šiaip ją pažinti. Vykau konkrečiai į Rokiškį, nes noriu surasti kiek įmanoma daugiau močiutės, kuri gimė ir augo Rokiškyje, ir mano tėčio, jau gimusio ir augusio Brazilijoje, pasakotų istorijų jungčių. Aš pats iš močiutės girdėjau apie Rokiškį nedaug: kad vaikystėje ji čia gyveno, kad būdavo labai šaltos žiemos – apie minus 30 laipsnių. Žinote, Brazilijoje tokie skaičiai skamba kaip beprotybė (šypteli – aut. past.)“, – vizito šaltame Rokiškyje tikslą atskleidė pašnekovas.
Vyras pasakojo, kad močiutė mirė, kai jam buvo penkeri, tad sužinoti nedaug ką ir galėjo: „Tačiau mano tėtis girdėjo tikrai ne vieną savo mamos pasakojimą apie Rokiškį, apie čia prabėgusią jos vaikystę ir apie tai, kad šeima į Braziliją pasitraukė dėl kilusio karo... Tėtis visą laiką norėjo aplankyti ir pažinti Rokiškį. Deja, atvykęs taip ir nebuvo. O aš pasinaudojau man pasitaikiusiomis palankiomis galimybėmis. Tai yra pirmas kartas, kai kažkas iš mūsų šeimos grįžta į Rokiškį...“
Apžiūrėjo močiutės namą
Pagalbos ieškant giminės šaknų Rokiškyje A. Cahen kreipėsi į verslininką Simoną Tuską, kurio paprašė padėti ir, jei įmanoma, suorganizuoti ekskursiją po senąjį Zametų namą. Maždaug prieš 6-erius metus namą su bokšteliais aukcione iš Rokiškio rajono savivaldybės nusipirko privatus asmuo: jį įsigijo rokiškėnas Aidas Kandroška ir, paradoksas, Zametų namas vėl tapo verslo šakos atstovo nuosavybe. A. Kandroška ketvirtadienį mielai atvėrė pastato duris svečiui, o atsisveikindamas su juo pasidalino ir planuojamos pastato rekonstrukcijos brėžiniais.
„Po kokių 20-ies metų šis namas turėtų atrodyti taip. Esu atviras pasiūlymams, idėjoms ir jei kažką su tėčiu sugalvotumėte, jei kiltų kažkokių minčių, norėtumėte prisidėti, pasidalinkite – svarstysime galimybes“, – diskutuoti kvietė vietos verslininkas, o Zametų šeimos palikuonis palinkėjo verslininkui sėkmės ir išreiškė viltį, kad pastatas tikrai atgims „kažkuo gražiu“.
Ieškojo prisiminimų jungčių
Vaikštant po senąjį namą, A. Cahen veide buvo matyti nuotaikų kaitos: pirminį smalsumą pakeitė ilgesingas ir susimąstęs žvilgsnis pro langus į miesto aikštę. Pasiteiravus, ar sienos perduoda tą neįvardijamą „magišką“ ryšį su kažkada čia gyvenusiais giminaičiais, svečias šyptelėjo: „Keista žinoti, kad kažkuriame iš šių kambarėlių tikriausia gyveno mano močiutė, kad čia prabėgo jos vaikystė ir dalis paauglystės. Iš Rokiškio šeima išvyko kai jai buvo, maždaug, 16 metų. Man yra privilegija pamatyti kur močiutė augo, daugiau sužinoti apie jos aplinką bei mano giminės šaknis. Tikrai neliūdna, tai daro mane laimingu, o šiais prisiminimais pasidalinsiu su tėčiu – jis juk girdėjo daugiau istorijų iš savo mamos“.
Anūkas prisiminė, kad močiutės pasakojimai buvo ne apie pastatą – apie jį sakė sužinoję tik atlikę tyrimą. Myrijam Cahen pasakodavo apie vaikystę, apie Rokiškio vietas: „Daug kalbėdavo apie čia pardavinėjamą mažą žuvį, tikriausiai silkę, ko mes neturime Brazilijoje. Kažkada močiutė jos gavo iš kažkur ir yra padariusi mums paragauti. Turiu tik jos prisiminimų nuotrupas, todėl norėjau atvykti į Rokiškį ir pabandyti juos sujungti. Gal gauti jų šiek tiek daugiau. Bet turėjau tik dvi dienas viskam sužinoti“.
Mašinų gamykla papasakojo prosenelių istoriją...
Domėdamasis savo šeimos istorija Rokiškio krašte, A. Cahen aplankė ir „Rokiškio mašinų gamyklą“, kurios pradininkais taip pat laikoma Zametų šeima: „Atlikdamas tyrimą apie savo giminaičius, radau informacijos, kad dalis šeimos narių prisidėjo prie mašinų gamyklos atsiradimo (1928 m. Zametai įsteigė geležies apdirbimo įmonę „Litmetal“, kuri užsiėmė ir žemės ūkio technikos gamyba ir iš kurios „išaugo“ dabartinė „Rokiškio mašinų gamykla“ – aut. past.). Ir dar radau, kad mašinų gamykla padarė vartus Rokiškyje esančioms žydų kapinėms. Todėl labai norėjau ir ten paieškoti informacijos apie savo šeimą. Ačiū gamyklos personalui, kurie buvo labai malonūs! Parodė man užrašų knygą su gamyklos istorija, kur radau šiek tiek daugiau informacijos, kaip viskas prasidėjo, kaip jie dirbo. Deja, tai ne mano prosenelio, o labiau jo brolio istorija, bet vis tiek tai yra mano giminės ryšys“.
Informacijos apie savo gimines svečias ieškojo ir Rokiškio krašto muziejuje, o dovanų muziejininkams paliko šeimos nuotraukas, kuriose – gausi Zametų giminė ir jo paties seneliai.
Informaciją rinko pats
Zametų palikuonis A. Cahen sakė, jog prieš atvykdamas į Rokiškį ir pats daug domėjosi savo šaknimis. Skaitydamas istoriją, vyras sakė sužinojęs, kad arba visa šeima, arba dalis giminės, gyveno name su bokšteliais: „Ką aš žinau, tai tiek, kad buvo 4 broliai. Nežinau tiksliai jų vardų, nes jei turi žydišką vardą, tai yra vienas vardas, lietuviškai jis skamba jau kitaip, bet manau, kad Izraelis Zametas – mano proprosenelis, buvo ketvertuko: Akiva, Izrael, Mauza ir Krom tėtis. Akiva ir Mauza su šeimomis persikėlė į Braziliją. Deja, apie kitus du brolius aš nieko nežinau ir jokių ryšių su jais neturime“.
Pasakodamas toliau, A. Cahen teigė, kad jo močiutė su seneliu susipažino jau Brazilijoje ir sukūrė šeimą jau ten. Senelio likimas buvo analogiškas močiutės likimui: jis buvo iš Europos nuo karo į kitą šalį su šeima pabėgęs žydų kilmės vaikinas, palikęs namus Prancūzijoje.
Pasidomėjus, ar ir senelio likimu pašnekovas domėsis taip intensyviai, vyras šyptelėjo, kad „tyrimui“ turės tik 2-3 val.: „Pirmadienį grįžtu į Braziliją, bet pirmiausia skrisiu į Vokietiją, Frankfurtą, tada išsinuomosiu automobilį ir važiuosiu į Paryžių, iš kur skrisiu namo. Deja, bet miestelį, kuriame gimė ir gyveno mano senelis, tik pravažiuosiu pakeliui į oro uostą“.