Dovanų psichologija (0)

Su kuo jums asocijuojasi Kalėdos? Sniegu, šiltais vaikystės prisiminimais, laukimo nuotaikomis? O gal mandarinais ir niekaip neišauštančia diena? O gal su begaliniu skubėjimu, karštligišku ieškojimu, kur priparkuoti automobilį, grūdimusi per masę žmonių, neviltimi nerandant, ką padovanoti artimiesiems, pykčiu supratus, kad ir elektroninės parduotuvės – ne išeitis?

Taip, galima teigti, kad Kalėdos yra ramybės, šilumos, jaukumo, artumo metas, bet sunkiai rastume žmogų, kuriam ši šventė visiškai neturi jokių asociacijų su dovanomis. Norime ar nenorime, nuo dovanų dovanojimo bei gavimo išsisukti nėra taip paprasta. Blogiausia, kad nesvarbu kiek jau Kalėdų išgyventa, kiekvienais metais paruošti artimiesiems tinkančias ir patinkančias dovanas vis tiek yra iššūkis. Dar didesnis iššūkis gali būti tas dovanas priimti – džiugiu veidu statyti į lentyną dar vieną plastmasinį angeliuką ar dar vieną skalbimo miltelių /medvilnės /dantisto kabineto /kito nemėgiamo kvapo žvakę gali būti sudėtinga net pačiam didžiausiam žiemos švenčių ir dovanų gavimo bei dovanojimo entuziastui.

Akivaizdu, kad šventinė dovanų karštinė turi visą aibę psichologinių aspektų: dovanojimo fenomenas susideda tiek iš dovanotojo, tiek iš dovanos gavėjo lūkesčių, norų, emocijų, minčių, elgesio, įsitikinimų ir net vaikystės patirčių, o taip pat ir bendruomenės, visuomenės ir kultūros, kurios dalis mes esame. Įsivaizduokite paprastą situaciją: nuo vaikystės Ramunė auginta taip, kad Kalėdų proga reikia sveikinti mylimus žmones, Kalėdos jai yra nuostabiausia metų šventė, kuri kelia tik džiugias asociacijas ir prisiminimus, ji kruopščiai apgalvoja visas dovanas iki smulkmenų, nevengia dovanoti rankų darbo dovanų, maža to, ji turi gyvenime susiformavusi įsitikinimą, kad yra vertinga ir įdomi žmonėms tiek, kiek moka juos nustebinti savo išradingumu ir sąmojingumu. Tad šiemet jis nusprendžia nustebinti draugus apdovanodama juos rankų darbo meškučiais-atšvaitais.

Su didžiausiu džiaugsmu ji įteikia tokį meškutį draugei Justei, kuri, priešingai, nemėgsta švenčių, nes kai jai buvo 13 iš karto po Kalėdų išsiskyrė tėvai, mama tarpušvenčiu nuolat būdavo girta, o tėvas iš viso po skyrybų dingo iš jos gyvenimo. Justė taip ir neįprato džiaugtis Kalėdomis, o gavusi rankų darbo meškutį ir neturėdama dovanos atgal, ji jaučia siaubingą kaltę ir nusivylimą savimi ir visa visuomene, kuri verčia ją atsilyginti draugei, paknopstomis gruodžio 23 lėkti į kalėdinėje muzikoje skęstantį Akropolį ir ten pirkti bet ką, kad tik atsilygintų draugei ir numalšintų savo prastą savijautą. Jos įsitikinimu, geras žmogus negali sakyti „ne“, be to, jaustis skolingai jai labai nepatinka. Blogiausia, kad Justei tas meškiukas-atšvaitas net nereikalingas, bet negi sakysi tai tiek pastangų įdėjusiai draugei?..

Gal jums niekada neteko atsidurti nei Ramunės, nei Justės vietoje, bet dovanojimas ir dovanų gavimas yra kažkas tokio, kas vienaip ar kitaip paveikia net tuos, kurie atrodo visiškai atsiriboję nuo švenčių.

Taigi ką apie dovanojimo reiškinį gali pasakyti psichologai?

1. Dovanojimo nauda. Gali kilti klausimas: jei dovanos nemažai daliai žmonių kelia stresą ir sudaro sunkumų, tai kam jas apskritai dovanoti? Psichologijos mokslas sako, kad dosnumas ir dovanos „apsimoka“, nes tai yra naudinga žmonių gerovei ir sveikatai. Pavyzdžiui, tyrėjai E. W. Dunn, L. B. Aknin ir M. I. Norton (2008) teigia, kad žmonės, leidžiantys pinigus kitiems, jaučiasi laimingesni – jie atliko tyrimą, kuriame dalies tiriamųjų prašė pinigus leisti sau, dalies – kitiems. Pastarieji po eksperimento jautėsi laimingesni nei tie, kurie pinigus išleido sau. Panašų tyrimą atliko ir A. V. Whillans su kolegomis (2016). Šių tyrėjų duomenimis, žmonės, leidžiantys pinigus kitiems (net jei tos sumos nedidelės), pasižymi… žemesniu kraujospūdžiu. Taigi turbūt galime viltis, kad kraujospūdis, sukilęs besigrūdant per minią dovanų medžioklėje prekybos centre, nukris tas dovanas nupirkus ir įteikus artimiesiems 

Beje, panašiai žmonių gyvenimo kokybę gerina bet koks altruizmas, ne tik kalėdinės dovanos. Tad paįvairinti šventinių dovanų pirkimo ir dovanojimo maratoną galima apsilankant senelių ar vaikų namuose, gyvūnų prieglaudoje ar bet kurioje kitoje labdaringoje įstaigoje. Argi ne graži mintis vietoj beprasmių dovanų su artimaisiais kartu dalį dovanų išlaidų paaukoti mažiau išgalintiems?

2. Dovanos ir kaltės jausmas. Visai neseniai teko diskutuoti su keliais draugais apie tai, kad dovanos įpareigoja. Štai vienas sakė gavęs iš bendrakursės šaliką, nieko neturėjo įteikti atgal ir dar po penkių metų dėl to graužiasi. Kitas guodėsi, kad labai nemėgdavo vaikystėje gauti dovanų iš mamos ir močiutės, nes jos dažniausiai reikšdavo prašymą kažką padaryti – ir darydavo jis nenoriai, vien tik iš kaltės jausmo. Nors gali atrodyti, kad gavę dovaną liekam skolingi, įsipareigojam dovanotojui ir PRIVALOM saugoti ir branginti net patį nereikalingiausią dovanų gautą niekalą, tačiau tai yra tik mintys ir interpretacijos, kurias priskiriame dovanojimo faktui. Tiesa yra tokia, kad dovana – dovanojančiojo reikalas. Net jei ta dovana iš tiesų su paslėptomis mintimis, užuominomis ar bandymais manipuliuoti (tokiu atveju, beje, dovanos juk galima atsisakyti). Beje, net ir psichologiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai dovanotojai dovanai teikia mažesnę reikšmę nei gavėjai. Tad gavus netikėtą, neprašytą dovaną galima save paguosti, kad tai pats dovanotojas nusprendė jums ją padovanoti, jūs juk to neprašėte! Tiesa, tai nereiškia, kad turėtumėte liautis dovanoti ir vien tik mėgautis dovanų lietumi iš kitų arba ką tik gautą nepatinkančią dovaną imti ir išmesti dovanotojui dar begurkšnojant pas jus arbatėlę. Tačiau gyvenime (ir dovanojime) remtis vien tik kaltės jausmu bei nuostata „o ką apie mane pagalvos kiti“ irgi nevertėtų – taip skriaudžiate save, menkinate savo savivertę ir klimpstate į ydingus, kalte paremtus santykius.

3. Dovanos ir vartotojiškumas. Įsivaizduokite, kiek kalėdinių dovanų pramonė kasmet prisideda prie aplinkos taršos: pradedant nuo fabriko Kinijoje, visu pajėgumu gaminančio žaislus, baigiant pakuotėmis, veltui išmetamu dovanų popieriumi bei kaspinėliais. Masinė dovanų pirkimo psichozė (neretai dar paskatinta reklamos), tikrai neprisideda prie aplinkos tausojimo. Žmonių vartotojiškumą ir aplinką tausojantį elgesį tyrinėjančios psichologės A. Balundės teigimu, Kalėdų dovanos yra labiau įpročio, nei poreikio dalykas. Tyrėjos manymu, planeta tik išloštų, jei mes visi įprotį pirkti dovanas pakeistumėme į įprotį savo artimiesiems dovanoti savo laiką. Bent dalies dovanų pakeitimas į vakarienę su artimaisiais ar apsilankymą renginyje ne tik sumažintų žalą aplinkai, bet ir pagerintų ryšį su šeima ir draugais. Na o jei neišeina kitaip, kaip tik dovanoti daiktus, gal bent pakuotes galima mėginti pasigaminti patiems arba rinktis tokias, kurias būtų galima po to išrūšiuoti.

4. Nustebinti ar nenustebinti? Sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet kai studijų laikais gavau dovanų vonios druskų, nors gyvenau bendrabutyje, kur buvo įrengti dušai, o vonios nė su žiburiu nebūtum radęs, tikrai norėjau tą „arklį“ ir jo dantis grąžinti atgal. Staigmenos yra labai gerai, kai pažįsti žmogų ir žinai, ko žmogui reikia ir norisi. Kitais atvejais labai verta pagalvoti, ar geriau paklausti, ko žmogus nori, ar rizikuoti ir galų gale įteikti bereikšmę dovaną. Aišku, galima svarstyti, kad svarbiausia yra ne pati dovana, o dėmesio parodymas. Bet kodėl vis dar pasitaiko žmonių, kurie dėmesį rodo vazomis, statulėlėmis ir puodeliais (kai dovanos gavėjui galbūt labai patiktų kalėdinis dėmesys pakvietimu kavos, teatro ar kino bilietu ar elementariu apkabinimu)? Tarp kitko, F. Gino ir F. J. Flynn (2011) atliko seriją tyrimų, kurie atskleidė, kad dovanų dovanotojams atrodo, jog gavėjas džiaugsis tiek žinoma, tiek nežinoma dovana vienodai, tačiau dovanų gavėjai labiau džiaugiasi gavę būtent tai, ko prašė. Tad kitą kartą išgirdę prašymą padovanoti kuponą knygai ar šaliką tai ir dovanokite, o ne pulkite iš AMAZON’o siųsti kinietišką droną.

5. Kas yra gera dovana? Gera dovana yra ta, kurią įteikiate su meile, noru ir džiaugsmu, o puiki dovana bus dar ir ta, kuri turės prasmę jos gavėjui. Štai pavyzdžiui aš porą metų prašiau artimųjų man padovanoti ką nors labai praktiško ir „einamo“, pavyzdžiui, ekologiškų namų valymo priemonių. Tvarka namuose man patinka, o nepraktiški daiktai su ja stipriai kertasi. Visi stebėjosi ir siūlė man pergalvoti prašymą, juk „kas dovanoja tualeto ploviklį“. Bet kai prašymą išgirdo ir ryžosi įgyvendinti viena draugė, aš keletą mėnesių skalbdama ir tvarkydama namus vis pagalvodavau apie ją su didžiausiu dėkingumu (net ir rašydama dabar jaučiu džiaugsmą, kad buvau išgirsta). Kokia šio pavyzdžio pagrindinė mintis? Įsiklausykite į artimųjų troškimus ir norus (net jei jie juokingi), dovanokite tai, kas suteiks jiems džiaugsmo ir teigiamų įspūdžių. Ir nebūtinai dovanos turi būti brangios: tyrėjų F. J. Flynn ir G. S. Adams (2009) teigimu, dovanotojai dažnai pervertina dovanos kainos svarbą, kai gavėjui ta kaina gali būti mažų mažiausiai svarbi. Maža to, dovanos net nebūtinai turi būti „daiktinės“: puikia dovana gali tapti įvairiausios veiklos, teikiančios įspūdžių – koncertas, veido masažas, sūrių degustacija, ekskursija, šuolis parašiutu ir pan. Tik svarbiausia renkant dovaną nepamiršti, ką mėgsta ir apie ką tyliai galėtų svajoti jūsų artimas žmogus.

Psichologė Kristina Paradnikė