Kelionės su Jūrate ir Linu. Dvyliktoji kelionės diena (1)

Kas šiandien nutiko? Nežinau. Turėčiau prikabinti dalį širdies, kad nors kiek galėčiau perteikti tai, kas šiandieną nutiko, kas vyksta, kas yra. Tekstas toli gražu neatspindės šios tikros šilumos, kurią patyriau ir norėčiau perteikti. Iš ryto pakilę iš lovų susitikome su drauge ir  išėjome į lauką. Moteris mus pamačiusi kaipmat paklausė, ko norėtume pusryčiams

Kol gamino valgyti, nuolat teiravomės, ką galim padėti jiems, kadangi norėjom kuo greičiu juos pažinti, tačiau nuolat atsakydavo, – pirma pusryčiai!

Jūratė nuėjo padėti į virtuvę, kepyklą. Ir pasirodo, kad už poros dienų bus pati didžiausia šventė. Taip pat sužinojome, kad visa rajono bendruomenė susitinka kiekvieną penktadienį. O visa vietos bendruomenė susitinka kiekvieną dieną 6 val. ryto ir 18 val. vakaro. Pasitaria, švenčia, šoka ir dainuoja. Mano draugė džiugiai gamino maistą kartu su jais, o aš, kadangi liksim čia tik pora dienų ir nieko svarbaus padaryti nespėsiu, pamačiau galimybę pasirūpinti šiluma. Suskaldyti masyvias kalades, skirtas kitai žiemai. Kai kurios svėrė geroka virš 100 kg. Toks iššūkis ir malonus, ir naudingas. Kapojau visą dieną. Kelmai vienas po kito sparčiai nyko ir smulkėjo. Bet kiek daug džiaugsmo tai visiems suteikė! Jų žavėjimasis taip stipriai pradėjo mane motyvuoti, kad nebejaučiau net nuovargio.
Nors darbas ir fizinis, sunkus, be atlygio, tačiau nepamenu, kada apskritai esu sukėlęs tiek daug džiaugsmo visiems ir sulaukęs tiek padėkų iš visų visų. Dabar pats noriu girti ir girsiu kiekvieną, kadangi matau, kaip stipriai žmogų tai veikia. Kiekvieną žmogų reikia girti už viską, viską, ką tik jis padaro gerai.

Rašau, trinu, rašau, tačiau pradedu suprasti, kad  tiesiog neįmanoma rašymu perduoti to tikro vieningumo, to tikro džiaugsmo ir emocijos, kuri čia tvyro, galiu tik aprašyti faktus, kurie čia vyksta, bet ne emociją, kuri veikia visą kūną ir protą.
Likusią dieną visi su džiaugsmu kalbėjo apie mūsų darbus. Tiek gaminant maistą, tiek padedant lauke. Bendruomenėje yra 25 žmonės, vaikai dar visai maži, kalba angliškai ir ispaniškai. Kai kurie man iš ispanų kalbos verčia žodžius, kurių nežinau. Kai kurie piešia tobulai gražiai, tobulai, tikrai tobulai. 
Per 18 val. susitikimą, kuris žmones apjungia ir suartina, žmonės šoko, dainavo, pasakojo dienos metu nuveiktus darbus, ko nori išmokti, už ką yra dėkingi. Buvo gal 5 rūšių muzikos instrumentai, kuriais grojo tiek vaikai, tiek suaugę šokių ir dainų metu.
Dainos taip pat, tiek angliškos, tiek ispaniškos. Po to aprodė mums aplinką, pasakojo bendruomenės istoriją. Tokių Europoje yra tik kelios, o idėja kilusi Amerikoje.
Beje, šiandieną susitikome mūsų draugą iš Amerikos su drauge iš Tailando. Visi nudžiugome dar kartą susitikę. Jie taip pasiliko čia nakvoti. Dienoraštį rašau tik vėlai vakare, kadangi per visą kelionę nėra vienodų dienų, vienodų valandų. Nuo ryto iki nakties viskas yra įdomu ir niekas nesikartoja.  Namas, kaip ir ši gyvenvietė, yra miško apsuptyje, tarsi kitas pasaulis, nors miestas ir šalia. Jaučiu, kad išvardinau tik faktus, kas vyksta dienos metu, tačiau toli gražu neįmanoma perduoti to, kas čia iš tikro vyksta.

Gyvenvietė gyvena iš Eko maisto parduotuvės, turi savo logistikos, išvežiojimo firmą, ūkių, keliautojų aukų, kuriuos priima, ir tikriausiai dar iš daugelio kitų šaltinių, apie kuriuos dar nežinau.  Jie turi bendrą kišenę, visi pinigai kaupiasi į vieną fondą  ir pinigus panaudoja tam, kam visi kartu nusprendžia. O save realizuoja visi ten, kur randa save, kur jiems patinka.
Pasirodo, kad bet kas, nors ir dabar gali atvykti čia iš būti su jais, dirbti ir gyventi kartu su jais. Ar savaitei, ar nors ir visam gyvenimui.
Širdyje vėl rusena viltis. 

Linas Juozėnas

Jūratė Gliaudelytė