Mirusiųjų prašymai – nuo telefono ir laikraščio iki stipraus gėrimo buteliuko (0)

Daugiau kaip keturis dešimtmečius laidojimo versle besisukanti rokiškietė Irena Surgelienė sako, kad per tiek metų ji labai aiškiai matė kaip keitėsi laidojimo tradicijos – nuo šarvojimo trukmės iki drabužių tendencijų, nuo gėlių glėbių iki vokelių su pinigais, nuo laidojimo į žemę iki kremavimo ir kaip pilnatis veikia ritualinių paslaugų verslą.

Paskyrė į Rokiškį

Uždarosios akcinės bendrovės „Laidojimo namai“ direktorė I. Surgelienė ritualinių paslaugų versle dirba jau 41 metus. Devintajame dešimtmetyje pašnekovė baigė šiandien jau keistai skambančius mokslus, tokių specialistų jau daug  metų neberuošiama. Jos diplome įrašyta specialybė – civilinių apeigų organizatorius, kurio darbinė veikla apėmė visą žmogaus gyvenimą – nuo gimimo iki mirties.

„Tie, kurie stojome ten mokytis, galvojome, kad dirbsime civilinės metrikacijos biuruose, kur forminsime krikštus, registruosime santuokas, tačiau mūsų į tuos biurus niekas nepriėmė, nes baigiant studijas paaiškėjo, jog neturėjome teisinių žinių. Todėl pagal tuomet galiojusią tvarką 1981 metų pradžioje gavau paskyrimą į Rokiškio laidojimo namus“, – pasakojo I. Surgelienė.

Kaimynai smerkdavo

Nuo to laiko, pasak pašnekovės, ji labai aiškiai matė kaip keitėsi laidojimo tradicijos, kokios naujovės atėjo ir kas nugrimzdo praeitin. Jeigu anksčiau žmogų šarvodavo tris dienas, būdavo naktiniai budėjimai, kai artimieji prie karsto sėdėdavo nuo jo atvežimo į laidojimo namus iki išlydėjimo į kapus, tai jau geras dešimtmetis, kai tos mados nebeliko. Dabar mirusysis paprastai šarvojamas parai, kartais dviem ir niekas prie jo nebesėdi per naktį. Vyresni žmones mirusįjį vis dar nori šarvoti pora dienų, tuo tarpu jaunesni – parą.

„Tiesa, kai pradėjau dirbti vyravo požiūris, jeigu žmogų pašarvodavo laidojimo namuose, atrodė, kad mirusysis savų namų neturėjo. Lyg nepagarba išėjusiam būtų, nes anuomet buvo įprasta šarvoti namuose. Jeigu išveždavo į laidojimo namus, kaimynai net smerkdavo artimuosius, kad tokiu elgesiu negerbia artimo, neranda jam vietos namuose, kur praleistų paskutines tris dienas“, – prisiminė I. Surgelienė.

Ji šypteli, kad net nepastebėjo kaip išnyko ta tradicija ir dabar jau labai keista, kai mirusysis šarvojamas namuose.

Priklauso nuo kiekio

Kalbėdama apie tai, kiek šiandien kainuoja palaidoti žmogų, pašnekovė atvira, viskas priklauso nuo to, kiek žmogus, kuris rūpinasi laidotuvėmis, turi pinigų.

„Šiuo metu daugelis žmonių sunkiai suduria galą su galu, todėl viską renkasi kuo pigiau. Dabar žmogų neprašmatniai galima palaidoti už 1 000 eurų. Į šią sumą įeina viskas – nuo šarvojimo salės nuomos iki kauburėlio kapinėse supylimo“, – kalbėjo I. Surgelienė.

Mirties nepriartina

Pašnekovė prisiminė, kad prieš valiutos keitimąsi – tiek lito, tiek euro, žmonės nusipirkdavo įkapes ateičiai, galvodami, kad pinigai nuvertės.

„Galiu pasakyti tiesiai šviesiai. Prieš 20 metų mirė mano tėtis, o mano mama nusipirko bordo spalvos drabužius. Sakiau jai, kad taip nereikia daryti, bet ji atkirto, jog tėtis liepęs pas jį ateiti vilkinčiai vyšnine suknele. Mama dabar gyvena pas mane, o aš dėžutėje laikau tuos drabužius“, – sakė I. Surgelienė.

Moteris šypteli, kad kai kurie žmonės bijo įkapių, tačiau drabužiai juk nepriartina na mirties.

„Tie, kurie įsigyja įkapes, nori žinoti ir matyti su kokiais drabužiais bus palaidoti“, – teigė ji.

Gedulas šviesėja

Laidojimo namų vadovės teigimu, jeigu prieš keletą dešimtmečių mirusįjį rengdavo tamsių spalvų drabužiais, tai pastarąjį dešimtmetį paskutinės aprangos ir avalynės spalvos šviesėja.

„Ir gedulas šviesėja. Nebeliko šalikų ir skarelių. Jeigu anksčiau artimieji prie karsto būdavo be jų, tai reikšdavo nepagarbą mirusiajam. Vyrams dažniausiai parenkami juodi ar pilki kostiumai, o moterims – visų vaivorykštės spalvų suknelės. Matau tendenciją, kad Rokiškio krašte populiariausios yra bordo spalvos suknelės“, – pastebėjo I. Surgelienė.

Tuo tarpu kituose miestuose atsirandanti mada, kai mirusiajam į rankas vietoje rožančiaus ar paveikslėlio su šventuoju, įdedama gėlių puokštelė, Rokiškyje dar nepopuliari.

„Gal didmiesčiuose tokios tendencijos ir yra, bet pas mus dar ne“, – sakė moteris.

Keisti prašymai

Besikalbant pašnekovė papasakojo dar vieną pikantišką dalyką apie tai, kokie daiktai dedami į karstą mirusiųjų prašymu.

„Mačiau kaip mobilieji telefonai su pakrovėjais sudedami į karstą, rajono laikraštis, alkoholio buteliukas. Jau nekalbu apie nuotraukas. Kartais įdedamos ir senos, sudūlėjusios įkapės, jeigu miręs žmogus aprengiamas naujais. Taip paprastai daro vaikai, laidojantys tėvus ar senelius“, – kalbėjo I. Surgelienė.

Didžiausia naujovė

Didžiausia naujovė, pasak jos, kurianti naujas tradicijas, yra dar visai neseniai atsiradęs palaikų kremavimas. Pašnekovės teigimu, didžiausias kremavimų skaičius buvo Covid-19 pandemijos metu. Jos skaičiavimu, jeigu didesniuose mieste kremuojama apie 40-50 proc. palaikų, tai Rokiškyje ji to dar nepastebi.

„Manau, kad kremavimas yra geriausia išeitis, nes kapinės užima didžiulius plotus, primenančius mini miestelius, kur mirusieji „gyvena“ vienas prie pat kito. Aš esu už kremavimą, kolumbariumus ir kuklias kapavietes, o ne didžiulius kapus su 3D paminklais. Esu ir už naująjį įstatymą, kuris nuo lapkričio 1 dienos leis išbarstyti pelenus tam tikrose gamtose vietose “, – sakė I. Surgelienė.

Gražus dalykas

Į klausimą ar neatrodo taip, kad dabar šalčiau, kai rodoma mažiau jausmų ir išliejama mažiau ašarų, atsisveikinama su mirusiuoju, pašnekovė atsakė, kad galbūt tame yra dalis tiesos, ypač kai urnoje šarvojami kremuoti palaikai.

„Kūno nematymas yra gražus dalykas, iš šono atrodantis kaip santūrus šeimos susiėjimas, bet jeigu miršta jaunas žmogus, ypač, kai tėvai laidoja savo vaikus, tai būna daug skausmo, ašarų ir daug gedulo“, – pastebėjo I. Surgelienė.

Vokelis su pinigais

Dar viena pastarųjų metų naujovė – vokelis su pinigais mirusiojo artimiesiems. Šį reiškinį pašnekovė vertina teigiamai, nes geriau pinigus skirti gyviesiems, kurie pasidengs laidotuvių išlaidas, o ne pirkti kalnus gėlių ar žvakių.

„Jau nebeliko tų laikų, kai būdavo sunešami gėlių kalnai. Manau, kad piniginės aukos – didelė paspirtis artimiesiems, nes vienkartinė laidojimo pašalpa yra tik 368 eurai“, – sakė I. Surgelienė.

Pilnaties įtaka

Besikalbant paaiškėja, kad daugiausiai darbo šiuose laidojimo namuose buvo Covid-19 pandemijos metu, kai šaldytuvuose paromis buvo laikomi palaikai, o kremavimo tekdavo laukti net pora savaičių.

„Yra ir kitas įdomus dalykas, kai artinasi pilnatis, sulaukiame daugiau mirčių. Tuomet natūraliai padaugėja ir laidotuvių“, – pastebėjo I. Surgelienė.