Pandėlio vaistinės įkūrėja: iki šiol laikau save labiau vaistininke, o ne verslininke (0)

Kai prieš 25 metus vyras pasiūlė Pandėlyje atidaryti savo vaistinę, Gražina Tokarevienė abejojo dėl šitos idėjos. „Man atrodė, kad nieko daugiau gyvenime nemoku, tik būti vaistininke“, – juokiasi moteris. Išdrįsusi pabandyti, savo sprendimo nesigailėjo, o prisiminusi pradžią, sako, kad tuomet netgi buvo lengviau, negu dabar, augant konkurencijai. 

Patiko chemija

Daugiau nei trisdešimt metų vaistininke dirbanti G. Tokarevienė pasakoja šią specialybę pasirinkusi neatsitiktinai – turėjo puikią chemijos mokytoją, mėgo jos dėstomą dalyką, o šioje srityje chemijos žinių reikia daug. Mama taip pat skatino rinktis vaistininkės specialybę. Po studijų universitete, Gražinai teko dirbti Utenos centrinėje vaistinėje, ją uždarius, jauna specialistė grįžo į Rokiškį. „Gyvenau Pandėlyje, reikėjo kiekvieną rytą važinėti į darbą. Vyro idėja buvo įkurti vaistinę, tos idėjos aš labai nepalaikiau“, – pradžią atsimena pašnekovė ir prisipažįsta, kad ketvirtis amžiaus veiklos metų prabėgo labai greitai. Šiuo metu Pandėlyje veikianti vaistinė – vienintelė nepriklausanti vaistinių tinklui, likusi Rokiškio rajone. Tokių vaistinių anksčiau būta ir daugiau, tačiau, mažėjant gyventojų, nunyko, buvo uždarytos arba perleistos didiesiems tinklams.

„Kai kūrėmės, seniūnijoje buvo apie 4 tūkst. gyventojų, dabar liko gal pusė, o pačiame miestelyje gyvena apie 700 žmonių. Ir sunkiau, ir blogiau buvo, bet šiandien džiaugiamės, kad tiek metų išsilaikėme, esam reikalingi žmonėms“, – pandėliškė.

„Kas čia man yra?“

Paklausta, kuo skiriasi nuo tinklinių vaistinių, Gražina sako, kad yra nepriklausomi nuo įvairių marketinginių dalykų, niekas nenurodinėja, kaip dirbti. „Vadovaujamės vaistininkystės principais, kad žmogui reikia padėti, bet pirmiausiai – nepakenkti. Neturime jokių marketinginių įsipareigojimų, dirbame, kaip išmokome universitete. Tokios vaistinės ateityje turbūt nunyks kartu su senaisiais darbuotojais, į miestelį labai sunku pritraukti specialistų, džiaugiuosi, kad turiu kolegę, kuri man pagelbėja“, – sakė vaistinės savininkė. Kartu su ja vaistinėje darbuojasi kolegė Regina Šimėnienė.

Pašnekovė pastebi, kad žmonės labiau linkę užeiti į vaistinę pasikonsultuoti, negu laukti eilėje pas gydytoją 2–3 savaites. „Kaip sugebame, taip pakonsultuojame, o kai negalime, nukreipiame pas gydytoją. Keista, bet žmonės ateina ir norėdami, kad jiems nustatytume ligą, nes dažnai tenka išgirsti klausimą: „Kas čia man yra?“  Be tyrimų net gydytojas nediagnozuoja ligos, o vaistinėje iš akies į tuo labiau negali pasakyti. Kai blogai jaučiasi, žmogus jaučia nerimą, tikisi išgirsti patarimų, tada pasijunta geriau“, – apie kasdienes situacijas darbe pasakoja vaistininkė.

Grąžina utilizavimui

Dažniausias bet kokio susirgimo simptomas yra skausmas, dėl to dažniausiai žmonės ir ateina į vaistinę. Virškinimo sutrikimai taip pat dažna apsilankymo priežastis. Jaučiamas ligų sezoniškumas, po šaltojo sezono ligų virusinių ligų, peršalimų, pavasarį sugrįžta alergijos, vasarą žmonės kreipiasi dėl nudegimų nuo saulės.

Kartais sakoma, kad lietuviai ne vartoja vaistus, o valgo, ar tikrai taip? Vaistininkė sako, kad tendencija dėl neracionalaus vaistų vartojimo pastebima jau seniai, bet yra ir kitokių ligonių, kurie į vaistus žiūri labai atsargiai. „Mes dažnai žmogui patariame, kad nepirktų visos dėžutės, pabandymui užtenka mažiau, gal to vaisto netoleruos ir negalės vartoti, o jeigu tiks, su tuo pačiu receptu vaistų galės įsigyti vėliau. Kai kurie labai mėgsta „valgyti“ vaistus, o kiti labai atsargūs, sako visą gyvenimą nevartoję vaistų ir kaip čia dabar bus“, – sako Gražina. 

Ankstesnė mada prisipirkti nereceptinių vaistų „atsargai“ išblėso, galbūt tai lemia ir vaistų kainos. Daugiau sukaupiama receptinių vaistų, juos gyventojai atneša į vaistinę utilizavimui. Per metus Pandėlio vaistinei grąžinama keliolika kilogramų nepanaudotų arba pasenusių vaistų.

Rutinos nejaučia

Į vaistinę žmonės užsuka su bėdomis, negalavimais, dažnam reikia ne tik vaistų, bet ir patarimo.  „Bet man patinka, neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kažkur kitur“, – sako Gražina. Tokio dalyko kaip rutina per 30 darbo metų sako nepajutusi.   

„Aš ir dabar save laikau labiau vaistininke, o ne verslininke. Svarbiausia yra požiūris į žmogų, atjauta. Manau, kaip ir visus, mane džiugina tai, kad galiu padėti žmogui, išgirsti, kad jam pagerėjo. Žinoma, yra lėtinių ligų, nuo kurių taip greitai nepasveikstama, bet jeigu žmogus jaučiasi geriau, ateina, padėkoja, būna labai smagu“, – kalbėjo Pandėlio vaistinės įkūrėja G. Tokarevienė, savo nedideliam kolektyvui ir visiems miestelio gyventojams bei skaitytojams linkėdama, žinoma, sveikatos.