Psichoterapeutas E. Laurinaitis: klaiki bėda, kai žmonės būna entuziastai savo darbe (1)

Kai žmonės iš tikrųjų mėgsta tai, ką daro ir nustoja skaičiavę, kad para turi tris kartus po 8 valandas: 8 valandos darbui, 8 valandos sau ir savo artimiesiems bei 8 valandos miegui, prasideda didžiulės problemos. Tuo įsitikinęs psichoterapeutas, VU profesorius Eugenijus Laurinaitis su „Beatos virtuvė“ žiūrovais pasidalijo patarimais, kaip atrasti pusiausvyrą ir susikurti džiaugsmingesnį gyvenimą.

„Pas mane ateinantys pacientai, tarp kurių – nemažai vyrų, giriasi, kad jie visą laiką dirba po 12–14 val. be poilsio dienų ir be atostogų jau penkerius–septynerius metus. Tuomet jiems sakau, kad tai ir yra priežastis, dėl ko mes susitikome. Iš tikrųjų taip neįmanoma. Privalome ilsėtis, ir tai daryti kokybiškai“, – pasakoja psichoterapeutas.

E. Laurinaitis sako nenorintis išskirti, koks konkrečiai turėtų būti poilsis, bet tvirtina, kad yra vienas paprastas kriterijus, kuris parodo, pailsėjote, ar ne: iš ryto reikia norėti eiti į darbą, o vakare reikia norėti eiti namo.

„Galiausiai gyvenimo pabaigoje žmonės labiausiai gailisi, kad per mažai laiko skyrė savo brangiausiems žmonėms. Šito nereikia pamiršti dar tada, kai esame jauni, sveiki, energingi. Tos energijos reikia santykiams, ryšiui su kitu žmogumi“, – pastebi profesorius.

Anot E. Laurinaičio, daug dėmesio, laiko ir energijos reikėtų skirti ir auklėjant vaikus. Profesorius pažymi, kad ir čia galioja svarbi taisyklė: vaiką reikia auklėti iki ketverių metų, o paskui su juo reikia tiesiog gyventi.

„Žinau, praktiškai tai atrodo labai sunkiai. Reikia pabrėžti, kad vaiko auklėjimas iki ketverių metų yra auklėjimas pavyzdžiu, ne žodžiais. Mokau vaiką gyventi tik taip, kaip aš gyvenu. Jei sakau viena, o darau kita, jis tai prisimins. Ir kai ateis laikas, jis nebūtinai tai primins man, bet pats pagalvos: aha, jis man sakė šitaip, o darė taip, ir aš pabandysiu taip.

Antra, iš tikrųjų asmenybė formuojasi ir susiformuoja kaip struktūra, kuri turi savo ribas, savo turinį, maždaug iki ketverių–penkerių metų. Nuo to amžiaus su tuo žmogumi reikia bendrauti kaip su atskiru žmogumi, turinčiu savo vertybes, tikslus, norus. Mokėjimas juos išgirsti, kažkaip juos atliepti yra suaugusiųjų brandos požymis“, – įsitikinęs specialistas.

Profesorius pastebi, jog dabar dažnai kalbama gyvenimo džiaugsmo tema, tačiau iš tiesų džiaugsmingą gyvenimą susikurti nėra lengva.

„Yra aplinkybių, kurios nuo mūsų visai nepriklauso: gamtos katastrofos, žmogaus sukurtos katastrofos, nuo mūsų nepriklauso visų laukianti mirtis. Bet jei imame vidurkį, kur kiekvieno gyvenime yra visko: ir gero, ir blogo, ir juodo, ir balto, mūsų reikalas tarp juodo ir balto pamatyti visą spektrą, visą vaivorykštės spalvų gamą, ir suprasti, kad dažniausiai nesame nei viename iš galų, nei visai baltame, nei visai juodame. Esame kažkur per vidurį. Mokėjimas pasidžiaugti ta spalva, kuri šiandien man šviečia, jau yra individualaus mokėjimo džiaugtis reikalas“, – kalba psichoterapeutas.

E. Laurinaičio teigimu, mokėjimas džiaugtis susiformuoja labai anksti. Nuo pat gimimo iki pirmųjų gyvenimo metų vaikui formuojasi saugumo jausmas, dažniausiai – per santykius su mama. „Turbūt viena iš gražiausių visos psichoanalitinės literatūros frazių yra ši: kūdikis turi matyti savo atvaizdą įsimylėjusios motinos akyse. Tai yra susiję su mūsų savivertės statyba“, – pažymi profesorius.