Rajono vadovas neįgaliojo vežimėlyje: ten, kur sveikiems vos iškilusi plytelė, neįgaliajam – neįveikiama kliūtis (video + foto) (13)
Lapkričio 16-ąją minima Tarptautinė tolerancijos diena. Jos proga buvo sumanyta rokiškėnus pakviesti išbandyti kelionę miesto gatvėmis neįgaliojo vežimėliu. Tačiau karantinas sumaišė visus planus. Todėl savo kailiu pajusti, kaip patogu vežimėliu keliauti šaligatviais, sutiko rajono meras Ramūnas Godeliauskas, savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorius Gediminas Kriovė bei Lietuvos moksleivių sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkas Ąžuolas Jankauskas. Juos lydėjo judėjimo negalią turintys Edgaras ir Marius. Kelionės nuo savivaldybės iki IKI parduotuvės ir atgal – į mikrorajoną – įspūdžiai nedžiuginantys: kiekvienas keliautojas turėjo bent po kelias progas išvirsti iš vežimėlio. Netgi naujausi miesto šaligatviai neįgaliesiems ne pats patogiausias kelias.
Nuo neįgaliojo vežimėlio iki baltosios lazdelės
Vargu ar sveikas žmogus gali pajusti, ką reiškia būti neįgaliuoju. Kaip sakė G. Kriovė, važiuojant miesto gatvėmis, ne kartą vežimėlis kliuvo už nelygiai paklotų plytelių, sveikiesiems beveik nejuntamas šaligatvio nuolydis sekino jėgas, o menkiausias nelygumas, kurio eidamas ar važiuodamas dviračiu nė nepajustum, vežimėliui buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Pašnekovas atviras: juos keliskart gelbėjo tik tai, kad griūdami galėjo atsiremti kojomis. „Be jų – veidu ant asfalto“, – sakė G. Kriovė. O kaip tada neįgaliesiems vežimėlyje?
Idėją nors pusvalandžiui pajusti neįgaliojo dalią pasiūlė Dienos centro neįgaliems jaunuoliams žmonės. Pasak G. Kriovės, problema buvo aptarta ir su šio centro specialiste Jūrate Dovydėniene. Buvo išgvildenta, kur patiriami didžiausi sunkumai, kur reikia pagalbos. Todėl Tarptautinės tolerancijos dienos proga ir buvo sumanyta idėja kiekvienam norinčiajam nors trumpam pavažiuoti neįgaliojo vežimėliu, užrištomis akimis įveikti judrią sankryžą ir įveikti kitus neįgaliems žmonėms kasdien kylančius sunkumus. Deja, gerus planus sužlugdė karantinas.
Teko paskubinti
Taigi, išmėginti kelionę neįgaliojo vežimėliu miesto gatvėmis panoro rajono meras R. Godeliauskas, G. Kriovė ir Lietuvos moksleivių sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkas Ąžuolas Jankauskas. Tą pastarasis darė ne iš jaunatviško smalsumo ar entuziazmo, o iš pareigos. G. Kriovė paaiškino, kad A. Jankauskas kėlė aktualią mokyklų pritaikymo neįgaliesiems problemą. Nors į patį pastatą paprastai patenkama nesunkiai, tačiau judėti jo erdvėse, pavyzdžiui, pasiekti trečiajame aukšte esantį chemijos kabinetą ne taip jau paprasta, o kartais ir apskritai neįmanoma.
Ą. Jankauskas, pasitaręs su keliais neįgaliais bičiuliais, prisidėjo ir prie maršruto planavimo. Jaunuoliai parodė kelias vietas, kurios faktiškai neįveikiamos vežimėliu.
Taigi, prieš pat karantiną buvo išbandytas maršrutas po mikrorajoną. Kelionė prasidėjo nuo rajono savivaldybės. Toliau ji vedė į du didžiuosius prekybos centrus: Maxima ir IKI, o iš ten, Monikos Bičiūnaitės parku į mikrorajoną, į jo gatveles link daugiabučių.
Atvėrė akis
Kriovė neslėpė: kelionė buvo labai turininga, ir, tiesą sakant, atvėrė akis. Mat iš pirmo žvilgsnio daugelis erdvių lyg ir pritaikytos neįgaliesiems. Įrengtos nuovažos. Šaligatviai irgi atrodo lygutėliai. Kol jų nereikia įveikti neįgaliojo vežimėliu. Štai naujausi miesto šaligatviai įrengti su minimaliu nuolydžiu, kad lietaus vanduo neužsilaikytų ir nutekėtų į veją šalia. Nuolydis toks menkas, kad pėstieji jo nė nepastebi. Deja, neįgaliajam tai reiškia, kad viena ranka vežimėlio ratą tenka sukti intensyviau nei kita. „Siaubingai traukia į nuolydžio pusę“, – sakė G. Kriovė. Ir vežimėlį sunku valdyti, ir važiuoti. Juntamas didžiulis nuovargis.
Nelygiai suklotos plytelės tampa didele kliūtimi. Užkliuvai už tokios: ir vežimėlio ratas jau pakibęs ore. „Sveikasis gali koja atsiremti. O neįgalusis?“, – retoriškai klausė G. Kriovė. Pačia baisiausia, faktiškai neįveikiama kliūtimi tapo iškilas šulinėlis prie pėsčiųjų perėjos Maximos link.
Takai sukloti taip, kad pradėjęs važiuoti, neįgalusis nė nežino, ar pasieks savo kelionės tikslą. Štai M. Bičiūnaitės parkeliu pro Topo centro parduotuvę praeiviai keliauja nė nesusimąstydami. Neįgaliesiems gi, kad patektų į Taikos gatvę, tenka daryti nemažą lankstą. „Nuvažiavęs beveik visą kelią, staiga supranti, kad turėsi kone visą jį grįžti“, – sakė pašnekovas.
Netgi šaligatvio plytelės nuvažiavimuose, jei jos neteisingai suklotos, tampa kliūtimi. „Atrodytų, tik vienu centimetru iškilę nuo kelio dangos. Nei pėsčomis eidamas, nei važiuodamas dviračiu tokios smulkmenos nė nepajusi. O štai su neįgaliojo vežimėliu tai labai gerai juntama“, – sakė G. Kriovė.
Kai kurie nuolydžiai tokie stati, kad užvažiuoti į kalną įmanoma tik gerai įsibėgėjus. Arba pasiprašius praeivių pagalbos. Ir palyginti neseniai atnaujinta Taikos gatvė neįgaliajam yra tikras išbandymų ruožas. Tai ką jau bekalbėti apie gatves, kuriose senos, medžių šaknų iškilotos šaligatvių plytelės.
Išvados paprastos: pirmiausia, kontroliuoti, kad atnaujinami miesto šaligatviai neįgaliesiems būtų pritaikyti ne tik popieriuje. Būtų atidžiau tikrinami projektai bei faktinis jų įgyvendinimas. Ir, žinoma, toliau pritaikyti miesto erdves neįgaliesiems, kad jiems išties būtų patogu pasiekti bent jau svarbiausias įstaigas, poilsio vietas.
Rekomenduojami video
