Ieškojimų ir atradimų kelias (1)

Jokūbą Keraitį bendraamžiai pažįsta kaip meniškos sielos ir labai spontanišką vaikiną. Jo galva nuolat pilna idėjų, kurių jis nebijo įgyvendinti, o žvilgsnis į pasaulį yra kiek kitoks nei daugelio 17 – mečių. Jis groja, fotografuoja, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Apie visa tai kalbamės su juo pačiu.

Ką dabar veiki gyvenime?
Mokausi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje, 11 klasėje. Lankau Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą. Tai pat aktyviai dalyvauju Jaunųjų Lyderių klubo bei visuomeninėje veikloje, laisvalaikiu fotografuoju.

Kada pradėjai fotografuoti? Kodėl?
Fotoaparatą į rankas paimdavau dažnai, kadangi tėvai turėjo „rimtą“ veidrodinį fotoaparatą, bet to niekada nesureikšminau. Atsiradus socialiniam tinklui „Instagram“ (vieta, kur gali kelti akimirkas iš savo veiklos, gyvenimo ir panašiai), stengiausi įkelti nuotrauką, kuri ne tik atspindėtų tai, ką aš veikiu, bet ir gerai atrodytų. Eidamas su draugais, pamatęs man patinkančią gamtos ar architektūros kompoziciją, stengiuosi ją nufotografuoti „tobulai“ , todėl neretai pasimetu ar atsilieku nuo jų. Prie vieno objekto fotografuodamas telefonu kartais užtrunku tiek, kad draugai manęs pradeda ieškoti.
Rimčiau fotografuoti pradėjau Jaunųjų Lyderių klube, kuomet rengdami tarptautinį gyvos roko muzikos festivalį „Tėvo gitara“ turėjome nuspręsti, kuris klubo narys fotografuos renginį. Kadangi anksčiau buvau „čiupinėjęs“ veidrodinį fotoaparatą, nusprendžiau pabandyti. Fotografuodamas renginio metu jaučiausi esantis savoje vietoje. Įdėjęs nuotraukas į „Tėvo gitaros“ puslapį, sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų, nuo to laiko nepamenu, kas kitas fotografavo Jaunųjų Lyderių klubo renginius ar tarptautinius mainus.
Tai paskatino mane užsiimti fotografavimu, susitvarkiau savo fotoaparatą ir stengiausi labiau įsigilinti į tai, ką darau, nes fotografuoti teko vis dažniau. Pradėjau fiksuoti ir mane supančią aplinką, fotoaparatą turėjau savo kuprinėje net eidamas susitikti su draugais, keliaudamas - visur ir visada. Daugiau fotografuodamas susidurdavau su vis didesniais iššūkiais: pirmoji fotosesija, vėliau ir pirmasis užsakymas...

Kas tau yra fotografija?
Kasdienybės, įsimintinų akimirkų ir prisiminimų išsaugojimas. Kiek kitaip -asmeninėse fotosesijose, jose stengiuosi atskleisti tam tikrą idėją ar jausmą.

Kada ir kodėl pradėjai domėtis muzika? Groti? Kokiais instrumentais groji?
Muzika domėjausi visada, o dabar groju jau 9 metus. Būdamas mažas klausiau tokią muziką, kokią klausė tėvai, turbūt tai ir išugdė mano muzikinį skonį, nes nebuvau girdėjęs jų klausant lietuviško popso. Kai buvau pirmokas, pamačiau muzikos mokyklos rengiamą koncertą. Ten pamatęs akordeonistų pasirodymą, pasakiau močiutei, jog noriu pradėti lankyti muzikos mokyklą. Pradėjau groti akordeonu. Bėgant laikui jį pakeitė fortepijonas. Muzikos mokyklą baigiau 2014 metais ir pradėjau lankyti išplėstinį kursą. Dabar laisvalaikiu groju gitara, o muzikos mokykloje ruošiuosi groti fortepijonu gegužės 17 d. rečitalyje.

Kokią muziką mėgsti?
Klausau labai įvairią muziką, bet iš jos galėčiau išskirti indie rock, alternative, soul, jazz, R&B, folk stilius, kartais paklausau ir klasiką...

Papasakok apie savo veiklą Jaunųjų lyderių klube. Kaip įsitraukei į ją?
Pirmiausia į visuomeninę veiklą įsitraukiau progimnazijoje - pradėjau lankyti mokinių savivaldą. Nuo tada stengiausi ne tik dalyvauti organizuojamuose renginiuose, akcijose, bet ir pats jas įgyvendinti ar prisidėti prie jų įgyvendinimo. Labai džiaugiausi įsitraukęs į jaunimo veiklą, todėl norėjau imtis kažko daugiau. Draugai man pasiūlė dalyvauti Jaunųjų Lyderių klubo organizuojamuose mokymuose „ Organizacija + Aš“. Taip prisijungiau prie JLK.
Jaunųjų Lyderių klube užsiimu įvairia veikla. Kaip jau minėjau, fotografuoju renginius, taip pat prisidedu ir prie jų įgyvendinimo. Vienas didžiausių mano darbų buvo praeitą vasarą. Kartu su grupe „lyderiukų“ rašėme projektą „ Iššūkis ant Ratų“. Birželio mėnuo - mokslo metų pabaiga ir nuotykiais kvepiančios vasaros pradžia. Nusprendėme nesnausti ir pasinerti į vasaros nuotykius, kartu įtraukdami keturiolika entuziastų, kurie nepabijojo priimti 5 dienų iššūkį su dviračiais. Liepą pradėjome nenuspėjamą 100 kilometrų kelionę, kurios metu ne tik mynėme, bet ir dalyvavome patyriminiame žygyje. Aplankėme Panemunio, Ilzenbergo ir Onuškio dvarus, prisiminėme jų istoriją.

Ką tau davė Jaunųjų lyderių klubas, visuomeninė veikla?
Klubas - tai vieta, kurioje tau atsiveria galimybės, jei tik pats to nori. Pakeičiau savo požiūrį į daugelį dalykų. Pradėjau domėtis tuo, kas turėtų būti aktualu kiekvienam jaunam Lietuvos piliečiui. Negaliu įvardinti, ką man davė Jaunųjų Lyderių klubas, nes visko niekaip neišvardinsiu... Veikla JLK išugdė mane kaip asmenybę, suteikė daugiau pasitikėjimo ateities darbams.

Ką planuoji veikti, kai pabaigsi mokyklą?
Neįsivaizduoju.

Kokia tavo didžiausia svajonė?
Svajonių turiu labai daug, bet viena iš jų – keliauti. Noriu pamatyti tai, ko nesu matęs, susipažinti su kitomis kultūromis, atsipalaiduoti ir būti laimingas.

Ko norėtum palinkėti savo bendraamžiams?
Būkit laimingi.

Goda Budreikaitė