Amžinų vaikų godos... (5)

Žiūrint į tai, kas darosi Lietuvoje ir pasaulyje, kartais imu galvoti, ko čia liaudžiai uždavė ar kuo jie apsirūkė, kad taip neadekvačiai priima realybę. Tačiau pagalvojus geriau, realybė, tvirta žemė, vis toliau tolsta nuo mūsų kojų. Kuo aukščiau kylame į dangoraižius, į virtualius debesis ir socialinius tinklus, tuo mažiau žmogui ir visuomenei rūpi pagrindai, pamatai, į kuriuos ji remiasi. Tikrovės suvokimo problemos persikelia iš asmeninio gyvenimo į ekonominį ir politinį, griaudamos mūsų visuomenę iš išorės ir vidaus. Nes klaidingomis nuostatomis paremti sprendimai negali būti teisingi.

Užauginome kartą, kuri jau nematė gyvos vištos, paršelio ar karvės. Jei mano tėvų kartoje dar pusė inteligentų mokėjo pašerti paršiuką, lesinti viščiukus, prižiūrėti daržą, tai dabartinėje dvidešimtmečių kartoje tokių žmonių jau vos keli procentai. Sprendžiant iš to, kad visagalė reklama vis įmeta kompiuterinių žaidimų ūkininkavimo tema pasiūlymus, panašu, kad ši tema žmonėms visgi įdomi ir aktuali. Tik žinote, kaip virtualiame žaidime gaunamas pienas? Tiesiog paspaudi ant karvės, ir iššoka pieno... buteliukas. Karvė rupšnoja amžinai žalią kompiuterinę žolę, jos nereikia šerti, gydyti. Kaip suprantate, virtuali karvė ir nebezda, ir blynų negamina.

Nori braškių? Paspaudei ant ikonėlės, ir va tau braškių krepšelis. Nei tau sodinti, nei tau ravėti, nei ūsų karpyti. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Ši virtualybė turi savo tęsinį tikrovėje. Išeini iš žaidimo, spusteli ant virtualios parduotuvės ikonėlės, ir renki krepšelį. Ir braškės, ir pomidorai tiesiai į namus. Ir vištiena, ir kiauliena dailiose steriliose dėžutėse. Per daug neatsitraukiant nuo žaidimo, faktiškai nereikia perjungti psichikos. Iš virtualios erdvės į virtualią erdvę. Tai gerai, patogu.

Tačiau užaugo karta, kuri suvokia, kad maistas išgaunamas ne konkrečiu darbu, o mygtuko paspaudimu. Paspaudei ikonėlę, ir yra. Jie realiai nebesuvokia, kaip tas maistas atsiranda. Ir suvokti nebėra kur. Retas begali pasigirti turįs kaimą, kur senelių tvarte mūkia žaloji, kriuksi keli degliukai, laksto pulkelis vištų ir penktą ryto kakarinę paleidžiantis gaidys. Kaimas nūnai nebe tas. Karvės ir kita gyvūnija auginama dideliuose ūkiuose. Jei kaimiškoje vietovėje nuo Kupiškio ribos iki Panemunėlio miestelio pakeliui įmanoma suskaičiuoti tik penkias besiganančias karves ir pulkelį avių, akivaizdu, kad jaunimas ima įsivaizduoti, kad karvės pienas gaunamas mygtuko paspaudimu... ant karvės. O ir kam to karvės pieno bereikia? Juk kavai balinti tinka ir ekologiškas migdolų, avižų, kokoso ir koks tai ten dar augalinis „pienas“.

Jaunimas nesupranta, kad norint turėti mėsos, reikia mokėti papjauti ir išdoroti vištą, paršelį ar jautį. Kad mirties bausmės skelbimas gyvūnui yra nemaloni, bet būtina procedūra. Ir ją reikia mokėti atlikti tinkamai, kad gyvūnas nesikankintų. Kad mėsą reikia mokėti tinkamai paruošti, antraip ji sušvinks per porą dienų.

Lygiai taip ir su žemės ūkiu. Kuris vaikas dabar gali pasigirti, suvalgęs žalius obuolius ar vos rausti pradėjusias vyšnias. Ar, o siaube, neplautą braškę iš lysvės. Todėl ir nesuprantama, kad obelų sodą reikia prižiūrėti, braškes ravėti. Ir kad lietui užlijus jos pūna.

Todėl ir stebimės, kad visuomenė nuoširdžiai nesupranta, kas per daiktas yra žemės ūkis. Neauginsim savo, nieko tokio, atveš iš kitur. Tereikia mygtukus paspausti. Tokia ir Vyriausybės politika.

Lygiai taip pat nesuprantama, kodėl labiau reikia suvirintojų ir santechnikų, nei debesų inžinierių. Nes trūkęs vamzdis mygtuko paspaudimu neužsivirina. Kad trūkus šildymo, vandentiekio vamzdžiams, žmogus sėdi be būtiniausių dalykų: šilumos ir vandens. Kad dingus elektrai, nesvarbu, kiek pinigų banko sąskaitoje turi, maisto už juos nenusipirksi.

Gamyba, žemės ūkis yra bazė. Paslaugų sfera yra antstatas. Ir anstato be bazės niekada nebūna. Antstatas atsiranda tada, kai bazė tampa tokia stipri ir galinga, kad gali jį išlaikyti. Viso to moko istorija. Jei mokoma ne testukais.
Ir nutikus nelaimei, pirmiausia nukenčia antstatas. Kur pirma ateina badas? Į miestus. Kam pirmiesiems pasijaučia elektros gedimai? Tiems, kurie nuo jų priklausomi. Tas, kuris turi kaimą ir lysvę, nejaus bado taip stipriai, kaip tas, kuris gyvena ant akmenų, stiklo ir betono. Netikite? Pasiskaitykite Viduramžių istoriją. Kada ištuštėjo senovės Romos miestai ir kada jie atsikūrė? Kodėl žmonės paliko miestus? Ar žinote, kad Romos imperiją švara Europa pasivijo tik XIX a. viduryje. Kodėl visa tai buvo pamiršta?

Mes turime laimingo, sotaus gyvenimo idilę. Tiek išpindėjome, kad nebesuprantame pamatinių gyvenimo dėsnių. Taip, našus žemės ūkis, naši gamyba leidžia išlaikyti vis didėjantį paslaugų antstatą. Kadangi mažai norinčiųjų virinti vamzdžius ir melžti karves, tai gamyba iškeliauja į trečiojo pasaulio šalis. Juk migdolai, iš kurių gaminamas ekologinis pienas, Lietuvoje vis dar neauga. Kiauliena pas mus iš esmės lenkiška. Netgi paprastas pienas į mūsų gamyklas atkeliauja iš Latvijos ir Lenkijos. Ūkininkai atvirai kalba: jie sensta, o vaikai nenori perimti ūkių. Taip pat ir gamyboje: dėl mažų algų, sudėtingo darbo, prastų darbo sąlygų jaunoji karta nebenori stoti prie staklių ir kitų įrengimų. Verčiau apsimesti, kad dirba, kuriant iš Europos Sąjungos fondų kuriamus startuolius ir kitus be paramos neveikiančius niekam nereikalingus niekus.

Taip, kurį laiką mus gelbės mygtukų paspaudimai. Už mus viską gamina iš esmės Kinija. Tačiau tapome tiek priklausomi nuo kitų, kad drugelio sparnų virptelėjimas Kinijoje sukelia prekių trūkumą visame pasaulyje.

Priklausomybė nuo virtualybės patogi. Bet juk buvome pamokyti: lietui užlijus vieną serverinę, stojo kelių bankų, e-sveikatos ir dar kelių sistemų veikla. Norite, nupiešiu tikro siaubo filmo scenarijų? Tam, kad veiktų jūsų kompiuteris, reikia elektros ir interneto ryšio. Jei bent vienas jų dings, virtualus pasaulėlis subyrės kaip kortų namelis. Jūs liksite su tiek pinigų, kiek turite dabar, ir maisto jūs nusipirksite tik tiek, kiek turite. Problemos prasidės jau antrą dieną. Šaldytuvas neveikia, ir tai, kas jame, jūs išmesite po dviejų dienų. Namuose bus šalta ir stos vandens tiekimas (o kaip gi jis be elektros energijos vyks), nebus šildymo, jūsų elektrinis paspirtukas nuvažiuos tiek, kiek yra įkrauta baterija. Ir, o taip, mielieji kompiuteriniai jautruoliai, ir jums teks „žudyti gyvybes“: jūs ir dabar valgote paskerstus paršiukus bei vištytes. Ir toliau valgysit. Arba neišgyvensit.

Galvojanti virtualybe, statanti virtualias oro pilis visuomenė tapo bobute iš anekdoto: „Palieku jums, vaikeliai, penkis dvarus, dvylika ūkių, 100 tūkst. ha žemės ir 18 dangoraižių. Feisbuke“. Todėl virtualybės riteriams nesuvokiama, kodėl karys turi mokėti pasirūpinti maistu ir kodėl pratybose išdorojama stirna. Nes pratybos – tai ne tavo virtualus žaidimas, kuriame tu esi nemirtingas, nenori valgyti ir į tualetą nevaikštai. Nes karą tu žaidi kompiuteriu, tingėdamas pakelti uodegą nuo sofos. Po penkių kilometrų žygio naktį mišku, tu pasiklysi ir užsilenksi. Ten nebus maisto pristatymo į namus. Ten ir maisto nebus. Ir elektros. Ir kompiuterio. Ir sofos. Vietoj burgerių, sušių ir rolų, turėsi griaužti apsvilintą stirnos koją, jei dar tokią sugebėsi gauti. Karo, stichinės nelaimės metu tavo klaidos ir įgūdžių stoka kainuos ne pralaimėtą žaidimą. Tave palaidos. Ir, tavo dėka, greičiausiai dar kelis priedo. Išgyvens tie, kurie moka išgyventi realybėje, o ne kompiuteriniame žaidime ar komentarų skiltyje. Ir karas iš tiesų nėra XVIII a., kaip rašė kažkoks komentatorius. Karas net ne Viduramžiai. Karas – pirmykštė bendruomeninė santvarka. Kurioje išgyvena tie, kurie moka medžioti, susirasti maistą, įkurti ugnį ir įsirengti guolį, kurie per kelis kilometrus mato pavojus ir sugeba jų išvengti. Karas – visada natūrali atranka.

Gal todėl ir užsienio politika, kai jai vadovavo II pasaulinio karo atranką praėję politikai, buvo užsienio politika. Kova su tikromis problemomis. Ir priemonės diktatoriams buvo paveikios. O ne Baltarusijos demokratizavimas meškiukais. Gyvenimas – ne virtualybė. Čia padarytų užsienio politikos klaidų neperžaisi. Antrojo, penktojo ir dvidešimtojo šanso peržaisti nebus. Todėl metas suprasti, kad užsienio politika – tai ne žinučių feisbuke rašymas, ne smėlio dėžės konfliktai ir pasibadymas užpakaliais per ankštame kabinete. Tai gyvenimas.

Baisiausia jame yra tai, kad virtualybės karta, nesuvokianti, kaip veikia gyvenimas, renka tokius pat virtualybės, feisbuko, tiktoko politikus. Kurie moka gražiai kalbėti ir gražiai parašyti. Bet nesugeba veikti. Kurie nesupranta, ant ko stovi, ir kaip žemė sukasi. Kaip sakoma, sunkūs laikai ugdo stiprius žmones. Jie sukuria gerus laikus, kurie pagimdo silpnus žmones. O jie sugeba sukurti tik sunkius laikus. Mes nebenorime sunkaus darbo, sunkių sprendimų. Visuomenė apskritai nebenori nei spręsti, nei veikti. Ir greitai už tai sumokėsime.