Apie įsikalbėtą kultūrą ir plikbajorio užmojus (41)

„Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ – be abejonės, ambicingas projektas. Keliantis daug diskusijų, kartais ir pykčio. Aštrios takoskyros tarp dvarų kultūros ir daugelio kišenėse dar tebekyšančių žagrės rankenų. Ir pats projektas čia niekuo dėtas. Jis tapo kultūrinės situacijos apskritai, ir mūsų rajone konkrečiai, įkaitu. Lakmuso popierėliu, taip sakant.

Lietuvos kultūra blaškosi tarp mitų, svetimų primestų ir pačių įsikalbėtų vizijų. Pirmiausia, mes patys nesutariame: ar esame aukštosios kultūros, ar tamsumos, kurią reikia šviesti, šalimi ir rajonu. Kita problema: mūsų kultūra tebedvėsuoja nakčiai uždarytos kultūros namų salės, kurioje pamiršo įjungti ventiliaciją, kvapu. Nors už lango XXI a., modernumo ir technologijų, atvirų sienų ir atvirų protų amžius, mes vis dar kažkodėl manome, kad kažką galime sudominti vyžomis, šaukštais ir mugių loterija be pralaimėjimo, kurios pagrindinis prizas – naktį sintetine rožine spalva šviečiantis pliušinis šuniukas.

Štai sovietmetis kūrė mitą, kad 1940-aisiais okupavę Lietuvą, sovietai rado tamsų ir beraštį kaimą. Kurį verkiant reikėjo šviesti ir kultūrinti. Ir tam buvo statomi kultūros namai. Vietoj kaimų, miestelių sueigų, švenčių, teatro vaidinimų. Juk pirmieji lietuviški teatro spektakliai buvo statomi ne kultūros namuose,  o kluonuose. Bet buvo, kam juose vaidinti. O kur gimnazijų, visuomeninių organizacijų vakarai. Kad ir Suvainiškio ugniagesių orkestras. Juk, pasirodo, tame miestelyje tada užteko vyrų, mokančių ne tik gaisrus gesinti, bet ir groti. Ir dar orkestre. O kur, dovanokit, dabar mokyklų teatrai, kur orkestrai? Vat tau ir kultūra... Va tau ir apšvieta.

Jei tarpukariu kultūra buvo visuomenės, tai sovietmečiu – valstybės reikalas. Kodėl? Nes kultūrą reikėjo kontroliuoti. Negalėjo būti kaimo gegužinių (nesankcionuoti susirinkimai, be KGB kontrolės), negalėjo būti necenzūruoto teatro, choro repertuaro. Bažnytines apeigas pakeitė minėjimai, procesijas – demonstracijos. Pagal tą patį, griežtai nustatytą apeigyną.

Kurio neatsikratome iki šiol. Pionierių rikiuotes pakeitė šiandieninių jaunimo organizacijų garbės sargybos, sovietmečio poetus – Bernardas Brazdžionis ar Jonas Aistis, bet visa renginių struktūra liko sovietinė. Pirmiausia patetiškos eilės, tada kalbančių galvų pasisakymai, kaip gerai, kad mes šiandien laisvi (tai ne, jei penkis kartus to nepakartoti, kas nors gali imti ir pamanyti, kad laisviems būti blogai). Jei bet kurio žiūrovo po penkių minučių paprašytumėte pakartoti, ką kalbanti galva pasakė, jis neprisimins nė vieno sakinio.  Renginio organizatoriai vaikšto priešinfarktinės būsenos, kad, gink Dieve, kokios svarbios personos nepraleistų. Tada ašaros už aukas ir praradimus, tada kelios būtinai patriotinės dainos, tada iškilmingas gėlių padėjimas...

Kadangi Dievas mums davė beveik visas svarbiausiais valstybines šventes švęsti žiemą ir pavasariop, tai įsivaizduokit, kaip jaučiasi eilinis žiūrovas, valandą išbuvęs šaltoje bažnyčioje ir dar valandą prie paminklo. Todėl nenuostabu, kad kultūrininkų sugalvotų koncertų ir kitų atrakcijų daugelis nebesulaukia – neša kudašių namo ar į artimiausią kavinukę karštos arbatos. Pakeliui į šuns dienas išdėdamas ir kalbančias galvas, ir jų gražbylystes.

 Aš myliu savo valstybę. Bet jei šitų mitingų lankymas nebūtų mano darbas, manęs ir su pagaliu į šitą patriotizmo parodiją nenuvarytumėt. Kaip ir daugelio kitų žmonių. Todėl nereikia verkti, kad eilinį kartą prie paminklo susirinko trisdešimt tų pačių, kurių patriotizmo pasekmės – tris dienas varvanti nosis. Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad Kultūros centras pastaruoju metu šitą apeigyną ima po truputį keisti: atsiranda vaidinimai, būgnų šou, trumpėja liūdesėlio ir suvaidintų ašarų scenos...

Tad tiek mūsų kasdienės, taikomosios kultūros. Sovietmečio nebeliko. Bet noras šviesti „tamsuomenę“ niekur nedingo. Kultūros namai tapo daugiafunkciais centrais, buvo atnaujinti pastatai, gauta inventoriaus. O kultūros kažkodėl nepadaugėjo.

Kasmet mūsų muzikos ir choreografijos mokyklos išleidžia po absolventų laidą. Mokančių dainuoti, šokti, muzikuoti. Ir šie žmonės, į kurių kultūrą valstybė investavo gana didelius pinigus (juk, tarkime, fortepijono pamokos yra gana individualios ir gana brangios), dažniausiai jau visam laikui palydimi iš kultūrinio gyvenimo. Žmogus, į kurį daug investuota, kuris jau pusėtinai valdo instrumentą, pakabina jo dėklą ant vinies (pianinai paprastai parduodami) ir... viskas. Paskutinįjį kartą muzikos mokyklos absolventai buvo prisiminti, kai Vasario 16-ąją griežė „Lietuva brangi“. Buvo įspūdinga. O toliau? Parėjo namo, padėjo savo smuikus į lentynas, ir viskas... Kažin, ar daugelis jų greitai beturės progą griežti? Ar kas bent pasivargino jų paklausti, o gal norėtų?

Kasmet išleidžiami gausybė dainininkų. Kur jie dedami? Logiška būtų manyti, kad terpe jų talentams turėtų būti įvairiausi chorai, ansambliai, grupės. Aha, kur tau. O jūs pasiklausykit parapijų chorų. Kai kur yra retos išimtys, dėl kurių džiaugiasi siela. Bet kai kur išgirdus „Gloria in exelsis Deo“ ausys prilimpa prie pakaušio. Ir kunigai prasitaria, kad daugelis giedančiųjų vis dažniau nebeišlaiko „laiptų“ testo: dėl senatvės ir ligų paprasčiausiai nebeužlipa ant viškų. Ir choruose pas mus dažniausiai dainuoja tie, kurie labai labai nori, o ne tie, kurie galėtų. Taip ir gimsta anekdotai: „Vasaros metu parapijos pensininkų choras negiedos. Parapija jiems dėkinga“. Visgi bažnyčia po truputį juda priekin. Ko vertos vien šv. Cecilijos šventės. Kai dainuojantys įvairaus amžiaus žmonės suburiami draugėn. Taip parodant, kad jie – svarbūs. O ne paleidžiami į visas keturias puses pavėjui...

Taigi, reziumuojant, dvi didelės kultūrai skirtos mokyklos, vaizdžiai šnekant, „šildo orą“: kelerius metus investuoja į žmonių, kurie su diplomu visam laikui dingsta iš kultūros, lavinimą.

Kultūros namai, bibliotekos verčiasi per galvas, organizuodamos „pyragų šventes“. Ir mano bičiulis, rengęs tekstą apie kaimo parapijos gyvenimą, padarė taiklią korektūros klaidą: vietoj „kaimų“ netyčia parašė „Laimų bendruomenės“. Atsiprašau visų Laimų, bet klaida bedė taikliai. Nei kultūros namai, nei bibliotekos, kur bibliotekininkės seniai tapo daugiafunkcėmis: nuo valytojos iki sistemų administratorės, neturi išteklių suorganizuoti ką nors rimtesnio. Pripažinkime tai, ir pagaliau nustokime svaigti apie kultūros namus ir bibliotekas kaip apie kultūros židinius. Arba jiems duodame realias galimybes veikti, konkrečius uždavinius, tikslus ir priemones, įskaitant ir materialinius resursus, jų siekti, arba ir toliau organizuojame sūrių ir pyragų šventes. Tik nustokime tai vadinti kultūra. Baikime pagaliau melstis pastatams, kaimo židiniams ir panašiems dalykams. Nes šildydami ir renovuodami tūkstančių kvadratinių metrų ploto sovietinius gargarus mes pamiršome menką smulkmeną, kad bibliotekoje turi būti kiek naujesnių, nei prieš dvidešimt metų išleistų knygų. Ir kad ne bibliotekininko darbas padėti apmokėti elektros sąskaitas ir būti kompiuterinius žaidimus kveikinančių paauglių prievaizdu.

O kol organizuojame kiekvieno kaimo pyragų šventes, tai nereikia verkti, kad kultūra prasideda ir baigiasi klausimu, ar bus nemokamų pyragų ar košės.

Kyla klausimas, kam tokia kultūra be kultūros reikalinga? Žinoma, žmonės kaimuose, miesteliuose nori susirinkti ir bendrauti. Kažkam tos kapelų repeticijos, mažyčiai koncertai ir išvykos tampa puikia proga pasižmonėti, pakeisti aplinką, kai kam, slapčia nuo žmonos, ir taurelę maktelti. Taigi, reikia kalbėti apie susirinkimų, bendravimo, pyragų ir šermukšnių uogienės degustavimo, šaukšų drožimo ir švilpynių lipdymo edukacijų vietas. Bet nevadinti to kultūros židiniais. Nes kultūra ten nė nekvepia. Kadangi mes investuojame į būtent tokią „kultūrą“, tai ko tada pykstame, kad miestų ir miestelių šventės tampa „Duokim garo“ ir mugių su švilpynėmis, šaukštais, rūkyta žuvimi ir šviečiančiais šuniukais hibridu. Kurio vakarinė dalis yra alaus ir seniai šlovės piką praleidusių grupių benefisas. Dėsninga? Tai ko pykstame?

Ko pykstame tada, kai kiekvienos organizacijos garbės reikalu tapo Kultūros sostinės proga subudavoti kieme nors kažkokį kiškį. Nes bibliotekai pavyko. Tad pakartot, pakartot, pakartot...

Lygiai taip pat ir mūsų aukštoji kultūra, kurią ir turėtų reprezentuoti „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ yra lygiai tos pačios kapelos ir tie patys šaukštai. Tas pats „liaudies menas“, tik gerokai aukštesnio lygio. Liongino Šepkos paroda, drožėjų pleneras ir t.t. Kiek kartų jūs per šią savaitę girdėjote „Gastautą“? Aš – tris kartus. Kaip suprantate, tema išeksploatuota skersai išilgai. Kaip visose šventėse išeksploatuoti visi žymesni mūsų dailininkai, mūsų dainuojamosios poezijos atstovės. Kai suskaičiuoji, kiek kartų per metus juos matei ir girdėjai...  Ir kai drožybos, fotografijos, langinių tapymo plenero dalyvių daugiau nei žiūrovų... Išvados prašosi pačios: nėra žmogiškųjų resursų. O tie, kurie yra, nepajėgūs savo meninę programą atnaujinti kas pusmetį ar metus, ką bekalbėti kas dvi savaites...

Bet nors bandoma. Štai biblioteka kabinasi į kultūrinį gyvenimą kaip begalėdama: ir žurnalą „Prie Nemunėlio“ leidžia, ir įdomius renginius organizuoja, tokius, kaip senųjų rankraščių parodos. Tik kam tai įdomu? Dvidešimčiai „etatinių“ žiūrovų?

Kas lieka? Neturint nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių, lieka tik kviestiniai atlikėjai. Kitaip sakant, pinigai į orą. Tai minutei. Be jokios liekamosios vertės. Ir čia jau tampame plikbajoriais, kurie praskolina paskutinį iki skylių nutrintą kontušą, kad tik, neduok Dieve, nepasirodytume prastesni už kaimynus. Bet už skylėtą kontušą ir piniginė skylėta... Pagalvokite, kas yra SEL, Andriaus Mamontovo ar Marijono Mikutavičiaus koncertas. Vėlgi senos geros prigesusių žvaigždžių pramintos brydės. Jų koncertai vyksta. Didžiosiose arenose. Kas mėgsta šiuos dalininkus, seniai apsilankė, matė ir girdėjo. O paleisti 40 tūkst. Eur į orą per porą valandų – per didelė prabanga. Kad ir kultūros sostinei.

Kuri, sutikite, įpareigoja. Įpareigoja rinktis tarp kaimo švenčių liaudžiai, su armonikomis ir „Juoda orchidėja“, kurios liudija mūsų visuomenės tikrąją kultūrą. Ir KULTŪROS sostinės, kurią paskelbėme, nes, kaip tie plikbajoriai, vedimi „onoro“, norėjome pasirodyti geresni, gražesni, kultūringesni, nei esame. Kuri praeis, kaip praeina kiekviena šventė. Be didesnio pėdsako, be postūmio augti. Nes patys to nenorime. Mums geriau parsinešti iš šventės šviečiančius ragiukus, neoninį loterijos šunytį ar rūkytą žuvį... rankinuke... Tiek tos mūsų kultūros. Mes norime, kaip sakė viena gerokai apšilusi mergelė, tapusi youtube žvaigžde, „šventę švęst“. O jūs su savo vargonais, ąžuoliukais, miuziklais ir plenerais, eikit toli ir ilgam. Nes trukdote gyvenimo šventę.