"Dapkų ūkis" ruošiasi kultūros sostinei - įkurs šventą salą (foto+video) (2)

Kiti metai Rokiškiui ypatingi – miestas taps Lietuvos kultūros sostine, o į pasiruošimą jai įsitraukė ne tik Rokiškio valdžia, krašto muziejaus darbuotojai, turizmo atstovai, bet ir atskiri verslininkai, tarp kurių ir „Dapkų ūkio“ savininkai Birutė ir Virginijus Dapkai. Kaip pasakojo B. Dapkienė, sužinojus jog kultūros sostinės programoje yra etnokultūros vingiai „Nuo baltiškos genties iki šiaurės rytų Aukštaitijos“ ūkininkų galvose ėmė suktis įvairios mintys ne tik apie prisidėjimą prie sostinės programos, bet ir gražų palikimą gimtajam miestui. Taip Birutės ir Virginijaus Dapkų galvose gimė Baltų dievybių salos idėja.

Rokiškis – medžio drožėjų kraštas

Kaip pasakojo B. Dapkienė, jos ir vyro galvose sukosi įvairios mintys apie tai, kaip originaliai išnaudoti etnokultūros programą. „Kalbėjomės ir su kultūros skyriumi, ir su turizmo informacijos centru, kuo tautodailininkai galėtų prisidėti prie šio projekto. Staiga į galvą „šovė“ mintis – juk Rokiškis garsėja medžio drožiniais, skulptūromis, tai – garsių meno drožėjų sostinė. Tuomet ir nusprendėme, jog originali ir sava idėja būtent ir bus medžio skulptūrų parkas, kuris simbolizuos baltų religines tradicijas,“ – pasakojo B. Dapkienė.

Pasakodama apie gimusią idėją moteris kalbėjo, jog šis skulptūrų parkas turi gilią prasmę bei reikšmę kiekvienam baltų religijos atstovui – juk medis simbolizuoja gyvybę, energiją, o baltų tikėjime žmogus buvo tapatinamas su gamta, todėl medinės skulptūros – didžiulė pagarba baltų dievybėms. „Labai norėjosi sutapatinti tą medžio simbolizuojamą energiją kartu su baltų dievybėmis ir įrengti tokią garbingą vietą,“ – kalbėjo B. Dapkienė.

Šventa sala

Moters teigimu, pati pirma mintis buvo išnaudoti turimą trijų hektarų plotą ir skulptūras išdėstyti ten, tačiau galiausiai buvo nuspręsta „prikelti“ ūkyje esančią mažą salelę. „Prieš metus į ūkį buvo atvykęs Dominykas Čepas, kuris su virgulėmis tyrinėjo mūsų ūkį ir pasakė, jog salą supančiame tvenkinyje vanduo yra šventas ir pridūrė, jog tikriausiai labai, labai seniai čia vykę apeigos. Būtent tai ir padėjo apsispręsti jog salelės išnaudojimas – labai puikus sprendimas baltų dievybių skulptūroms išdėstyti – juk taip kažką švento sukursime...“ – šypsojosi B. Dapkienė.

Pastaroji teigė, jog netolimoje ateityje bus įrengtas į salą leisiantis patekti arkinis tiltas, apšvietimas skulptūroms, aukuras, įprasminantis baltų tikėjimą ir bus planuojamas... projekto tęstinumas. „Pamatę medžio drožėjų darbus su vyru tiesiog nustėrome, jie – nuostabūs! Planuojame daryti projekto tęstinumą, sukurti kažką nuostabaus, nes į mūsų ūkį atvyksta įvairų svečių iš visos Lietuvos, todėl galėsime juos supažindinti su baltų tikėjimu, istorija, papročiais,“ – apie planus kalbėjo ūkininkė.

Perkūnas ir penkios deivės

Kaip pasakojo Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Panevėžio bendrijos skyriaus pirmininkė Birutė Dapkienė, nuspręsti, kurios baltų dievybės vertos šventoje saloje būti, nebuvo itin sunku. „Tarėmės su medžio drožėjais, kas labiausiai įprasmintų baltų tikėjimą ir nusprendėme kaip „dievų dievą“ pasirinkti visų gamtos ir atmosferų reiškinių valdovą Perkūną, o jį apsupti penkiomis deivėmis: Austėja (globoja augaliją, bites, yra šeimos gausintoja bei ištekančių ir nėščiųjų moterų globėja), Gabija (ugnies, namų židinio globėja ir vaisingumo simbolis), Žemyna (Perkūno žmona, visko kas gyva motina), Medeina (lietuvių miško deivė) ir Laima (gimimo ir gyvenimo deivė, nuo pat žmogaus gimimo lemianti jo likimą),“ – apie sprendimus pasakojo Lietuvos menų ir mokslo asociacijos „Vydūno šviesa“ Rokiškio filialo vadovė Birutė Dapkienė.

Šešios skulptūros – šeši medžio drožėjai

Kadangi saloje puikuosis net šešios skulptūros, ūkininkai nutarė, jog šešioms skulptūroms reikalingi šeši medžio drožėjai. „Pasikvietėme 6 medžio drožėjus iš kurių 5 mūsų krašto atstovai, o vienas – latvis. Pastarąjį pasikvietėme, nes baltų paveldą sudaro lietuvių, prūsų ir latvių religinis paveldas, todėl nutarėme akcentuoti ir tai,“ – kalbėjo B. Dapkienė.

Prie skulptūrų sutiktus keturis medžio drožėjus pakalbinti nebuvo itin sunku – vieni ilsėjosi po darbų, kiti vis dar drožinėjo dievybes, tačiau apie kūrybinį procesą pasakoti nesibodėjo. Žemyną drožinėjantis Vidmantas Zakarka pasakojo, jog medžio drožyba užsiimti pradėjo sulaukus 40 metų ir juokavo, jog vidutinio amžiaus sulaukę vyrai motociklus perka, o pastarasis įsigijo įrankius medžiui drožinėti. Iš didžiausio turimo ąžuolo Perkūną drožinėjęs ir Panevėžio rajono atvykęs Eduardas Titas kalbėjo, jog medžio drožyba jo “arkliukas” jau trisdešimt metų, o jau eksponuoti ruošiamas Perkūnas – jo vaizduotės bei mitologijos mišinio vaisius. Nuo vaikystės medį drožinėjantis rokiškietis Gintaras Varnas iš storo ąžuolo kamieno gamino bičių deivę Austėją, kurios atvaizdą kūrė remdamasis mitologiniais kūriniais: “Nupiešęs savo įsivaizduojamą Austėjos atvaizdą rodžiau jį žmonėms. Visi iškart atsakė – Austėja čia! Todėl žinau, jog jei piešinį atpažino, vaikų globėją atpažins ir medžio skulptūroje,“. Ketvirtasis menininkas Dainis Vecums medžio drožybą pažįsta jau dešimtmetį, o jo rankomis atgims ugnies deivė Gabija.

Visos medinės skulptūros gaminamos iš Rokiškio rajone užaugintų ąžuolų. Baltų dievybių sala lankytojams duris atvers jau šį mėnesį, tačiau oficialiai atidaryta bus tik ateinančiais metais – kultūros sostinės metu.