Devintinės – Bažnyčia vėl grįžta į viešumą (6)

Simboliška, kad Devintinės – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė – yra Bažnyčios grįžimas į viešumą. Pirmą kartą nuo karantino pradžios tikintieji pagaliau pro plačiai atvertas duris išėjo iš bažnyčios prieglobsčio į pirmąją procesiją šventoriuje. Tai labai primena Devintines prieš 31-erius metus, kai pirmą kartą po niūrių sovietinio režimo, prievarta brukamo ateizmo ir izoliacijos dešimtmečių, Rokiškio gatvėmis buvo einama procesija.

Karantino iššūkiai ir atradimai

Lietuvoje atsiradus pirmiesiems infekuotiesiems korona virusu, bažnyčios dar keletą dienų neskubėjo uždaryti durų tikintiesiems. Ir dėl to sulaukė aršios kritikos viešojoje erdvėje. Žinoma, ypač iš tų, kurie niekada bažnyčioje ir nesilanko: svarbu pats principas.

Vėliau nemažai šalies bažnyčių perėjo prie šv. Mišių vaizdo transliacijų. Tai, žinoma, buvo vienintelė išeitis, o kartu ir nauja patirtis tiek dvasininkams, tiek ir tikintiesiems. Ypač vyresniesiems, „nedraugaujantiems“ su naujausiomis technologijomis. Buvo gerokai „apkarpytos“ pamaldos: gerokai supaprastinta Velyknakčio liturgija, nebuvo procesijų, pridėtinių pamaldų. Sutriko ir jaunųjų tikinčiųjų rengimas sakramentų priėmimui. Buvo sutrikdyti seniai suplanuoti renginiai, ekskursijos, konferencijos.

Iš vienos pusės, Bažnyčia tapo kaip niekad vieša socialinėse medijose. Norintieji įvairiais informaciniais kanalais kiekvieną sekmadienį galėjo pažiūrėti (ar dalyvauti) gausybę šv. Mišių transliacijų. Tačiau pats tikėjimo išpažinimas per tuos mėnesius, kad ir laikinai, vėl grįžo į katakombų ar sovietmečio laikus: už savo namų sienų, vienumoje ar tik šeimos rate.

Toks dalyvavimas šv. Mišiose savotiškai patogus: tikintysis gali pasirinkti laiką, kada jam stebėti (ar tiesioginę transliaciją, ar vaizdo įrašą). Įdomu tai, kad vaizdo transliacijų peržiūrų skaičius šimtus kartų didesnis, nei kas sekmadienį į bažnyčią ateina tikinčiųjų.

 Atsirado galimybė ir tam tikram „virtualiam religiniam turizmui“. Jis tapo gerokai paprastesnis, prieinamesnis. Įprastai kiekvieną sekmadienį įvairiose parapijose šv. Mišios aukojamos maždaug tuo pat metu, intervale tarp 10 ir 12 valandos. Taigi, geriausiu atveju, galima spėti į tik vienas šv. Mišias ne savo parapijoje. Be to, važinėjimas kainuoja, o ir aukos klausimas šiandieniam tikinčiajam (kai aršiausios diskusijos didžiuosiuose portaluose užverda prie straipsnių, skirtų, atrodytų elementariam klausimui: tikinčiųjų pareigai išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus) yra pakankamai aktualus: religinio turizmo atveju tektų pinigėlį įmesti į dviejų bažnyčių dėžutes. O štai transliacijų dėka atsivėrė galimybės virtualiai lankytis įvairiausiose parapijose, nei eikvojant lėšų kurui, nei pildant aukų dėželę. Atrodytų, išsipildė „sutvarkytojo kataliko“ (yra netgi toks teologinis terminas) svajonė – nemokama Bažnyčia nuo sofos.

Ar interneto transliacija kelia grėsmę gyvajai tikinčiųjų bendruomenei? Ko gero, ne. Kas ėjo į bažnyčią, tas, atsiradus galimybei, į ją ir sugrįžo. Kam neįdomi gyva bendruomenė, vargu ar bus įdomi ir transliacija. Tačiau interneto transliacija išsprendė tų, kurie negali ateiti į ją, dilemas. Juk žiūrėti televizijos transliaciją iš Vilniaus arkikatedros bazilikos yra viena, o iš savosios parapijos – visai kas kita. Sulaukėme atsiliepimų iš kraštiečių, gyvenančių toli nuo Rokiškio ir Lietuvos: jiems šios transliacijos buvo virtuali galimybė grįžti ten, ko aplinkybių veikiami neteko.

Karantinas parodė dar vieną opia tikėjimo problemą. Bažnyčia tapo tyli. Liūdna pripažinti, kad astrologų pranašystės šiuo metu didžiuosiuose portaluose pasirodydavo su pavydėtinu reguliarumu, o štai 80 proc. visuomenės (tiek Lietuvos žmonių per gyventojų surašymus save priskiria Romos katalikams) ganytojų interviu buvo vos keletas. Ne todėl, kad dvasininkai neturėtų, ar nenorėtų ką pasakyti. Tiesiog nebuvo pasivarginta jų paklausti, paprašyti. Tuomet, kai visuomenei didžiulės įtampos ir išbandymų laikotarpiu labiausiai reikėjo paramos, padrąsinimo. Kai ribinių išgyvenimų akimirkomis žmogus buvo labiausiai pažeidžiamas ir nesaugus. Galbūt visuomenei to nereikėjo? O tai iš kur tada didžiuliai šv. Mišių peržiūrų kiekiai? Visgi tenka pripažinti, kad, nors įvairūs visuomenės veikėjai ir spangsta apie milžinišką Katalikų bažnyčios įtaką Lietuvos visuomenei, realybė yra kitokia: visuomenės nuomonės formuotojai nemato reikalo jos klausti apie kertinius žmogaus gyvenimo momentus. Kai ištisai buvo ūžiama „mes visi mirsime“, kažkaip nekilo (nuo žodžio suvis) klausimas, o kaip gi ten su žmogaus gyvenimo prasme, amžinuoju gyvenimu? Džiugu, kad Rokiškio dekanato tikintieji šia prasme neliko nuskriausti: kassavaitinėmis šv. Mišių transliacijomis, Didįjį Penktadienį – unikaliais ir labai aktualiais Kryžiaus ir civilizacijos kelio apmąstymais. Karantino metu pagal galimybes visi dvasininkai teikė patarnavimus savo parapijiečiams, drąsiai prisiimdami riziką atliko savo pareigą. O rizikos būta: vienas mūsų dekanato dvasininkas turėjo saviizoliuotis, nes laidotuvėse dalyvavo, patys to nežinodami, korona virusu infekuoti asmenys.

Visgi reikia pripažinti, kad karantino laikotarpiu matome drąsią Bažnyčią. Dar niekada ji nebuvo ir nėra tokia atvira visuomenei. Anksčiau buvome pratę matyti transliacijas iš didžiųjų šventovių. Kur joms rengdavosi didžiulės bendruomenės: pradedant Bažnyčios hierarchais, baigiant tarptautinius prizus laiminčiais chorais. Rengti interneto transliacijas parapijų bažnyčiose reikia didelės drąsos ir noro būti atviriems. Nes ištekliai riboti. Ir patirties iki šiol nebuvo. Juk mūsų parapijų bažnyčiose iki tol vaizdo kameros niekada nebuvo taip arti altoriaus. Ir tokioje spengiančioje tyloje, kur nuaidi kiekvienas žingsnis ar kostelėjimas.  

Atvira bažnyčia

Maždaug nuo gegužės vidurio, sušvelnėjus karantino reikalavimams, Lietuvos ir Rokiškio dekanato bažnyčios tapo atviros tikintiesiems. To simbolis – atviros durys. Tačiau ne visiems norintiesiems. Rizikos grupei priskiriami asmenys, jaučiantieji peršalimo simptomus ir kitus negalavimus, ir dabar kviečiami melstis namuose, stebėti tiesiogines šv. Mišių transliacijas. Pagaliau, ir į bažnyčias įleidžiamų asmenų kiekis vis dar ribotas. Tą labai gražiai Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje praėjusį sekmadienį simbolizavo baltais kaspinais užtverti klauptai, į kuriuos, laikantis saugaus atstumo, buvo neleidžiama sėstis.

Įdomu tai, kad kol nebuvo leidžiami susibūrimai, dekanato bažnyčios tapo vienintele minėjimams skirta erdve. Bent maldoje buvo prisiminta Tarptautinė šeimos diena, taip pat Partizanų pagerbimo, Lietuvos visuomenės ir kariuomenės vienybės diena.

Nuo birželio pradžios bažnyčiose leidžiama giedoti, kad ir labai nedideliems, tačiau giedotojų būreliams (choru to pavadinti dar negalima). Jau buvo einama Šeštinių ir Sekminių procesija, tiesa, tik bažnyčioje, ir paprašius tikinčiuosius likti savo klauptuose.

O štai Devintinės jau buvo gaivaus oro gūsis. Pagaliau Bažnyčia išėjo į viešumą. Devintinių procesija buvo einama šventoriuje, skambant varpams. Procesija dar nedidelė, be vėliavų, be adoruotojų. Bet ji – puikus permainų simbolis. Ypač prisimenant tuos tolimus 1989-uosius, kai po daugelio dešimtmečių tylos ir uždarumo, pro šventoriaus vartus didžiulė procesija pasuko į Rokiškio gatves. Dabar jau sunku prisiminti tikslų jos maršrutą. Tačiau jis buvo ilgas. Šio straipsnio autorė toje procesijoje buvo gėlių bėrėja. Ir vienas ryškiausių prisiminimų apie tą unikalų įvykį yra nustebę praeivių veidai miesto gatvėse, ir, kad bėrėjų krepšelyje pasibaigus gėlėms, Rokiškio žmonės mums tiesė žiedus iš savo puokščių.