Kas bendro tarp prakartėlės, asilėlių bandos ir vaistų nuo diarėjos (11)

„Oj kaip nelaiku, oj kaip nelaiku“, – tai frazė, kuri kartojama vaistų nuo, atleiskite, diarėjos reklamoje. Maždaug, kai pačiu svarbiausiu gyvenimo momentu ima ir prispiria reikalas. O mūsų visuomenėje viską daryti ne laiku ir ne vietoj jau tampa bjauria norma.

Štai savaitgalį kilo kipišas visai dėl niekų. Pasirodo, kažkas tik dabar apsigraibė, kad prakartėlėje miesto aikštėje nėra dviejų personažų. Pačių svarbiausių. Marijos, su, dovanokite, Jėzuliuku. Prakartėlė, jei neklystu, stovi miesto centre geras dvi savaites. O kažkoks asilėlio ir žirafos (ilgas kaklas, lėtai vaikšto informacija) hibridas ėmė ir suskaičiavo, matote. Atliko buhalterinę apskaitą, ir pritrūko, įsivaizduokite. Gruodžio viduryje, Advento viduryje kažkas ėmė ir pasigedo Jėzaus. Skaitykim iš naujo: kūdikėlio Jėzaus... Advento viduryje.

Ir ėjo krikščionybės 2020-ieji metai. Mokslo, pažangos, visuotinio raštingumo (įskaitant ir religinį) metai. Priminkite man, gerbiamieji, ką mes ruošiamės švęsti gruodžio 25-ąją? Teisingai, Kalėdas. O Kalėdos yra kieno šventė?

Atsakymų variantai: trečios nuo lapkričio nubyrėjusios eglutės, mandarinų ir dovanų lupimo, ir masinio apsirijimo šventė yra neteisingi. Viso pasaulio visi normalūs, mąstantys galva, o ne pilvu ar, dovanokite, nugaros apatine dalimi, žmonės žino, kad tądien švenčiamas Kristaus gimimas. Tą žino ne tik Vakarų, bet ir Rytų apeigų krikščionys, ir judėjai, musulmonai, budistai. O lietuviai katalikai, pasirodo, ne.

Kada Jėzus atsiranda prakartėlėje? Kiekvienas praktikuojantis katalikas neklysdamas pasakys. Piemenėlių, Bernelių (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) šv. Mišiose Kūčių vakarą nuskamba giesmė „Tyliąją naktį“. Jos metu iškilminga procesija eina link prakartėlės. Joje yra arba tuščios ėdžios, į kurias tuo metu paguldoma Jėzaus figūrėlė, arba, jei figūrėlės išimti neįmanoma, tai ji būna bent pridengta (žiūrėti pernykštės prakartėlės iš smėlio laiminimo vaizdo įrašą). Po specialių maldų nuskamba giesmė „Sveikas, Jėzau, gimusis“ ir prakartėlė parodoma „Urbi et orbi“, miestui ir pasauliui. Jei manimi netikite, nepatingėkite peržiūrėti kelerių metų Piemenėlių šv. Mišių vaizdo įrašus iš Arkikatedros ar kurios kitos Lietuvos bažnyčios.

Problemos Rokiškyje kilo dėl kelių dalykų. Pirmiausia, nesuvokimo, kas yra prakartėlė. Kad ji – toli gražu ne miesto dekoracija. Tai yra religinės paskirties objektas. Tai – jos esmė ir vienintelė šio daikto paskirtis. O tai, kad prakartėlė yra graži, meniška, kažkieno autorinis darbas, puošia ir garsina miestą ar konkrečią įstaigą, konkretų kūrėją, tai yra, atleiskite, jau papildomi privalumai. Kurie yra malonūs, bet nebūtini. Taigi, ją kuriantys, eksponuojantys, užsakantys žmonės turi aiškiai ir nedviprasmiškai suvokti, kad tai – religinis, o tik po to meno kūrinys ir puošmena. Todėl kvaila tikėtis, kad eksponuojant prakartėlę bus nesilaikoma religinių normų. Nes be religinių normų šis daiktas nebūtų prakartėle. Tai būtų dekoracijų rinkinys. O jei kuriama prakartėlė, o ne peraugusių šachmatų figūrėlių rinkinys, reikia susitaikyti su tuo, kad šis objektas bus naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. O kas nesuprato, nenori suprasti, ar per kvailas, tai kaip sakoma, jau čia jau ne Katalikų bažnyčios apskritai, ir ne Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos imtinai problema. Jei iki tiek nesugebama susiprasti, tai tuomet prakartėlėje akivaizdžiai trūksta ne Marijos su Jėzumi, o tik dar vieno papildomo asiliuko.

Kita problema yra struktūrinė. Kylanti iš pirmosios. Visuomenė, pildydama prekybininkų įgeidžius, atskyrė Kalėdų formą nuo turinio. Ir pasireiškia tai, vėlgi atleiskite, „kalėdine diarėja“, kai nuo lapkričio vidurio imamos švęsti Kalėdos. Jei „šventėjai“ turėtų daugiau smegenų, o ne „daugiau saulės ir šviesos“, tai jiems „dašustų“, kad Kalėdų eglutė todėl ir yra Kalėdų, o ne Vėlinių, kad statoma prieš Kalėdas, o ne tuoj po Visų šventės. Ir Kalėdas švęsti Adventui neprasidėjus yra tiesiog idiotizmas. Juk nešvenčiate savo gimtadienio iki jo likus pusantro mėnesio?

O kai turinio nėra, belikusi tik forma, ji atsakymų nepateikia. Prasideda įnirtingas Kalėdų dvasios vaikymasis. Visi ją gaudo gaudo, bet niekaip nepagauna. Nieko nuostabaus: ja dėta ir aš nuo asilėlių slapstyčiausi.

Sakote, nelaiku Kalėdų nešvenčiate? O kada namuose atsirado eglutė? Ar Kūčių dieną ją puošite? Ar jei daugelis negudrių influenserių savąsias jau parodė, tai bijote pavėluot? Iki Kalėdų dar daugiau nei savaitė. Per ją medelis jei ir nevirs stagaru, tai tikrai Kalėdų rytą jau džiugins tik spygliais ant kilimo. Įdomu įdomu, kas gi čia pečiais ir vežimėliais stumdėsi prie kalėdinių girliandų beigi žaisliukų akcijų akacijų. Nors iki užkimimo prašoma: likit namie. Pats tas grumtis dėl tokių aukso vertės prekių karantino metu. Ir kieno gi namai lempelėmis jau nuo lapkričio žybsi? Ir neatsibodo dar? Jau visgi į tą pusę, ar ne?

Kalėdinė psichozė yra ne tik individuali, bet ir kolektyvinė. Eglučių įžiebimo šventė lapkričiui besibaigiant ar gruodžio pradžioje. Kalėdų senelio rezidencijos gruodžio viduryje. Prakartėlė, kurią iki Kūčių visi jau apžiūrės po 15 kartų.

Kalėdinė psichozė galvas susuka net labai kultūringiems. Štai vienas labai garsus teatras užsisakė labai garsaus ir labai brangaus dizainerio eglaitę. Ir kas ją dabar mato? Kas, kad labai teisingą, labai gražią, labai suderintą? O paskui skundžiasi – kultūrai pinigų nėra.

Artėjant Kalėdoms, reikia stipresnių trigerių. Kad dar labiau žibėtų, pypsėtų, kad infantili visuomenė būtų apkvaišusi nuo laimės ir džiaugsmo. O jo – tos Kalėdų dvasios – vis nėra ir nėra. Kaip ir narkotikas, tam, kad veiktų, turi būti vis stipresnis ir stipresnis, taip ir laimės trigeris turi būti vis galingesnis. O iš kur tokį paimti? Net dovanos beteikia džiaugsmą tik tą akimirką. Išvyniojai popierėlį, atidarei maišelį, o laimės ir nebėr?

Laimės priežastis yra tai, ką psichologai vadina atidėtu džiaugsmu. Jau seniai atlikti tyrimai, kurie rodo, kad vaikai, sugebantys iš karto nesuvalgyti visų saldainių saldaininėje, ilgainiui tampa sėkmingesniais žmonėmis. O tai kodėl elgiamės taip, kaip vaikas, pamatęs kilogramą mėgstamiausių saldainių, ir nusprendęs juos sudoroti vienu metu. Kaip pirmasis saldainis masina savo skoniu, taip paskutinysis teikia nebe džiaugsmą, o tik persisotinimo ir šokoladu apvelto liežuvio jausmą. Taip ir Kalėdos. Lyg ir atėjo, ėjo ir praėjo, anokia čia šventė. O kad ji būtų išskirtinė, reikia išskirtinių pojūčių. Ir šie metai juos žada. Mat patys drąsiausieji ir kvailiausieji taps tikrais Kalėdų partizainais. Babytės apkrėsti jie keliais, pilvu ir pakrūmėmis pro visas policijos užkardas praeis. Nors kai taip, tai babytei ir po tris savaites paskambint nereikia.

O kaip šiuos egzistencinius klausimus sprendė mūsų protėviai? Jie tiesiog viską darė laiku. Todėl nenuostabu, kad prieš didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas – yra laukimo metas. Adventas, paskui Gavėnia. Tai kontrasto principas: apsivalymo, pasirengimo metas. Pasninko pagaliau. Bet mes tą kūno ir dvasios pasninką nušlavėm: persiėdame ne tik fiziškai, bet ir malonumų, trigerių, žybsėjimo, blyksėjimo. Tarp žiburiukų, blizguliukų ir cinguliukų pametėm esmę.

Ir ją grąžinti nėra kam. Kai apie Adventą kalba etnologai, jie puikiai papasakoja, ką žmonės veikė prieš šimtą metų. Bet nepasako, ką daryti dabar. Atleiskite, bet jau gerus 70 metų niekas namie plunksnų neplėšo, virvių neveja ir šaukštų nedrožia. Niekas nebeverpia ir nebeaudžia. Reta ponia ir megzti bemoka. Ir liūdnų dainų nebedainuoja. Todėl paskaitę šitas pasakas mažiemus, žmonės supranta paprastai: jos ne jiems ir ne apie juos. O į esmę gilintis nuobodu, neįdomu. Be to, ir blyksinčios švieselės dėmesį blaško.

Tikėjimo nebeliko. Ir supratimo apie jį. Liaudiškasis tikėjimas beviltiškai paseno. Liko tik kažkokie tolimi atgarsiai: lyg ir kažką kažkur girdėjo, kad tokia prakartėlė būna, ir mums tokios reikia. Įsisavintos projekto lėšos, pasiplojome sau ir kitiems. O ką ir kodėl darėm, tuo jau galvos prašom nebekvaršinti. Todėl ir pasigendama Jėzuliuko ant šienelio. Tokia logika sekant, prakartėlę geriausia išvis pastatyti miesto aikštėj Liepos 6-ąją, Mindauginių proga. Še jums ir Kalėdų dvasia. Kiaurus metus. Nes savo tikėjimo, savo supratimo neišauginome. Nes esame paskutinė karta, bemokanti Tėve mūsų.

Tuo tarpu šiemetinė Vatikano prakartėlė, kaip sako skeptikai, panaši „Žvaigždžių karus“. Ji toli gražu neprimena dekoracijos, kaip ir tikėjimas nėra dekoracija. Prakartėlė kurta keletą dešimtmečių vieno Italijos regiono vaikų ir mokytojų. Kasmet įtraukiant vis naujas aktualijas, pavyzdžiui, 1969 m. joje atsirado astronauto figūrėlė, pažymint vieną labai svarbų įvykį. Daugelis mūsiškių šienelio gerbėjų vargiai pasakytų, kokį. Vieno Vokietijos miestelio katalikai prakartėlėje įtaisė greta asiliuko ir jautuko šiandieninio didžiausio priešo – covid-19 sukeliančio viruso maketą. Nes prakartėlė moko – Jėzus aktualus šiandien, jis ateina į šiandienos: karų, epidemijų, susvetimėjimo, vartotojiškumo pasaulį. Ir mes gyvename ne praeities, o šiandienos pasaulyje. Su visomis jo aktualijomis ir iššūkiais.

Ir nebereikia pykti, kad karantinas sugriežtintas. Nes Kalėdas de facto jau atšventėm. Lemputės žybsi, žvakutės dega, kvepia eglutė žaliuoju mišku, prakartėlė pastatyta. Kiekviena diena, sprendžiant iš lankytojų kiekio prekybos centre – amžinos skrandžio Kalėdos. Dovanėles, kad ir vėluodamas, pristatys paštas. O Kalėdų dvasia taip ir liks pleventi aukštybėse. Nes pro įsipykusius „džinglbels“ siela tiesiog nebemoka giedoti „Sveikas, Jėzau, gimusis“. Ir kvietimas „kanklėmis kankliuokime, sutartinę leiskime“, sutikite, skamba kažkaip nykiai.

Čia gi proginė giesmė, o ne amžinai tilindžiuojantis varpelis po asilėlio kaklu. Panašu, kad bent šių personažų dar ilgus metus nepritrūksime. Gal net asilų asilo, metų asilo ar kokio nors dar -iausio asilo konkursą surenkime?