Langinių plenero mokymai – pažintis su meno pasauliu (foto) (0)

Rokiškis garsėja tapytomis langinėmis. Tai ir turistų traukos objektas, kurį daugelis vadina „galerija po atviru dangumi“, tai ir daugelį metų rengiami menininkų plenerai, į Rokiškį sukviečiantys dailinininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Tačiau pastaraisiais metais langinių tapymas tapo prieinamas ir eiliniams, menu besidomintiems rokiškėnams. Jei pernai savanoriai restauravo langines, tai šiemet jų restauruoti ir tapyti buvo pakviesti Rokiškio senjorai. Veikla buvo įdomi ir rezultatyvi: net keturi namai pasipuoš naujomis arba restauruotomis langinėmis. O rugpjūčio 2-ąją prasidės tradicinis langinių tapymo pleneras.

Liepos 23-ąją visuomenei buvo pristatytos visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ projekto „Sociokultūrinių paslaugų organizavimas Rokiškio miesto senyvo amžiaus asmenims“ nuveiktų darbų pristatymas. Susitikime dalyvavo ir organizacijos nariai, ir mokymų dalyvių gausus būrys.
Kaip ir dera tokiems renginiams, jis prasidėjo be didelių proginių kalbų. Kartu su projekto lektoriumi, žinomu rajono dailininku Arūnu Augučiu plenero dalyviai diskutavo labai paprastais, praktiniais klausimais. Štai viena moterų atvirai kalbėjo: „Pirmąją dieną buvo labai baisu. Pagalvojau, kaip mes, tokie skirtingi keturi žmonės galėsime sukurti langines“. Klausimas kyla natūraliai: ar užteks žinių, įgūdžių, kaip juos tarpusavyje derinti? Dailininkas A. Augutis paaiškino, kad sutarti, rasti bendrus stilius yra iššūkis ne tik plenero dalyviams, kurie dailės pasaulyje žengia pirmuosius žingsnius, bet ir patyrusiems dailininkams. Jis sakė, kad tikėjo ir pasitikėjo. O suprasti, kaip reikia tinkamai tapyti langines, pasak dailininko, yra gana paprasta. „Mane nuramino jūsų žodžiai, kad langinių tapymas yra primityvusis menas“, – paaiškino plenero dalyvė. A. Augutis patikslino: ne tiek primityvusis, kiek dekoratyvusis. Jis pasakojo, kad į langines reikia žiūrėti kaip į puošmeną, kuri ir istoriškai, ir praktiškai žiūrint, turi būti matoma iš toli. Iš toli, vadinasi, ryškūs, aiškūs piešiniai, be smulkių detalių. Ir pateikė praktinį pavyzdį: tarkime, vandenyje plaukiojančios žuvys. Juk įžvelgti, kaip puikiai nutapytos jų uodegos, galima tik priėjus arti langinių. Kitas svarbus sėkmės receptas – spalvos. Pasirinkus kelias bazines, pagrindines spalvas, kuriama langinių stilistinė vienovė, vengiama kakofonijos.
Daug diskusijų ir aptarimo sulaukė Aleksandravėlės bendruomenės užprašytos langinės, skirtos Pauliui Širviui. Diskusijos buvo apie... cenzūrą ir savicenzūrą. A. Augutis priminė, kiek diskusijų buvo piešti ar nepiešti vyno sklidiną taurę. Iš pradžių plenero dalyviai lyg ir abejojo, ar verta: juk poeto meilė svaigiems gėrimams buvo vieša paslaptis. Tačiau A. Augutis aiškino, kad jei nutylėtų tokius dalykus, nebūtų atskleistas poeto unikalumas, savitumas, jo esmė. Kita diskusija kilo dėl to, kaip piešti beržus. Jų kamienuose lyg ir trūksta pačios būtiniausios – baltos spalvos. Dailininkas pataria: nebūtina viską preciziškai tiksliai nupiešti. Tai, kas lyg ir akivaizdu, bet nepasakyta, langinėse kuria prieblandos, paslapties efektą. Ir grožėdamiesi efektingomis langinėmis, plenero dalyviai tik pritariamai linksėjo: tikrai taip, beržai jose – tobuli.
Dailės paslapčių plenero dalyvius mokė A. Augutis ir kitas rokiškėnams gerai žinomas dailininkas Arūnas Uogintas. Buvo triūsiama ne tik prie tapomų, restauruojamų langinių. Bet ir plečiamos dailės žinios, lankomos parodos. Dabar ne vienas plenero dalyvis atvirai sako: „Žinios pakeitė požiūrį į meną. Dabar žinosiu, kaip žvelgti į parodose eksponuojamus paveikslus“.
O rugpjūčio 2-ąją prasidės naujas, šįsyk jau profesionaliems dalininkams skirtas langinių pleneras. Jo vaisiais rokiškėnai bus tradiciškai pakviesti pasigrožėti miesto šventės metu, kai nutapytos langinės papuoš Rokiškio gatvių namus.