Rokiškio krašto muziejus tikisi, kad bus palengvintos karantino sąlygos (0)

Lietuvos muziejų asociacija kreipėsi į šalies vadovus, kad būtų palengvintos karantino sąlygos ir būtų įleidžiami lankytojai. Kaip juokauja Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, kodėl karantino priemonių sumanytojai galvoja, kad prie ekspozicijų driekiasi eilės ir lankytojai jose stumdosi pečiais?

Kodėl muziejai?
Įvairius šalies muziejus vienijanti Lietuvos muziejų asociacija lapkričio 12-ąją išplatino kreipimąsi į šalies Prezidentą, esamą ir būsimą Vyriausybes dėl perteklinių karantino ribojimų. Mat uždaryti muziejus, kurie nėra masinio susibūrimo vietos, asociacijos manymu, nėra teisingas sprendimas.
Rokiško krašto muziejus praėjusio karantino metu buvo pripažintas sėkmingiausiai veikusia rajono įstaiga. Už tai muziejų apdovanojo rajono meras Ramūnas Godeliauskas.
Muziejus, pasak jo vadovės Nijolės Šniokienės, ir dabar nesiskundžia veiklos stoka, tačiau, visgi, uždaryti duris lankytojams, pašnekovės manymu yra neteisinga. Ji mano, kad nueita pačiu lengviausiu keliu: reikėjo kažką uždaryti, va ir uždarė muziejus. Mat dėl jų, kaip tikėtasi, niekam labai galvos neskaudės.
Kokia prasmė uždaryti muziejų lankytojams, kai jame tokios erdvės, kad galima išdalinti lankytojų srautus ne tik po vieną žmogų dešimtyje kvadratinių metrų, bet ir po vieną žmogų ekspozicijų salėje ir leisti juos taip, kad tie žmonės, lankydami ekspozicijas, taip ir nesusitiktų? „Gal kai kam atrodo, kad prie muziejų kasų eilės driekiasi, o jose žmonės pečiais ir alkūnėmis stumdosi, kad tik galėtų akies krašteliu per kitų nugaras tuos eksponatus pamatyti“, – juokavo direktorė.
Netgi pačiais gerausiais laikais, turistinio sezono įkarščiu prie muziejaus kasų eiės nesidriekdavo. Masiniai renginiai uždrausti. Orgainzuotos ekskursijos, kai vienu metu suplūsta po kelis autobusus lankytojų, taip pat seniai uždraustos. Tai kokia prasmė dabar uždaryti muziejų?
„Mes turime visas priemones skirstyti lankytojų srautus. Galime įleisti tik po kelis žmones, galime juos nukreipti taip, kad jie apeitų muziejaus ekpozicijų sales, nesutikdami kitų lankytojų. Priemonių turime daug. O ir žmonėms būtų gera proga kultūringai praleisti laisvalaikį“, – sakė pašnekovė.
Tai, kas lankytojams buvo kultūringas poilsis, muziejininkams – specialiosios lėšos. Jų dėka buvo galima papildyti muziejaus biudžetą. Dabar tokios galimybės neliko.

Prioritetas – skaitmenizacija
Muziejininkai, pasak direktorės, be darbo nesėdi. Jau senokai viena prioritetinių muziejaus darbo sričių buvo eksponatų skaitmeninimas, ekspozicijų kėlimas į virtualią erdvę. Palyginti: Rokiškio krašto muziejaus fonduose yra per 100 tūkst. eksponatų. O kiek jų yra eksponuojami salėse ir kitose ekspozicijose. „Keli procentai... Maždaug 7 procentai visų turimų eksponatų“, – skaičiavo direktorė. Ir pridūrė, kad daugelis fonduose saugomų vertybių vertos to, kad jas pamatytų platus lankytojų ratas. O to rengiant fizines ekspozicijas pasiekti labai sunku. Kas kita virtualios ekspozicijos, kurių platybė, paregimo išmonė priklauso tik nuo muziejininkų išmanymo ir darbštumo. Todėl jau keletą metų muziejus kryptingai darbuojasi šioje srityje.
Kol buvo lankytojų srautai, skaitmeninimo darbus muziejininkai turėjo derinti dar ir su darbu su klientais, edukacijų rengimu, pasakojimais, dalyvavimais parodose ir panašiais dalykais. Dabar gi skaitmeninimui skiriama kur kas daugiau laiko ir pajėgumų.

Juntamas dėmesys
Virtualių kolekcijų, ekspozicijų kūrimo naudą pajus ne tik muziejininkai, bet ir istorikai, privatūs tyrinėtojai. To priežastis paprasta: karantinui sustabdžius įprastinį darbo ritmą, pagausėjo laiko, kurį galima skirti tyrimams, seniai pradėtiems ir atidėliotiems projektams. O virtualus darbas teikia daug privalumų. Nebereikia aukoti tyrimams atostogų ar prašyti komandiruočių, vykti į Rokiškį, ieškoti, kur gyventi keletą dienų ar net savaičių, kol bus renkama medžiaga. Virtualioje erdvėje tyrimai vykdomi nepakylant nuo krėslo namuose, patogiu laiku, tiek, kiek yra laiko resursų ir noro darbuotis.
Karantino metu Rokiškio krašto muziejininkams gerokai padaugėjo darbo su tyrinėtojais. Jie siunčia užklausas, prašo duomenų, parinkti nuorodas, atsakyti į klausimus.
O ir patys muziejininkai turi galimybę ne tik dirbti su jau esamais eksponatais, pasakoti jau ištirtą rajono ir miesto istoriją, bet ir skirti laiko naujiems detaliems jos tyrimams. „Taigi, darbo turime per akis“, – sakė direktorė.
Netgi parodas muziejininkai įsigudrino kelti į virtualią erdvę. Taip buvo „suskaitmeninta“ Dariaus Baltakio fotografijomis iki lapkričio 7-osios veikusi regiono tautodailės paroda, kurią sukūrė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrija ir Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai.

Feisbuke –  įdomios istorijos
ir prekyba originaliomis kaukėmis
Kad rokiškėnai nepamirštų, kurioje miesto pusėje yra muziejus, jo darbuotojai aktyviai dirba ir socialiniuose tinkluose. Kaip ir pirmojo karantino metu, reguliariai pasirodo pasakojimai apie įdomiausius miesto objektus, unikalius eksponatus. Taigi, su rajono istorija gali susipažinti ir tie, kurie paprastai menkai ja tesidomi.
Puikus pavyzdys – pasakojimas apie Rokiškio stačiatikių cerkvės statybos ir likimo peripetijas, iliustruotas šio neišlikusio statinio senovinėmis nuotraukomis.
Be to, muziejininkai sugalvojo dar vieną mielą iniciatyvą: sukūrė originalias veido kaukes. Norintieji savo veidą gali pasidabinti Sofijos Tyzenhauzaitės lūpomis ar Mato Riomerio ūsais. Idėja patraukli ir originali. Tik, pasak direktorės, dėl nuotolinio darbo specifikos, reikalaujanti daug darbo ir pastangų. Antai juk būtų paprasta tokią kaukę įsigyti kasoje. „Paklausimų, skambučių sulaukiame daug. Idėja patiko ir rokiškėnams, ir kitų miestų žmonėms. Tik va šiokie tokie sunkumai: reikia susirašinėti, laukti apmokėjimo, vėliau tą kaukę siųsti“, – pasakojo direktorė N. Šniokienė.