Į savivaldybės administracijos direktoriaus kėdę grįžęs V. Rancevas nesužvaigždėjo: „Jau patyriau, kad vieną dieną čia, kitą – be darbo“ (foto) (0)

Prasidėjo antroji Valerijaus Rancevo, kaip Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, kadencija. Praėjusius ketverius metus direktoriaus pavaduotoju buvęs 48-erių savivaldybės tarnautojas neslėpė – iš pradžių teko nuryti kartėlį, tačiau tikina su antraplaniu vaidmeniu greitai „susigyvenęs“, o sukauptomis žiniomis sėkmingai dalinosi su administracijos direktoriumi, „naujoku“ Andriumi Burnicku.

Taigi, su V. Rancevu labai rimtai: apie tai, nuo ko prasidėjo jo, politiko, kelias, kokie iššūkiai užgrūdino, ko išmoko arba neišmoko ir kiek dar viliasi likti valdžioje.

– Po ketverių metų sugrįžai į jau išbandytą kėdę, gali atlikti lyginamąją analizę: kas pasikeitė? Kokios paties nuotaikos?

– Jausmai – dviprasmiški. Atrodo, darbas jau puikiai pažįstamas, trečia kadencija vadovaujamose pareigose, jau žinau, kaip dirbsime. Kita vertus, savivalda toks įdomus dalykas, kurio negali nuspėti. Tiems, kurie kasdien tiesiogiai nesusiduria atrodo, kad tai – nusistovėjęs aparatas, kuriame niekas nesikeičia, viskas stabilu. O aš, dabar jau išbandęs ir administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo kėdes stebiu, kad per tuos metus kai dirbu, įvyko labai daug pokyčių: teisės aktų pasikeitimai, nauji reikalavimai, naujas darbo kodeksas, šalyje įvestas Euras, kas irgi buvo iššūkis. Jau nebesuskaičiuosiu kiek švietimo ir kultūros sričių reformų, pasikeitimai socialinėje srityje. Kalbant apie pirmą administracijos direktoriaus kadenciją, prieš tuos 10-12 metų, didžioji dalis dokumentų buvo popierine išraiška. Ko dabar jau nebelabai įsivaizduojam – jei pas mane ant stalo ir yra koks popierius, tai jau tik kaip paruoštukas. Viskas elektroninėje erdvėje, dėl ko tavo darbo vieta tampa net mobili.

Per pavaduotojo kadenciją – COVID-19 pandemija. Tam tikrai nesiruošėm ir net neįsivaizdavom, kad gali būti kas nors panašaus. Būdavo lokalios gripo epidemijos. Bet mūsų administracijai reikėjo dirbti ir galvoti, kaip su tuo susidoroti. Buvo iššūkis. O dabar, atsisukęs atgal pamatai, kad ėjom ir nesuklupom.

Tikriausiai tas ir „užveda“, kad ateini ir nežinai, kokia bus diena. Pandemija... Karas Ukrainoje... Juk eidamas į rinkimus, rinkiminėje kampanijoje nenusimatai punkto: „Suvaldysim pandemiją“. O ima ir užgriūna. Ir neturi moralinės teisės „susivynioti meškeres“ ir nerti į krūmus. Nes žmonės tavim pasitikėjo, už tave balsavo.

–Užrietei nosį tapęs administracijos direktoriumi?

–Ar galima paties žmogaus klausti? Kuris gi prisipažins... (juokiasi – aut. past.). Man labai patinka, kai žmonės sako, kad aš nepraradau žmogiškumo. Aš tuo tikiu. Kažkaip man išeina, gal tai įgimta, bendrauti su žmonėmis ir nepamiršti, kad šiose pareigose esi laikinas. Kas iš to, kad užriesiu nosį, vaidinsiu „direktorių, koks aš čia svarbus ir nuo manęs viskas priklauso“, jei po 4 metų, o gal ir anksčiau, dalyvausiu konkurse eilinio specialisto vietai užimti. Nes čia nesi tik pats savo likimo kalvis.

<...>

– Jau esi „ryklys“ savivaldybės vandenyse. Ir dabar – ateina direktorius „naujokas“. Nesijautei vis tiek direktoriumi, ne pavaduotoju?

– Su Andriumi dirbti man buvo labai komfortiška. Iki tol, aš jį žinojau kaip politiką, tarybos narį. Asmeniškai niekada nesame kalbėję ar sprendę bendrų reikalų. Mus suvedė darbas. Pirmais mėnesiais aš išsakiau poziciją, kad esu stiprus techniškuose dalykuose: statyboje, melioracijoje, kas susiję su infrastruktūra. Pasiskirstėm darbais. Va čia truputį pasirodė mano ambicijos: buvau direktorius, likau pavaduotoju... Bet, kažkaip, gal va šioje vietoje pasitarnavo patirtis teatre (V. Rancevas – ilgametis Rokiškio liaudies teatro aktorius, apie šį hobį papasakos pokalbio eigoje – aut. past.). Jei nori vaidinti pagrindinius vaidmenis, turi suvaidinti ir šalutinius, sulaukti savo laiko. Mes, teatralai, labai jautrūs žmonės: neduok Dieve kažką pasakys ne taip ar, kad tavo vaidmuo negerai kurtas. Tai ir pasiginčysim: „Kiek tu pats čia vaidini? Turi teatrini išsilavinimą?“ (juokiasi – aut. past.). Bet mūsų duetas buvo tikrai šaunus, labai tikiuosi, kad ir Andrius tokios nuomonės, nes jaučiau, kad dirbu ne su aukštai sėdinčiu vadovu, o su lygiu. Aptariant, pasitariant. Juk esu sukaupęs tikrai didelę patirtį, kuravau sritis, kurias gerai išmanau, o Andrius labai puikiai priima informaciją.

– Tavo pareigos mažai keitėsi, bet aplink tave žmonės ir situacijos keitėsi stipriai: ramybė-chaosas-interpeliacija... Kada dirbti buvo sunkiausia?

– Oj... interpeliacija... Buvo labai sunkūs metai. Tada man buvo labai pikta, bet pašalino ne tik mane (to paties posėdžio metu rajono taryba interpeliaciją paskelbė ir vicemerui Egidijui Vilimui – aut. past.). Meras Antanas Vagonis labai norėjo mane išlaikyti, prašė tarybos, bet pats buvo praradęs taryboje daugumą: jis jau buvo atskirai meras, o dauguma susiformavo kita. Ir, natūralu, kadangi vicemerą ir administracijos direktorių skyrė taryba, naujoji dauguma norėjo valdžioj turėti savo atstovą. Aš juo nebuvau. Nors atvirai: aš naiviai tikėjau, kad taip neįvyks. Galvoju: „Kuo aš kaltas? Aš gi gerai dirbu. Rezultatai yra. Kodėl mane gali atleisti?“. Apskritai, savivaldybėje tuomet vyko tokia politinė suirutė, aš kurį laiką dirbau net be pavaduotojo, nes jis jau buvo atleistas, bet darbas gi nestoja – turėjome dirbti. Bet užgniaužiau, nes čia yra politika. Iš šios pusės aš suprantu. Aš net baigiamojoje savo kalboje pasakiau, kad sutinku su interpeliacija. Suprantu politines ambicijas. Bet aš nesutinku su man reiškiamais kaltinimais. Ten buvo man keliami idiotiški kaltinimai dėl tuometinio skandalo, kai du švietimo įstaigų direktoriai važiavo neblaivūs, ir dėl ko žuvo žmogus... Prie ko aš? Net ne mano pavaldumo įstaigos. Ir dar ten buvo minimi neskaidrūs konkursai... Kodėl reikia nebūtų pretekstų mano atleidimui? Netekau politinio pasitikėjimo ir tiek. Paskui ateina suvokimas, kad čia – politika. Laikinas darbas. Tai dar labai gerai, kad toj kadencijoj trejus metus atidirbau. Nes jau ir iš Darbo partijos narių pasitraukiau. Buvo visokių niuansų.

<...>

– Ar po tokių išgyvenimų dar yra kas nors, dėl ko dreba kojos?

– Mane kaip asmenį sugniuždė ta interpeliacija. O kaip administracijos direktorių, tai nebuvo nieko tokio. Kadangi esu ir ekstremalių situacijų vadovas, išgirdus kaukiant sireną galvoji: greitoji, gaisrinė, policija? Šiaip, tai gal, tiesiog, smalsumas būtų. O čia turi „įsijungti“ iš karto ar nėra reikalinga savivaldybės pagalba. Pastovi įtampa ir jautimas, kad tavo sprendimai daro įtaką. Jei priimsi klaidingą sprendimą, tai nukentės rajono žmonės. Negaliu atsipalaiduoti, kad nežinočiau ir nejausčiau rajono pulso. Svarbiausia – stresinėje situacijoje – nestresuoti. Čia sudėtinga (juokiasi – aut. past.). Bet jei pulsi į paniką ir pradėsi ieškoti kaltų ar neadekvačiai elgtis, problemos neišspręsi. Bet tai ateina su patirtimi. Ir kai pradedi dirbti savivaldybėje, ypač vadovu, tai labai gerai ir tarybos nariu kadencija pabūti ir kažkur nelabai vadovaujančiose pareigose, kad perprastum sistemą. Nes tai didelis ir galingas aparatas.

Visą straipsnį skaitykite antradienio, balandžio 25 d., numeryje.