Rudens atostogos be „kompo“ ir TV (0)

Per moksleivių rudens atostogas Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos keliaujantys geografai, lydimi mokytojo Algirdo Paliūnio, iškeliavo į Suvalkiją, po Vilkaviškio rajoną. Į kelionę kartu leidosi ir Vilniaus, Raguvos (Panevėžio r.), Kaišiadorių bei Alizavos (Kupiškio r.) moksleiviai. 

Lapkričio 3-iosios rytą keliautojai, apsikrovę kuprinėmis ir miegmaišiais bei kitais daiktais, kurių ne visų žygyje ir prireikė, nekantraudami pajudėjo savo tikslo link. Po ilgos kelionės aplankėme Paežerių dvarą. Ten ir susitikome visi keliautojai. Trumpa pažintis su šio dvaro istorija, ir nuotykiai prasidėjo... Priešakyje – trys dienos pėsčiųjų žygio.

Pirmoji diena ir nakvynė sporto salėje

Pirmoji baimė – saugumui būtinos oranžinės liemenės. Nors netryškome noru, jas užsidėti teko. Pirmieji kilometrai... Jie patys sunkiausi. Neturėjome beveik jokios ilgesnių žygių patirties. Dažnai teko ilsėtis, kalbų vis mažėjo, juoko irgi. Teliko mokytojo padrąsinimas. Galiausiai kiekvienas „radome“ savo tempą, supratome savo galimybes ir, pagal jas susiskirstę grupelėmis, judėjome toliau.

Tikslas – Bartininkai. Iki jų 21 km. Vietos mokykla – mūsų nakvynės vieta. Tačiau kol kas tikslas atrodo nepasiekiamas... Mokytojo Algirdo planas – iki Bartininkų vienintelė poilsio stotelė – mus glumino. Iki jos – 10 km. Įveikėme. Sunkiai. Pusiaukelėje pasiekėme Klampučius. Suradę vietą prisėsti, traukėme iš kuprinių sumuštinius ir kitus skanėstus, gėrėme arbatą ir ilsinome kojas. Tik neilgai trukus mokytojas Algirdas paragino kilti – iki nakvynės dar 11 km. Laikas suplanuotas ir spaudžia. Vis dėlto poilsis buvo naudingas, antroji žygio atkarpa atrodė jau lengvesnė.

Nakvynės vietą pasiekėme sutemus. Ji – mokyklos sporto salėje. Išsitiesėme miegmaišius ir puolėme prigulti. Atrodė, jėgų nebėra. Tačiau netrukus jos grįžo. Vakare, jau pailsėję, po mokyklą žaidėme slėpynių, po to šokome diskotekoje.

Antroji diena ir pūslės

Rytas nežadėjo nieko gero. Žygeiviai skundėsi: kam gėlė kojas, kam nugarą, o kas nepasitikėjo savo jėgomis... Trumpi pusryčiai ir 10.30 val. pajudėjome link Jono Basanavičiaus gimtinės Ožkabalių kaime.

Penkis kilometrus įveikėme nesunkiai – vakarykštė patirtis buvo naudinga. Gidės pasakojimas apie šią asmenybę pravers istorijos pamokose.  Toliau programoje – orientacinės varžybos. Teko atidžiai sekti žemėlapį ir keliauti po Ąžuolyną.

Tikslą pasiekti buvo labai labai sunku. O dar sušlapę batai ir pritrintos pūslės... Atsitokėjome, kad esame paskutiniai, mūsų žygio draugai iš kitų rajonų toli toli priekyje, net nebešmėžuoja. Ką daryti? Teko gerokai susiimti, o mokytojas rado išmintingą sprendimą... Traktoriaus priekaba, pilna lapų, ir du kilometrai įveikti.  

Antroji nakvynės vieta – Gražiškių gimnazija. Nueita 12 km. Vis dar pūslės ant kojų ir padrėkę batai nuotaikos negadino, jėgų nesekino. O jų dar daug reikėjo tinklinio aikštelėje. Kaip bežaidžiant tinklinį praėjo keturios valandos, net nepastebėjome.  

Toliau vakaro programoje – protmūšis. Mūsų komandai sekėsi puikiai – antra vieta ir gera nuotaika prieš miegą sporto salėje.

Trečioji diena ir progimnazijos himnas

Rytą pradėjome sunkiai, kojos nelabai klausė, pūtė smarkus vėjas, dažnai prireikdavo poilsio, kankino nuovargis. O įveikti suplanuota maždaug 11 km. Toks atstumas iki Maumedžių giraitės. Šiaip ne taip nukeliavome. O čia užsikūrėme laužą, šildėme rankas, traukėme kortas ir vis žvalgėmės, kada atvažiuos mokyklinis autobusas, parvešiantis mus namo. Pasiilgome jų. Ir pagaliau. Vietas užsiėmėme ir į Rokiškį.

Nuovargis iškart atlėgo, skambėjo dainos, galiausiai progimnazijos himnas. Mes patys ir mokytojas džiaugėmės, kad žygis pavyko, o žygeiviai buvo gan ištvermingi, todėl jis rankų nenuleidžia ir jau planuoja kitas keliones.

Luknės Narkevičiūtės informacija