Vokietiją ir Lietuvą sujungė Rokiškio teatras (0)

Kelionės prasideda ne nuo lagaminų, o nuo idėjos, grįstos noru pažinti, pamatyti, o gal ir susitikti, prisiminti senai matytą. Tokių nuotaikų lydimi į svečius pas Vokietijos lietuvių bendruomenę Niurnbergo apylinkėse išvyko Rokiškio teatro aktoriai, kurių misija buvo nors trumpam „grąžinti“ išvykusius tautiečius namo.

Dėmesys diasporos bendruomenei

„Nešini“ projektu „Miško ūsai: lietuviškos tapatybės ir teatro kelionė po pasaulį“, rokiškėnai svečioje šalyje praleido keletą dienų, kurių kulminacija buvo teatro parodytas spektaklis – kriminalinė komedija „Kur dingo Elizabet?“ (rež. Violeta Mičiulienė).

„Tos kelios dienos buvo pilnos teatro bei žmonių tikrų istorijų, krašto pažinimo, juoko ir netikėtų atradimų. Mūsų vizitas tapo ne tik kultūriniu renginiu, nes po spektaklio žmonės neskubėjo skirstytis: salėje tęsėsi pokalbiai, diskusijos, netrūko juoko ir naujų pažinčių. Tai buvo įrodymas, kad lietuvybė neturi sienų. Diasporoje augantiems vaikams tokie susitikimai tampa kur kas daugiau nei savaitgalio renginiu. Tai – gyvas ryšys su kalba, kultūra ir savo tėvų, senelių žeme, savo šeimos šaknimis“, – grįžusi iš kelionės įspūdžiais dalijosi teatro aktorė Ieva Kilienė.

Anot jos, užsienyje gyvenančių lietuvių kasdienybėje dominuojant kitai kalbai ir kitai kultūrinei aplinkai, lietuviškos edukacijos bei susitikimai tampa mažomis salomis, kuriose vaikai gali ne tik girdėti lietuvių kalbą, bet per įvairias veiklas ją išgyventi juokiantis, klausantis istorijų. Teatralės nuomone, tokie susitikimai bendruomenėms už Lietuvos ribų tampa ypatingai laukiamais ir svarbiais įvykiais, nes ir jie nuvyko ne kaip svečiai, o kaip bendrystės kūrėjai.

Keliautojų atradimai

Ne tik lietuviai išeiviams dovanojo įspūdžius – keliauninkai ir patys grįžo kupini atradimų: „Pirmieji projekto žingsniai vedė į Schwabach miestą, su tvarkingu Bavarišku senamiesčiu. Visgi įsižiūrėjus geriau, atsiveria istorijos sluoksniai, senųjų amatų tradicijos ir ypatingas miesto santykis su auksu. Nuo Martyno Liuterio aikštės iki Rathaus aikštės keliavome tarsi per gyvą miesto pasakojimą. Vienur stabtelėti kvietė miesto biblioteka ir vaistininko sodas, kitur – aukso dirbtuvės, kuriose iki šiol gyva senoji auksakalystės dvasia“.

Rokiškio teatro aktorius sužavėjo pagrindinėje evangelikų Literonų miesto bažnyčioje esantis trijų sluoksnių altorius ir modernus, bičių korį primenantis kolumbariumas. I. Kilienė juokėsi, kad nors išvykę buvo vos kelias dienas, gimtinės ilgesys jau valdė ne vieną, nes Schwabach priminė Rokiškį.

„Abu miestai turi savitą ritmą, pagarbą istorijai ir stiprų ryšį su tradicijomis. Tik jei Schwabach didžiuojasi aukso meistryste, Rokiškis alsuoja kultūra, teatru, dvarų istorijomis ir kvepia ne auksu, o sūriais“, – šyptelėjo pašnekovė.

Pažino Niurnbergą

Pasakodama apie ekskursiją į Niurnbergą, I. Kilienė teigė, kad šiame miete praeitis ir dabartis susitinka kone kiekviename žingsnyje: „Pradėjome Dutzendteich teritorijoje, kur vis dar juntami skaudžios XX amžiaus istorijos ženklai, bet vos persikėlus į senamiestį, atmosfera pasikeičia: siaurų gatvelių jaukumas, Albrecht Dürer aikštė, virš miesto kylanti Kaiserburg pilis ir istorijas pasakojantis budelio tiltas. Miesto centre pasitiko legendomis apipintas Schöner Brunnen (liet. gražusis) fontanas ir įspūdingosios Šv. Lorenzo, Moterų, bei Šv. Sebaldo bažnyčios. Pažintį su miestu užbaigė skoniai – garsiosios Nürnberger Rostbratwurst (liet. Niurnbergo keptos) dešrelės bei tradicinė bavariška Schäufele (liet. mentė). Tai buvo savotišku kultūriniu mūsų nuotykiu lėkštėje“.

Visos kelionės metu svečius lydėjo ir miesto istorijas pasakojo licencijuota gidė ir Niurnbergo lietuvių bendruomenės narė Elena bei Daiva Brazaitė.

Kai lietuvių kalba tampa nuotykiu

Vis tik po kelionės I. Kilienė išskyrė ne senamiesčių aikštes, o susipažinusių žmonių ryšį, nes pagrindinė projekto diena tapo tikra kūrybos ir bendrystės švente.

„Diasporos vaikai drąsiai nėrė į lietuvių kalbą – skaitė, kalbėjo, kūrė, sprendė užduotis, dalyvavo meninėse ir judesio veiklose. Matėm, kad visa tai jei daro ne iš pareigos, o su didžiuliu smalsumu bei džiaugsmu. Mano akimis žiūrint, lietuvių kalba pražydo jų lūpose, kurios geriau pažįsta vokiečių kalbą. Mes pasidalinome nostalgija – „Rokiškio karvute“, o kai kuriems bendruomenės nariam šie saldainiai tapo mažyčiu ryšiu su namais“, – džiaugėsi teatro aktorė žvelgdama į ateitį ir planuodama naujus susitikimus bei tęstinį bendradarbiavimą tarp Rokiškio ir Vokietijos lietuvių bendruomenių.

Žinia, anot I. Kilienės, labai paprasta: net ir gyvendami skirtingose šalyse, žmonės gali kalbėti ta pačia kultūros, teatro ir bendrystės kalba.