NUOMONĖ. Tauta švenčia savo Nepriklausomybės dieną (0)

Nuo tautai labai reikšmingos dienos jau praėjo 105 metai, laiko tėkmėje tai – gal ne toks ilgas laikotarpis. Tačiau gyvenime per tiek metų pasikeitė jau kelios žmonių kartos. Šiandien Lietuvoje berasime tik vieną kitą, švenčiantį tokį garbingą savo gyvenimo jubiliejų, kokį švenčia mūsų šalis.

Aš per savo gyvenimą neturėjau progos pasveikinti nors vieną giminę ar pažįstamą su tokiu gimtadieniu.

Jaučiuosi laimingas, kad gimiau tokiu laiku, kai mano brangi Tėvynė, turėjo tik 19 laisvės metų ir atrodė tokia graži, laiminga lyg pilnametystės sulaukusi mergina. O dabar Tau jau virš 100 metų, bet neatrodai senutė, tik vėl daugiau kaip prieš tris dešimtmečius iš naujo atgimusi šalis. Džiaugiuosi, kad Dievas man leido kartu su Tavimi tiek metų išgyventi, būti nors maža dalele visos tautos, matyti ir pajusti visus Tavo per tą laiką patirtis sunkumus, kančias ir džiaugsmus, kad Tu išlikai nepalūžusi, vėl esi nepriklausoma ir laisva, o mes galime linksmai ir nuotaikingai švęsti šią dieną. Visa  tai reiškia, kad tauta išliko gyva, meilė Tėvynei tebepulsuoja mūsų širdyse.

Šventės iškilmės suteikia daug džiaugsmo, bet ne tokio, koks buvo daugiau kaip prieš 30 metų, kai sukibę rankomis Baltijos kelyje garsiai skandavome „Lietuva laisva“ tarsi skelbdami pasauliui, kad mes labai ištroškę tos laisvės, tik ne tokios kokia jį pasidarė dabar.

Prabėgę trys dešimtmečiai labai pakeitė mūsų gyvenimo būdą, išaugo nauja žmonių karta, nepatyrusi jokių sunkumų ir žinanti tik savo teisės, o pozicijas dažniausiai „padovanoja“ kitiems.

Manau, jog šventiniai renginiai paliks tik malonų, geros nuotaikos jausmą, kad nors trumpam pranyks niūrūs ir be nuotaikos veidai, pyktis, neapykanta ir nepasitenkinimas vienas kitu. Juk tuos „deimančiukus“ mes ne per vienerius metus subūrėme. Per visus atkurtos Nepriklausomybės metus valdžia su tauta, dažniausiai pabendrauja tik įvairiomis progomis ir vėl išsiskiria – valdžia spręsti tautai ne visada priimtinų ir palankių klausimų, o tauta kasdien murkdosi savo bėdose ir rūpesčiuose. Kokie buvo daugelis valdžios sprendimų ir didieji „laimėjimai“ daugelis žinome ar prisimename.

Koks daugiau kaip per šimtmetį nueitas tautos kelias vyresnioji žmonių karta gerai prisimena. 1918 metais paskelbta Nepriklausomybė išgyveno tik nepilnus 23 metus, vėliau jos neteko pusei amžiaus – 50 metų. Tai buvo patys sunkiausi tautos išgyvenimo metai. Pradžioje Tave, mūsų Tėvyne, beveik ketverius metus mindžiojo ir trypė gestapininkai iš vakarų, o vėliau juos pakeitė Stalino pasiųsti sadistai penkiakampėmis žvaigždėmis kepurėse iš rytų šalies. Ir skriaudė jie Tave 45 metus, todėl Tavo, brangi Tėvyne, visi jaunystės ir brandaus amžiaus metai paženklinti didelėmis kančiomis, trėmimais, kovomis ir žūties už laisvę pačių patriotiškiausių ir šviesiausio proto tautiečių.

Bet tauta visa tą laikotarpį iškentėjo, gyvenimo viltimi, kad visada taip nebus, jautė, kad ji gali gyventi savarankiškai... Ji sugebėjo išsaugoti meilę Tėvynei, savo gimtajai kalbai ir laisvės siekį. O tos laisvės ji buvo taip ištroškusi, lyg vienišas keleivis keleto vandens gurkšnių Sacharos dykumoje. Ir tos laisvės troškimas išsipildė su Nepriklausomybės paskelbimu.

Bet greitai laikas parodė, kad atkurtoje Nepriklausomybėje mes nelabai sugebame savarankiškai gyventi. Galbūt galėjome kieno nors paprašyti, kad mus pamokytų kaip gyventi ir valdyti šalį, pavyzdžiui, Danija ar kitos Europos šalis, kurios per porą ar tris dešimtmečius po karo savo tapo klestinčiomis valstybėmis.

Jeigu niekas nesikeis, kaip yra dabar, ilgai nereiks laukti, kai palaipsniui pradės nykti mūsų kalba, kultūra, papročiai, tradicijos. Juk vien per pastarąjį dešimtmetį labai išryškėjo tautos susiskaldymas, vieni kitų niekinimas ir menkinimas, šmeižimas, pasityčiojimas. Ir dažnai tai daroma su malonumu.

Labai išryškėjo socialinė atskirtis: vieni skursta, kiti turtais aptekę, nemažai milijonierių, o vienas kitas ir milijardieriumi tapo. Apie korupciją, kyšininkavimą, kontrabandą, kitus nusikaltimus, atsakomybės nebuvimą, atskirus veikėjų ar nusikaltėlių dažną išteisinimą net kalbėti nesinori. Dideli pinigai viską padaro.

Dar vienas opus klausimas – kokie mūsų santykiai su kaimyninėmis valstybėmis? Žiūrint iš dabartinių pozicijų – įvairiapusiai: su vienomis glėbesčiuojamės, prieš kitomis ginkluojamės. Ne tik mes, bet ir daugelis iš buvusių karų nepasimokė. Visi nori būti galingesniais vieni už kitus, grasina karu ir nesistengia iškilusių problemų spręsti derybų keliu. Negi daugelio šalių vadovai nepasimokė iš buvusių karų pasekmių. Ir nereikėtų labai džiaugtis, kad mus nuo rytų agresijos be aukų apgins galingi tankai ir moderni ginkluotė. To tikrai nebus. Reikia ieškoti būdų, kad agresijos ar karo išvis nebūtų. Bet daugelis mūsų nenori ir nebando to daryti. Negi jiems negaila savo eilinių piliečių – karių, kurie eina paaukoti gyvybes.

Neabejoju, kad šiais laikais visokių problemų ir įvykių bus begalybės. Toks tapo gyvenimas visame pasaulyje. O kaip šios problemos bus sprendžiamos, labai priklausys, kas valdys kiekvieną šalį. Čia vien tik tuščio ir aklo politinio patriotiškumo neužteks, todėl reikia tikėtis, kad ir mūsų Tėvynėje jau atėjo laikas turėti tokius politikus, kurie pasakytų: jūs patikėjote mumis. O mes prisiekiame šventai tarnauti jums. Kol visi sukursime gerovės valstybę. Manau, kad tokių tautiečių šį tikslą pasiekti tikrai užteks. Svarbu tik, kad jie neatsisakytų šventai tarnauti.

Su Vasario 16-ąja!

Alfonsas Keraitis