NUOMONĖ: Nebegaliu tylėti (0)

Pastaruoju metu netyla diskusijos dėl Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos vietos. Esu šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dirbu Senųjų rūmų padalinyje. Buvau  nusprendusi  nerašyti viešai. Paklausite kodėl? Manote, kad man nerūpi gimnazijos likimas? Rūpi, net labai.

O nerašiau todėl, kad nenorėjau sukelti dar didesnio kolektyvo susipriešinimo. O kad jis yra, kad po sujungimo netapome vieninga bendruomene, pastebėjo istorijos mokytoja Dijana Meškauskienė straipsnyje „Gimnazijos vietos dilema: istoriją saugoti galima ir kitais būdais“. Natūralu, kad mano širdis Senųjų rūmų pusėje, nes čia mokiausi, čia dirbu. Bet stengiausi į klausimą dėl gimnazijos vietos pažiūrėti objektyviai, įsiklausiau į Gimnazijos tarybos posėdyje sudėliotus abiejų padalinių pliusus ir minusus, pritariau, jog reikia šią analizę perduoti rajono valdžiai, kad būtų priimtas galutinis sprendimas.

Sakysite, ko gi tada dar noriu? Kas mane pažįsta, žino, kad esu taikus žmogus, stengiuosi neįžeisti, gerbiu kitus. Bet labai nemėgstu netiesos ir kai žeminamas mano ar man brangių žmonių orumas. Šiandien labai įžeidė minėtame straipsnyje D. Meškauskienės išsakytos mintys, kur buvo pasišaipyta iš mūsų buvusių mokinių pasisakymų, kad juos veda Vaižganto dvasia, kad: „Tos mistinės Juozo Tumo-Vaižganto dvasios, tiesą sakant, nelabai ir matėme. Nuliūdino ir gimnazijos šimtmečio minėjimas: didžiausias dėmesys tada skirtas ne tarpukariui, ne šioms dienoms, o sovietmečiui. Tai kur toji tarpukario dvasia?“

Nustebau, kad kolegė nesuprato šimtmečio minėjimo interpretacijos. Juk buvo apžvelgti visi svarbiausi įvykiai nuo pat gimnazijos kūrimosi 1918 m. Atsispindėjo ir naujosios mokyklos (Senųjų rūmų) pastatymas ir paminklo J. Tumui-Vaižgantui atidengimas, netgi buvo atkurta autentiška situacija: skambėjo  K. Jovaišos ir B. Serevičiaus kantata Vaižgantui, sukurta būtent šiai progai, Matildos Olkinaitės eilėraštis „Vaižganto jaunimas“, kurį jaunoji poetė skaitė ceremonijoje. Atsispindėjo ir skaudūs įvykiai, palietę tiek mūsų gimnaziją, tiek visą Lietuvą: karas (čia ir M. Olkinaitės sušaudymas), pokaris (Vaižganto vardo atėmimas, Dianos Glemžaitės žūtis) , tremtys (skambėjo autentiški mokinių laiškų, parašytų mokytojai į tremtį, fragmentai, ne vienam žiūrovui išspaudę ašarą). Aišku, buvo ir sovietmetis, bet juk nuo istorijos nepabėgsi. Gaila, kolegei įstrigo tik jis...

Ir dar apie Vaižganto dvasią. Žinokite, ji tikrai gyva. Pasižiūrėkite, kiek daug mokyklą pabaigusių mokinių ją prisimena, aktyviai įsijungia į diskusiją dėl gimnazijos likimo. Jiems svarbi istorija. Jiems gera matyti per pertraukas iš vitražo žvelgiantį Vaižgantą. Ir neleisiu iš to šaipytis, vadinti jų jausmų spektakliu. Sutinku, kad mokslo kokybė yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbūs ir dvasiniai dalykai. Man labai patiko Šatrijos Raganos mintis apie mokytojo misiją. Ji buvo įsitikinusi, kad mokslas, neparemtas dora, yra, jos žodžiais tariant, „namai, pastatyti smiltyse“. Auklėjimas, jos nuomone, turi ugdyti jauno žmogaus valią, pareigos jausmą, turi suformuoti taurią asmenybę, grožio supratimą. Aš irgi manau, kad mokytojo misija yra į gyvenimą išleisti  ne tik išsilavinusius, bet ir dorus žmones, turinčius savo nuomonę, gerbiančius tradicijas, tikrus mokyklos, miesto, Lietuvos patriotus. Tai aš ir diegiau savo mokiniams, todėl dabar didžiuojuosi, kad jie pamoką išmoko. Dar kartą noriu pasakyti, kad priimsiu bet kokį sprendimą dėl gimnazijos. Priims ir kiti, bet nereikia juoktis ir niekinti kitokios nuomonės. Ginkime savąją neniekindami kitų.

Jolanta Augulienė, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja