Hibridinio karo grimasos: kas yra tikrasis šio karo taikinys (13)

Su terminu „hibridinis karas“ iš esmės susipažinome prieš gerus septynerius metus, kai Rusija užpuolė Ukrainą, atplėšė ir aneksavo Krymą bei įplieskė negęstančius ginkluotus konfliktus Dombabvėje ir Lugandoje (Dombaso ir Lugansko liaudies respublikomis šitas nusikaltėlių chuntas vadinti nekyla ranka). Baikščiai tylint pasaulio lyderiams. Dabar hibridinio karo taikiniu esame mes patys. Ir pasaulis, užuot reikalavęs stabdyti agresiją, stabdo... mus: šiame laikrašyje yra naujienų agentūros BNS pranešimas apie tai, kaip Briuselio kiauragalviai ruošiasi raginti Lenkiją bei Lietuvą keisti įstatymus, įteisinusius nelegalių migrantų atstūmimą.

Mes, žurnalistai, ir visuomenė buvome mokomi: hibridinis karas turi daug šakų, atšakų ir stadijų. Tačiau mes iš esmės nesuvokdami šito karo baisumų ir galimybių, koncentravomės tik į keletą. Viena jų – informacinis karas. Mes buvome mokomi būti budriais, skirti netikrus straipsnius, informacijos įmetimus, trolių komentaruose ir socialiniuose tinkluose veiklą. Mes mintinai žinome taikinius, į kuriuos taikosi priešiškų valstybių propaganda: Lietuvos istorija, Lietuvos kariuomenė, Lietuvos narystė NATO, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Į pirmuosius tris taikinius troliai ir juos diriguojantys lėlininkai seniai atsikando dantis. O štai Lietuvos narystė Europos Sąjungoje...

Kad visiems ir viskas būtų aišku ir paprasta, reikia suprasti viena: Lietuva turi du saugumo garantus. Karinė gynybinė sąjunga yra NATO. O antroji, ne mažiau reikšminga ir svarbi, yra narystė Europos Sąjungoje. Tai yra esminis akcentas – Lietuva yra Vakarų demokratijos, o ne Rusijos imperijos (ji toli gražu nėra buvusi, ir net nebeslepia savo imperinių kėsų) arealas. Kalbėti apie Rusiją, kaip apie galimą imperiją, be Ukrainos, Baltijos šalių ir Lenkijos iš esmės negalima. Su Lenkija ir Baltijos šalimis lyg ir buvo viskas aišku. Kol nebuvo įjungtas hibridinio karo mechanizmas. Jo taikinyje yra ne pabėgėliai – jo taikinyje yra Rytų Europos šalių narystė Europos Sąjungoje. Ir nereikia dėl to turėti jokių iliuzijų.

Esminė mums priešiškų valstybių veiklos kryptis – takoskyra tarp senųjų, deja, bet gerokai išgverusių, nupušusių ir utopijomis klimato kaitos bei žmogaus teisių srityse gyvenančių senųjų Europos valstybių ir Rytų Europos šalių, kurios dėl savo istorinių ypatumų kur kas tvirčiau stovi ant žemės, ir galvoja kol kas dar galva, o ne, atleiskite, sėdyne, ar dar blogiau – pinigine. Vakarų Europa jau 70 metų negyveno jokio išgyvenimo karo, nežino, kas yra okupanto batai jų šalių teritorijose. Jei lyginti Vakarų ir Rytų Europą su katinu, tai mes būtume drąsūs kiemo rainiai, mokantys ir peles gaudyti, ir peštynėse nagus bei dantis paleisti. Ir stebėti aplinką visomis juslėmis, kad nepražiopsotume teritorijoje svetimo katino ar šuns. Vakarų Europa seniai tapo persų katinu, ėdančiu tik paštetą iš skardinėlės, tokiu visiškai teisingu, padoriu, kastruotu, niekada nedalyvavusiu peštynėse ir dėl anatomijos subtilumų (suploto snukiuko) negalinčiu ir visiškai nenorinčiu gaudyti pelių.

Šie skirtumai lemia Rytų ir Vakarų Europos požiūrių skirtumą į daugelį dalykų. Mums atpažinti pavojų iš mažiausių jo signalų – išgyvenimo klausimas. O nupenėtas persų katinas plėšrų šunį atpažins tik tada, kai šis dantimis įsisegs į iššukuotą minkštą kailiuką. Ir kai ant savo kailiuko pajus šuns iltis, ir gintis, ir bėgti bus jau vėlu. Todėl Rytų europiečiai – mes, broliai latviai, broliai lenkai – nelegalių migrantų krizėje matome kur kas daugiau, nei nori matyti sotūs europiečiai. Todėl mes, skirtingai nuo kelių jaunų durnelių, įvardijančių save „krikščionimis“, bet nemokančių „Tėve mūsų“, skirtingai nuo išgverusios Europos komisijos su visais jos komisarais ir dangoraižiais, pirma statome sienas, o tik po to tiltus. Nes kol kas ant sienos nėra tvirtesnių tvirtovių, už lietuvių plačias krūtines. Įskaitant ir mūsų, rokiškėnų vyrų, kiekvieną savaitę vykstančių saugoti sienos. Štai dabar, mieli rokiškėnai, ir sužinojote, kam reikalingi kariai savanoriai.

Ką reiškia neturėti didesnių tvirtovių, nei mūsų pasieniečių, karių, policininkų krūtinės, mes matome Lenkijoje. Kuri, kaip ir mes, Briuselio nukvakėlių buvo įtikinta ir dabar tebetikinama apie jų svajonių pasaulėlį su tiltais, bet be sienų. Ir vos prieš kelias savaites Vokietijos! Užsienio reikalų ministras apskrtai kalbėjo apie mūsų teisę turėti sieną... nuo ne tik Lietuvai, ne tik Lenkijai, nuo visam pasauliui nedraugiškų režimų.

Taigi, įvardinkime aiškų šio hibridinio karo tikslą: Rytų Europos, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos atskyrimas nuo Europos Sąjungos. Štai ko iš tiesų siekia du konflikto lėlininkai – batka ir putleris.

Kaip to tikslo pasiekti? Jei jūs manote, kad šio tikslo siekimo priemonės – keli pusdurniai vatagalviai su plakatais ir keliasdešimt feisbuko grupių su keliomis dešimtimis tūkstančių nukvakėlių, tikinčių, kad „prie ruso buvo geriau“, tai esate labai naivūs.

Hibridinis karas yra save maitinantis Europos Sąjungos vėžys, kurio dėka sąjunga save naikina iš vidaus, faktiškai nesikišant nedraugiškų valstybių lėlininkams. Vėžys yra tada, kai organizmas pats prieš save kovoja, ir pats save naikina.

Kaip tai veikia? Pirmiausia, reikia skatinti visuomenės nusivylimą Europos Sąjunga. Ir to vien tik rašiniais apie sovietinio plombyro privalumus ar kelių pasakorių kanalais „Lietuvis rėžia motiną teisybę“ neprasisuksi. Lygis ne tas. Kaip ir tų kelių pajacų, renkačių parašus Mordorui naudingam referendumui.
Tačiau kur kas efektyvesnė bus paties Briuselio strategija, pavyzdžiui, su nelegalių migrantų antplūdžiu kovojančioms šalims drausti vienintelę efektyvią migrantų išstūmimo techniką. Iš esmės migrantų krizė ir buvo apvaldyta, nes jie buvo išstumti. Tuo buvo pasiekta keli Mordorui nepageidaujami rezultatai: pirma, migrantai tapo Batkos, o ne mūsų problema, antra – nurimo pati visuomenė, nes jai kasden nepateikiami nauji trigeriai ir naujos istorijos apie prikakotus termosus ir nusiaubtas patalpas, trečia – ne dienomis, o valandomis auga pasitikėjimas mūsų pasieniečiais ir kariais, kurie parodė, kad yra ne kermošių pramoga, ne košės virėjai, o gynėjai, kurie sugeba efektyviai įveikti visuomenei kylančius iššūkius ir pavojus. Ketvirta, nurimo nevyriausybinių organizacijų ir maitlesių iš užsienio šalių (ką gi kito Lietuvoje veikė žmogaus teisių „gynėjai“ iš, pavyzdžiui, Škotijos) pypavimai apie vargšus kenčiančius migrantus, keliantys įtampą ir supriešinimą.

Kaip jau minėjau, nelegalūs migrantai tapo riebia Batkos problema. Kol jie Baltarusijoje, tuos žmones reikia nors kažkaip maitinti. Ir jei jie ima ir numiršta iš šalčio bei išsekimo Baltarusijoje, nors pasaulio žiniasklaida ir skalbia „niekšus“ lenkus, bet fakto, kad jie mirė Baltarusijos pusėje, kad Baltarusijos pusėje jiems nebuvo suteikta pagalba, visgi nepaneigsi. Kitaip sakant, kol jie yra Baltarusijos pusėje, tol jie yra Batkos dantų skausmas. Kai pateks į mūsų, iš karto taps mūsų galvos skausmu.

Ir čia, o stebukle, ima ir įsikiša mūsų šaunieji Briuselio koridorių žiurkinai. Užuot padėję Lietuvai ir Lenkijai spręsti šią labai sudėtingą problemą darbais (Marianų gylio susirūpinimo įdubų kasimas, zvanijimas telefonais Irako užsienio reikalų ministrui ir kitos parodomosios priemonės nesiskaito), jie ima rimtai trukdyti. Hibridinio karo esmė ir yra – toje pačije pusėje esančios pajėgos kovoja viena prieš kitą, dideliam priešo džiaugsmui. Užuot žnybę Baltarusiją (nes ją prižnybti reikia ir proto, ir stuburą turėti, o ne sėdėti apsižergus NordStream vamzdį), Europos gudručiai ima žnybti Lenkiją. Mums dėl to džiaugtis nereikėtų – kitą smūgį iš Briuselio gaus ne Batka, o mes. Taigi, Lietuvos ir Lenkijos visuomenės iš Europos Sąjungos gavo kelis labai aiškius naratyvus. Pirma, kas jums benutiktų, jūs galite kliautis tik savimi pačiais, viskas, ką gali Briuselis, tai išreikšti giliausią susirūpinimą. Antra – jūs net neturite teisės gintis: jūs negalite turėti sienų, negalite patys spręsti, ką įsileisti į savo šalis, o ką – ne. Trečia – jūsų įstatymai mūsų norams ir įgeidžiams yra ne rodiklis. Ketvirta – mes matome, kaip jūsų pasieniečiai ir kariai išstumia pabėgėles moteris ir vaikus, bet demonstratyviai užsimerkiame, kad Baltarusijos kariai juos stumia. Ir visa tai transliuoja ne kelių tūkstančių auditoriją turintys pusiau pogrindiniai vatagalvių kanalai. Apie tai, kad Bruseliui „nepatinka“ pabėgėlių išstūmimo taktika, kalba oficialūs kanalai. Kad Europos komisijos pirmininkė atsisakė finansuoti fizinės sienos statybą – taip pat oficialu. Ir ar ne tokio nepasitikėjimo, ne tokio nusivylimo ir siekia mūsų Rytų kaimynai?

Kita hibridinio karo šaka: Lietuvos institucijų veikla viena prieš kitą. Žmogaus teisių kontrolierius prieš pasieniečius, žurnalistai prieš pasieniečius. Kuriama totalinė nepasitikėjimo vieni kitais atmosfera. „Baisūs“ reportažai žiniasklaidoje apie migrantus kuria ką? Kaip jūs manote, ar labai gerai jaučiasi dvi su puse paros šaltyje, drėgmėje sieną saugojęs pareigūnas, sužinojęs, kad jis yra vaikus skriaudžiantis barbaras? Kokia jo motyvacija? Primenu, kad mes neturime tvirtesnių sienų ir tvirtovių už mūsų pasieniečių ir karių krūtines. Kaip jie jaučiasi, kai visą naktį atstovėję prieš baltarusų pasieniečių ginklų vamzdžius, į akis švitinami jų automobilių? Sušalę lietuje, atokvėpio minutę jie skaito straipsnius apie save, kaip apie tuos, kurie išvijo vargšų afganų šeimyną? Galbūt ne vienas pagalvoja, ką jis čia daro, jei žiniasklaida iš jo daro valstybės priešą? Ne svetima propaganda, o savi žurnalistai. Kurie išmoko atskirti grubų propagandinį feikinio straipsnio įmetimą, bet nesuvokia, kad jų rašiniai, verčiami į tas pačias baltarusių, rusų kalbas ir tarnauja tai pačiai propagandai. O išversti į anglų, prancūzų ar vokiečių kalbas europiečiams įrodinėja, kad esame baisūs žvėrys, neverti būti jų civilizuotų šalių bendrijoje.

O tereikia vieno: paklausti į šaltį ir naktį vaikus atgrūdusių migrantų: kas jus čia atnešė? Kodėl jūs pastatėte į pavojų save ir vaikus? Ir teneapgauna jūsų suklaidintų avelių įvaizdis: suklaidinti buvo galima liepą ar rugpjūtį. Dabar jau visi žino, kad Lietuva ir Lenkija migrantų neįsileidžia. Bet vis tiek į Baltarusiją skrenda dešimtys lėktuvų „turistų“. Ne nuo karo jie bėga, ne nuo skurdo: lenkų, ukrainiečių aktyvistai iš nuotraukų internete paskaičiavo, kad kai kurių migrantų striukės kainuoja ir 500, ir 1000 Eur. O kiek kainuoja jūsų striukė?

Su didžiuliu sienos pažeidėjų antplūdžiu kovojanti Lenkija, jos visuomenė jaučia didžiulę natūralią nuoskaudą. Tokią pat nuoskaudą ima jausti ir Lietuvos visuomenė. Štai ji ir yra pats baisiausias to hibridinio karo nuodas. Nepasitikėjimas Europos Sąjunga, euroskepticizmo augimas. Jau vis atviriau kalbama apie polexitą. Kam to reikia? Faktiškai pačiomis pigiausiomis priemonėmis, neįdėdami pernelyg daug pastangų, Batka ir putleris sėkmingai skaldo Vakarų visuomenes. Skaldyk ir valdyk – sena kaip pasaulis, labai sėkminga politika, atliekama pačių Europos Sąjungos institucijų rankomis.