Nebaidytų idiotų kraštas –6: kaliausių konkursas dar neprasidėjo, o jau turime pretendentę laimėti (20)

Žagarės miestelyje vyksta toks vyšnių festivalis. Ir jame rengiamas baidyklių, tiksliau sakant, kaliausių konkursas. Konkursas neatsitiktinis: baidyklė varnėnams, mūsiškai – špokams baidyti, yra neatsiejamas kiekvieno save gerbiančio sodo atributas. Jei kaliausė graži, išradingai sumeistrauta, ji tampa sodo kraštovaizdžio akcentu. Dėl baidyklės naudos kyla jau daugiau klausimų: špokai nėra kvaili, ir jie greitai pamato, kad šita stovyla jiems nieko padaryti negali. Apsaugai nuo špokų yra efektyvesnių priemonių. Štai mūsų sodo vyšnios kol kas sveikos, nes jų apsauga rūpinasi iš esmės AK, Matilda ir kaimynų katinas, dėl labai aršaus charakterio ir juodos dėmės po nosimi vadinamas vieno vokiečio pavarde. Saugant vyšnias katinai efektyvesni už kaliausę vien dėl to, kad pastaroji paukščius tik baido. Katinai gi nė nesiruošia nieko baidyti, gąsdinti ir grasinti. Atvirkščiai, jie sėlina prie paukščių nepastebėti. Ir geriausia apsauga nuo vyšnių vagių – katino nasruose spurdantis jų kolega.

Katino išminties trūksta mūsų vyriausybei, dovanokite, moteriausybei. Jos darbo efektyvumo iliustracijomis būtų Vydenių kaimo tvora ir Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės atsakymas į žurnalisto klausimą apie tai, ar pareigūnai privalo padėti migrantams, iš už koncertinos šaukiantiems „asylum“, ją perlipti. Abi šios priemonės su mano aprašytu špokų baidymo kaliause metodu turi esminių pranašumų: tai kvaila, juokinga ir neefektyvu.

Pradėkime nuo tvoros. Pasaulis, Lietuva, Rokiškio rajonas ir aš iki praėjusios savaitės pabaigos nieko nežinojome apie Varėnos rajono gyvenvietę Vydenius. Gyveno dzūkai, grybų karaliai, sau ramiai, nieko nekliudė. Kol į jų mokyklą centrinė valdžia nesugalvojo vežti nelegalių migrantų, sugautų prie Baltarusijos sienos. Gyventojai, žinoma, ėmė piktintis: įstatymo pažeidėjai (o tokiu yra kiekvienas, neteisėtai kirtęs valstybinę sieną) buvo apgyvendinti tiesiog gyvenvietėje, be jokios apsaugos. Net tvoros nepastatė. Na, jei gyventojai nori tvoros, tai valdžia privalo įsiklausyti į jų pageidavimus. Tik... Aš nežinau, kuo tie vargšai Vydenių žmonės taip nusikalto, kad valdžia iš jų šitaip pasityčiojo. Kaip? Paprastuoju tvoros statymo būdu. Varėnos savivaldybės mero Algio Kašėtos facebook paskyroje buvo detalus fotoreportažas apie tvoros statymo procesą. Ta tvora – segmentinė, Karlai, segmentinė. Tokia, kokia tveriami renovuojami namai arba koncertų scenos, kad egzaltuotos paauglės savo dievukams ant sprandų nesikabintų. Tos tvoros nė perlipti nereikia: užtenka vieną segmento kraštą iškelti iš laikilio. Kodėl statoma tokia idiotiška, nuo nieko nesauganti tvora? Nes mūsų dundukams valdžioje svarbu ne rezultatas: tvirtos tvoros būdu apsaugota visuomenė, o procesas: „riekia kaška dariti“, nu va ir daro – tvorą stato. Norėjot tvoros, tvorą turit. O kad ji nieko nesaugo, tai čia jau, kaip sakant, ne valdžios problemos. Užtat yra ką nufotografuoti, į feisbuką įdėti. Ir dar įmonei, išnuomojusiai šiai segmentinę tvorą, šis tas kišenėje liko.

Kitas tokio pat efektyvumo pavyzdys yra mūsų vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės prakalba į malonųjį žiūrovą, klausytoją ir skaitytoją. Geras dalykas tas tiesioginis eteris. Tai va, kaip tik vienos televizijos tiesioginiame eteryje buvo ištransliuotas Vidaus reikalų ministrės atsakymas į žurnalisto klausimą: „Jeigu fiziškai matant žmonių grupę bandant įveikti spygliuotą tvorą, jie išreikš prieglobsčio prašymą, ar pareigūnai gali tuomet trukdyti jiems įveikti spygliuotą vielą ir nepriimti Lietuvoje?“ Klausimas yra paprastas ir aiškus. Deja, popierius negali perduoti ministrės akmeninės veido išraiškos, itin griežtu tonu patekiant atsakymą: „Lietuva tikrai imasi labai rimtų atgrasymo priemonių. Mes siunčiam signalą, kad į Lietuvą nėra ir nebus taip paprasta patekti, ir mes nesame ta šalis, kuri toleruos tai, ką daro šiandien Baltarusijos režimas. Ir tikrai bus rimtos atsako priemonės iš Lietuvos“. Dar kartą perklausta, ar migrantų neįmanoma nepriimti, jei jie įveiks tvorą, kitaip sakant, nuo politinių blėnių grąžinta prie klausimo esmės, ministrė plieniniu veidu tęsė toliau: „Fizinė tvora yra labai rimta priemonė, bet tiktai viena iš komponentų. Tai tam, kad ta sistema sienos veiktų, mums reikalingi: tvora, sienos stebėjimo sistema, detekcinė sistema ir pareigūnai su mūsų kariais. Esant šiem komponentam, aš tikiu, kad mūsų siena bus maksimaliai apsaugota“.

O dabar, mieli skaitytojai, paaiškinkite man, kur yra atsakymas į labai konkretų žurnalisto klausimą. Ir kur yra šio pasisakymo esminis turinys? Mat kol kas šis griežtas tonas, šita geležinė veido išraiška tėra vienintelės nelegalių migrantų atbaidymo priemonės. Ministrė-baidytoja, tskant. Paklausė šitą prakalbą migrantai, ir apsuko ienas nuo sienos namo? Aga, kaipgis. Man šis ministrės pasisakymas labiau primena programinę kalbą, skirtą Žagarės vyšnių festivalio baidyklių konkursui: „Mūsų sodas tikrai imasi rimtų atgrasymo priemonių. Mes siunčiam signalą, kad į mūsų sodo vyšnias nėra taip paprasta patekti, ir mes nesame sodas, kuris toleruos tai, ką daro šiandien špokai. Ir tikrai bus rimtos atsako priemonės iš mūsų sodo“. Tokia prakalba kažin ar špokus iš vyšnios išbaidytų, ką ten migrantus.

Sakysite, baik tamsta iš ministrės tyčiotis. Tai gal pirmiau mūsų valdžia ir moteriausybė baigia iš piliečių tyčiotis? Gerbiamai ministrei, norint kalbėti apie griežtus atsakus, pirma tuos atsakus turėti reikia. Visas mūsų atsakas kol kas – prie sienos karių pradėta tiesti koncertina. Visa kita – tai reakcija į gaisrą, tiksliau sakant, migrantų aptarnavimas: kur juos padėti, kaip maitinti, prižiūrėti ir saugoti.

Kaip gerai ginama ir saugoma mūsų siena, rodo puikūs pavyzdžiai: vienur ūkininkai išbaidė nelegalus iš javų lauko, kitur juos policijai pridavė pilietiški žmonės, teikę pavėžėjimo paslaugą. O kiek atsiras nepilietiškų? Fizinės sienos su Baltarusija reikėjo vakar. O ir šiandien, ir rytoj ją statysime žodžiais.

Kaimyninės šalies vadovas, kasryt skaitydamas savo žvalgybos ataskaitas, iš juoko suka ūsus. Visos jo investicijos į šitą operaciją buvo... Belavia lėktuvų parkas. Kuriam po incidento su Romanu Protasevičiumi buvo uždrausta skraidyti ES erdvėje. Tai va, neilgai stovėjo jo airbusai ir embrajeriai be darbo. Dabar va kaip tik įveiklinti migrantų transportavimui. O kad jų nepritrūktų, pasirūpins ir Tadžikistanas, ir Afganistanas, ir Afrikos šalys, kuriose giliai šaknis įleido Rusijos „kariniai instruktoriai“.

Visa, ką investavo Batka į operaciją „Migrantas“, yra tik lėktuvų skrydžiai į Iraką ir panašiomis kryptimis. O gavo daug. Ir jam nieko nereikėjo dėl to daryti, mūsų vyriausybė padarė pati. Batkos geriausiu sąjungininku tapo mūsų valdžios biurokratizmas ir veiklos imitavimas. Netgi geru, taikiu metu ši vyriausybė būtų silpna. Pirmiausia, ji visuomenę užkniso niekuo nepamatuotais, neefektyviais karantininiais sprendimais. Ko verta vien mūsų miesto įvažiavimų kontrolė dviem policijos ekipažais. Baudimas žmonių, kurie drįso vienumoje parkelyje, miško takelyje nusiimti kaukę. Žvejų, kirtusių rajono teritoriją ir taikiai sėdinčių ant ledo, baudimas. Ką jie galėjo corona virusu apkrėsti? Žuvis? Mažų parduotuvėlių uždarymas ir akivaizdus ignoravimas fakto, kad viso rajono pirkėjai „apsiuosto“ prie prekybos centrų nukainuotų produktų lentynų? Ko vertas šūkis „geri vaikai tėvų nelanko?“ O kas tada tėvams paruošia, pavyzdžiui, malkas žiemai? Karantinines nesąmones galima vardinti ir vardinti. Jau jų įerzintai tautai buvo pamėtėta dar dvi priežastys piktintis: partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencijos ratifikavimas. Čia jau liaudies kantrybė trūko: valdantieji gavo atsaką – „Šeimų maršą“. Nei partnerystės įstatymas, nei Stambulo konvencijos ratifikavimas nėra gyvybiškai svarbūs ir skubiai reikalingi teisės aktai. Ir jų pakišimas visuomenei tokiu metu, kai ji išdirginta karantino ir epidemijos, rodo viena: ši valdžia neturi ne tik strateginio ir taktinio mąstymo. Vien šių klausimų sukeltas erzelys leidžia užduoti klausimą, ar mūsų valdantieji apskritai turi bent kruopelę smegenų?

Užuot malšinus visuomenės nepasitenkinimą, mūsų kvailiausybė užėmė ožio ant tilto poziciją: su celofanais nesikalbėsim. Ir... užsiėmė detalia Prezidento priėmimo Liepos 6-osios proga svečių sąrašo analize. Dar labiau siutindama piliečius. Ir kurgi čia Lukašenkos indėlis?

Toliau dar gražiau. Dviejų tūkstančių migrantų antplūdis gerai veikiančiai civilinei valdžiai apskritai neturėtų būti problema. Tačiau mūsų civilinė valdžia tris dešimtmečius užsiėmė, ir dabar, realaus pavojaus valstybei akivaizdoje, užsiima ne problemų sprendimu, o tų sprendimų imitacija. Kurių geriausia iliustracija – jau minėta Vydenių tvora. Iš to, kad prireikė beveik mėnesio, kad mūsų valdžia dasiprotėtų duoti kariuomenei įsakymą tiesti bent koncertiną pasienyje, Batka pasidarė toli siekiančias išvadas. Skirtingai nuo mūsų kvailiausybės ir jų dvaro žurnalistų-poetų, Batkos aplinkoje dirba realūs analitikai, baigę ne popierinius mokymus nevyriausybinėms organizacijoms, o žvalgybos mokyklas. Operacija „Migrantas“ jų atveju yra tai, kas vadinama žvalgyba mūšiu.

Ką darys Batka? Kadangi mūsų kvailiausybė ir toliau transliuoja žinutę „mes nieko negalime neįleisti“, kitaip sakant, turi geležinį „atmazą“ kad tik nieko nedaryt, užuot ieškojusi sprendimų, kaip tų migrantų neįsileisti, Batka toliau pumpuos juos per sieną.

O toliau kvailiausybė viską padarys pati ir už jį. Liaudis jau feisbuke dalinasi žinutėmis, kad vieno migranto maitinimas kainuoja tik dukart daugiau, nei Lietuvos kario. Jie tuoj susiskaičiuos, kiek kainuoja vieno ligonio, vieno moksleivio maitinimas. Ir palygins. O „geroji“ valdžia jiems padeda. Štai mūsų jau minėtosios A. Bilotaitės vadovaujama ministerija kreipėsi į Mykolo Riomerio universiteto studentus savanoriauti pasienyje. Kreipimęsi rašoma: „Dėl nakvynės – galimybių nėra. Dėl maitinimo – mokamo ar nemokamo suteikti galimybės nėra, bet Pabradėje yra maitinimo įstaigų, URC vietoje yra galimybė pasišildyti savo atsineštą maistą“. Suvokiate? Žmogus, surizikavęs ir atėjęs sunkią valandą talkinti valstybei, tą turi daryti iš savo ar iš tėvų kišenės.

Toliau situacija klostysis pagal vieno ukrainiečių humoristų siužeto, kuriame patyrusi katė moko jauniklį šuniuką, scenarijų: „Kai tu pridirbsi ant kilimo, o tu pridirbsi ant kilimo, tave badys nosimi ir klaus: „Kas tai padarė, kas tai padarė?“. Atsakyti nebūtina, klausimas retorinis“.

Vyriausybės negebėjimas tinkamai apgyvendinti ir saugoti migrantus (jau dabar ji tą bando suversti savivaldybėms), anksčiau ar vėliau duos vaisių. Prasidės provokacijos ar iš vienos, ar iš kitos pusės. Juk jau buvo migrantų bandymas kelti riaušes. Ir vyriausybei anksčiau ar vėliau teks srėbti savo netinkamo elgesio pasekmes. Ją, kaip tą šuniuką, išbadys nosimi į nuodėmę.

Tačiau iki tol „nuodėmė“ išaugs iki didžiulės problemos dydžio. Prisiminkite, kad karantino metu Rokiškio prieigas saugojo du policijos ekipažai. Jau dabar migrantų skaičius artėja prie dviejų tūkstančių. Nesunku pasiskaičiuoti, kada jų kiekis viršys, pavyzdžiui, Lietuvos policijos, įskaitant jos orkestrą, kiekį. Kai kurie pesimistai skaičiuoja, kad tokiais tempais iki metų pabaigos migrantų skaičius gali viršyti Lietuvos kariuomenę. Klausimas toks: kaip tada bus valdoma situacija?

Taigi, panašu, kad Baltarusijos nevykusio „demokratizavimo“ pasekmė pas mus bus didžiulė ir rimta krizė. Pridėkite prie jos galimą covid-19 bangą rudeniop, ir ką turėsime?

Vienintelė išeitis – mąstyti ir veikti. Ne žodžiais baidyti Batką, o imtis tvenkti migrantų antplūdį. Šiandien pat. Bet vietoj to mes turime patį baisiausią iš galimų variantų. Vyriausybė ir jos mylėtojai ne problemą sprendžia. Socialiniuose tinkluose pasirodė labai pavojinga tendencija: vyriausybės kritikus prilyginti Batkos rėmėjams. Panaši retorika sklido ir Šeimų maršo metu. Atsiranda terminas „pseudopatriotai“, skirtas apibūdinti patriotiškiems žmonėms, kurie akivaizdžiai demaskuoja vyriausybės daromas kvailystes. Galima pamanyti, kad užčiaupus kritikus, kvailysčių nebeliks?

Patriotizmas reiškia mylėti savo šalį, ginti ją. Tai kiekvieno piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga. Ir teisinga, pagrįsta kritika yra didžiausias patriotizmas. Nes tylėti, ar dar baisiau, nutylėti ar ploti idiotiškiems sprendimams mainais už viešinimo pinigus, yra nusikaltimas savo šaliai ir piliečiams. Valdžios ateina ir praeina. Ir priimdami Lietuvos pilietybę, davėme priesaiką ne valdžiai, o savo šaliai. Todėl turime teisę ir pareigą reikalauti, kad valdžia stiprintų mūsų valstybę, o ne savo kvailumu ir nekompentencija keltų pavojų jai.

Dabar iš Vyriausybės ir jos rėmėjų pusės girdime bravūrišką retoriką: „Su Batka mes nesiderėsim!“ Jūs, idiotai nebaidytieji, turite dvi išeitis: arba nustojat cirkus krėtę ir imat dirbti, arba tada, kai migrantų skaičius Lietuvoje viršys policijos ir kariuomenės pajėgas, jūs su Batka derėsitės uodegas paspaudę. Nenorit? Tai gal nustokit špokus baidyti ir segmentines tvoras tverti.