Praradimų metai: tu ir tavo dievai (III) (5)

Sausis – puikus metas apžvelgti praėjusius metus. Ir visuomenės santykį su praeitimi. Sausis simbolinis mėnuo: tas, kas, atrodo, buvo tik vakar, staiga tampa... pernai. Pernykščiais įvykiais, pernykštėmis aktualijomis ir pernykštėmis idėjomis. Tai rodo, kaip aktualu spėti kartu su laiku. O mūsų visuomenė ne tik katastrofiškai vėluoja, ji apskritai linkusi gyventi praeitimi. Ir už tai smarkiai skriaudžiama.

Pernykščių metų takoskyros parodė, kaip sėkmingai su mumis žaidžiamas hibridinis karas. Kokia paveiki visuomenė tam. Mes klaidingai manėme, kad hibridinis karas tai, visų pirma, kova su propaganda. Ir ant to pasimovėme. Niekas nesako: kova su priešiškų valstybių propaganda yra be galo svarbi. Tačiau hibridinis karas tuo ir baisus, kad jame nekovojama su priešiška valstybe. Hibridinis karas yra vėžys: kai gyvas valstybės organizmas, gyvos jos ląstelės ėda ir naikina vienos kitas. Deja, valdžia ir visuomenė kariavo ten, kur reikėjo... gydyti.

Manau, kad pirmasis žingsnis visoms valdžioms ir visuomenės veikėjams jau šiandien yra mintinai išmokti Sekminių sekvenciją, himną šventajai Dvasiai „Dvasia, Viešpatie, ateik“. Tegul tai, o ne nesąmonės apie Stambulo konvencijas, naujakalbes ir demokratijos nešimą tiems, kuriems jos nereikia, tampa mūsų politikų programomis. Tegul kiekviename ministro kabinete, greta Prezidento ir premjerės portretų raudonais dažais ant sienos būna parašyta: „Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista“. Tai turi būti šiandienos moto, nes pernai mūsų valdžia nieko kito ir nedarė, kaip tepė, degino ir žeidė.

Dar niekada Lietuva negyveno taip gerai, kaip šiandien. Bet ir dar niekada nebuvo tokia suirzusi, susipriešinusi ir pasidalinusi į keliolika tarpusavyje besipešančių stovyklų. Ir dar niekados nebuvo tokios vidinės grėsmės mūsų valstybės saugumui. Niekuomet iki šiol nebuvo vidinių prielaidų neramumams šalyje. Pernai jie nutiko. Didžiųjų vilčių vyriausybė faktiškai per pusmetį iššvaistė visuomenės pasitikėjimą. Kaip tai nutiko?

Geras ar blogas valdymas paaiškėja ne ramybės periodais, o krizių metu. Ramiais laikais užtenka viešųjų ryšių kampanijų. Jaunų, iniciatyvių, edukuotų įvaizdžio. Įžūlių, jaunatviškų, „žinančių geriau“ įvaizdžio. Sudėtingais laikais įvaizdžių nepakanka. Reikia konkrečių veiksmų. Savalaikių, efektyvių veiksmų. Ne tik spręsti kasdienes problemas, „gesinti gaisrus“, bet ir galvoti apie ateitį. Neužtenka politinius priešininkus ar visuomenę mušti dvaro poetų propaganda. Reikia veikti, strateguoti. O viso to nėra. Ir kai visuomenė, kaip sportinis žirgas, kurio balne sėdi nemokantis joti, bet save olimpiniu konkūrų čempionu įsivaizduojantis raitelis, ima purtytis tokios netikusios naštos. Beje, žinote, kad jojimo varžybose daugiau nei 70 proc. klaidų, kai numetamos kliūčių kartelės, yra ne dėl žirgo, o būtent dėl raitelio kaltės: jis arba per vėlai sėda į balną (tada kliūtį žirgas užkabina užpakalinėmis kojomis), arba per anksti (tada meta priekinėmis), arba priveda per arti kliūties ir žirgui nelieka vietos šuoliui. O mūsų vyriausybei netinka net netikusio raitelio apibūdinimas: net bulvių maišas, pririštas balne, kliūčių ruožą būtų įveikęs geriau, nei tie, kurie įsivaizdavo mokantys valdyti.
Taigi, pirmieji priešintis ėmė valdžia su visuomene. Tam priežasčių yra kelios. Pirmiausia, šitie dundukai valdžioje padarė tipinę visiems politkos kvailiams klaidą: rinkiminės kampanijos metu, įkvėpti, žinoma, o kaip gi be jų, viešųjų ryšių specialistų ir kitų inpupluencerių, suvaidino pasaką apie kokybiškai grįstą politiką. Kokia ta „kokybiška“ politika, buvo galima įtarti jau iš vienos partijos lankstinukų „mokslu grįsta politikė“. Na, bet liaudžiai įsipyko žalstiečiai su savo draudimais, o dar dvaro poetai keturis metus suokė apie tai, kaip anie „tuoj tuoj“ parduos Lietuvą, na ir šiaip valdžioje „vyžų“ partija tai ne kaip Europoje atrodo.

O kadangi, mėlyna padangė, mūsų šios valdžios politika yra „atrodyti“, na tai ir atrodo. Kam Lietuvoje reikėjo tos Stambulo konvencijos? Kam reikėjo kontraversiško partnerystės įstatymo? Kam Lietuvoje kliuvo neapykantos kalbos teisinis reguliavimas? Niekam nekliuvo. Žmonės buvo užimti išgyvenimu epidemijos metu. Baiminosi dėl savo, dėl artimųjų sveikatos, dėl darbų, verslų, studijų. Baiminosi, kad pavėžėjus mamą iki parduotuvės ar panelę namo nebūtų „apibilietuoti“. Ir dar, kad laidotuvėse prie, atleiskite, grabo vienu metu nesėdėtų daugiau kaip 10 giminaičių. Ir dar, visi prisimenam, kaip miestai buvo tveriami dviem policijos ekipažais. Kai prisimenam šias nesąmones, patiems dabar jau linksma darosi. Ir matydama šias kasdienes nesąmones, liaudis jau apie kovą ėmė miglotai suprasti, kad čia kažkas su ta „kokybiška“ valdžia jau nebe taip.

Jau sausio mėnesį valdantieji ėmė pyktis su Lietuvos katalikų bažnyčia. Kaip suprantate, Stambulo konvencijai, partnerystės įstatymui nepritarė iš esmės visos devynios valstybės pripažintos religijos. Kad „juodaskverniai“ būtų nutildyti, kaip tik per Tris karalius valdžia nuo grandinės paleido savo dvaro pudeliukus paloti, kaip čia vidury karantino Lietuvos katalikų bažnyčia vyskupų konferencijos sprendimu grįžta prie viešų pamaldų. Tačiau jau kovo mėnesį visuomenės ažiotažą sukėlė muzikos apdovanojimų vakarėlis „M.A.M.A“, pridengtas filmavimo figos lapeliu. Tie, kas lojo ant Bažnyčios už viešas pamaldas, patys postino socialiniuose tinkluose nuotraukas iš to „filmavimo“ ir jo afterparčių, kaip pas mus sakoma, dūzgių.

Liaudis kantri, tačiau ne laiku ir ne vietoje (ir ramiu laikotarpiu tie sprendimai būtų nesavalaikiai) siūlomi kontraversiški sprendimai išvedė liaudį į gatves. Prisiminkite, dėl ko kilo lygioje vietoje Šeimų maršas? Aga, o jo mums reikėjo?

Toliau, dar gražiau. Dar skiepų nebuvo, o jau mūsų dvaro poetai ir inpupluenceriai kovojo su antikvakseriais. Kovojo taip sėkmingai, tokia pakylėta ir įkvepiančia retorika, kad liaudis, į juos bežiūrėdama, nusprendė „na, velniop“. Visa šita „informavimo“ kampanija, patikėta rėksmingiems kvailiams, pasiekė tik tiek, kad nemažą abejojančios visuomenės dalį atbaidė nuo skiepų. Taip, kaip dera, skiepytis ragino iš esmės tik tie inpupluencerių aploti dvasininkai. Ir dabar, dvaro žiniasklaida apsiseilėjusi loja radusi pora dvasininkų-antivakserių, pamiršdama, kad daugumoje šalies bažnyčių ir tada, ir dabar dvasininkai agituoja žmones skiepytis. Kodėl niekas neaprašo tokių dvasininkų? Kodėl jiems nesuteikia auditorijos kreiptis į visuomenę? O kam? Nes tikslas nėra skiepyti žmones. Tikslas – ir toliau kiršinti visuomenę. Ir paskui stebėtis: o ko jie į mitingus renkasi?

Sudėtingoje situacijoje kaip niekada reikalingas pasitikėjimas savo visuomene. Tai – kertinis demokratijos akmuo. Ne visažinantis elitas, kovojantis su tamsia mase, kaip pas mus priprasta. O laisvų piliečių visuomenė, sprendimus priimanti bendru sutarimu. Suvokdama tokių sprendimų esmę ir būtinybę. Tokia yra tikroji pilietinė visuomenė. Laisva visuomenė sprendimus priima bendru sutarimu. Autoritarinėje visuomenėje žmogus yra priverčiamas paklusti, įvairiomis priemonėmis pažabojant jo laisvą valią. Laisva visuomenė, suvokianti savo iššūkius, pavojus ir perspektyvas, o ne kelių politikų ir įtakotukų siundoma ir erzinama minia, turi būti mūsų valstybės siekiamybė.

O išėjo? Išėjo kaip visada. Visuomenė, matydama, kad iš esmės neturi jokios įtakos valdžios priimamiems sprendimams, balsavo kojomis. Kokia prasmė dalyvauti politikoje, politinių partijų veikloje, jei nuo tavęs niekas nepriklauso? Tai ir dalyvauja politinių partijų veikloje 2-3 proc. šalies piliečių. Esant tokiai situacijai, į politiką neateina lyderiai. Į politiką eina klusnūs vykdytojai biurokratai, kurie, kaip atvirai pasakykim, kad ir tas pats Gabrielius Landsbergis, savo pareigas mato kaip tiltą į Europos komisarus, ar, blogiausiu atveju, ambasadoriaus vietą kokioje turtingoje Vakarų šalyje. Todėl jie taip ir dirba. Jie dirba savo asmeniniams tikslams ir asmeniniam įvaizdžiui. Ir tai jau tapo akivaizdžiai akivaizdu net akliems.

Vietoj pilietinės visuomenės auginama veršių ant grandinės, ar dar blogiau, avių banda. Kur inpupluencerė avelė nubliaus, ten banda ir nužingsniuos. Žinoma, nupirkti kelis įtakotukus, dvaro poetus yra lengva. Įtikinti visuomenę, bent kalbėti su ja yra sunku. Nes dauguma politkų jau net kalbėti nebemoka. Ir nemato reikalo. Jie mano, kad gali nuo visuomenės atsitverti riaušių policijos skydais. Kurį laiką gali. Bet nuo to protingesni ir labiau gerbiami netampa.

Visos šitos valdžios dideliausia laimė, kad pilietinės visuomenės daigai ima vysti vos prasikalę. Tie mitingai buvo geras ženklas, ne todėl, kad ten visi lyderiai buvo balti ir pūkuoti, o visi reikalavimai – teisingi ir logiški. Tie mitingai buvo gėris vien dėl to, kad visuomenė nustojo būti abejinga. Ji ėmė demonstruoti savo norus ir lūkesčius politikams. Ji parodė, kad, atleiskite, kai jai dergiama ant galvos, ji nesakys, kad šokoladas krenta. Visuomenė parodė, kad yra tam tikros ribos, kurias peržengus laukia nemalonumai. Ir valdžia turi skaitytis su ją išrinkusia tauta. Tai yra vienas didžiųjų pernykščių laimėjimų. Visuomenė nustojo būti abejinga.

O vienas didžiausių praradimų yra tai, kad tie protesto balsai buvo tik dūmai pavėjui. Neužtenka išeiti į gatvę parėkauti „gėda gėda“ ar basomis stovėti ant sniego. Nereikia nevykusių spektaklių, kartuvių ir muštynių su policija. Ir padleckiuko tribūnoje nereikia. Ypač dabar, kai nemažai tų, kurie taip ir neišdrįso nušvilpt padleckiuko, kabinasi prie žmonių dėl neužmirštuolių, kaip nepatriotinio simbolio. Kognityviniai disonansai, ponai? Tai atstumia. Kaip atstumia ir tai, kad nėra jokios programos, jokių siūlymų. Kokie tikslai vienija tuos, kurie eina į mitingus? Kur bent kažkokie jų rezultatai? Vien burnojimo socialiniuose tinkluose nepakanka. Nenuostabu, kad toji banga ima slūgti. Ir joje buvusius žmones vėl apima tradicinis apatijos, nusivylimo ir „mes nieko nepakeisime“ jausmas. Politika nuo sofos nedaroma, mieli ponai. Ir daryti pokyčius tai nereiškia akmenis į policiją mėtyti.

Policininkas – tamstos bendrapilietis. Jis – neliečiamas. Kiekvienas, pakėlęs ranką, paleidęs akmenį į policininką, yra niekingas paršas. Va ir viskas. Kaip sakant, prieš užsimodami, nepamirškit sukriuksėt, ponai.

Kad tokios diskredituojančios nesąmonės nekiltų, reikia pasimokyti iš 1988-ųjų didžiųjų Sąjūdžio mitingų. Manote, juose provokatorių nebuvo? Buvo ir dar kiek. Tiesiog patys sąjūdiečiai pasirūpino tvarkdariais. Kita problema: jei norite kažką pasiekti, pats metas išsivalyti nuo abejotinos reputacijos veikėjų. Ir suvokti, kad mitinge gali kalbėti tik tie, kurie turi ten kalbėti, o ne visi, kas mano turį ką pasakyt. Ir, o taip, padleckiukas ant scenos nėra gerai. Tai yra blogai, žiauriai blogai. Ir vien jo pasirodymas ten, atleiskite, išmėšlino jus visus. Kaip ir bendravimas su tam tikrais veikėjais. Kuris įdavė labai rimtus ginklus valdžiai ir jums nepritariančiai visuomenės daliai. Yra tam tikros raudonos linijos, kurių peržengti nevalia. Jei padleckiuko vaikščiojimus mitingų pakraščiais dar galima pateisinti: mitingas yra vieša vieta ir į jį ateiti gali kas tik nori, tai kalbos nuo scenos jau nepateisinsi niekuo. Tai skaudžios demokratijos pradžiamokslio pamokos.

Valdžiai už šiuos mitingus kur kas pavojingesnės yra kitos strėlės. Advokato Igno Vėgėlės kalba, Sveikatos teisės instituto susibūrimas rodo, kad valdžia sulaukia ne tik tamsios minios, kurią ji laiko avimis, bet ir intelektualų opozicijos. Kur jau diskutuojama nebe riksmais „gėda gėda“, o kalama argumentais.

Dar didesnė bėda užklupo valdančiuosius gruodžio pradžioje. Šiaip jau nemažai šios valdžios sprendimų gerokai knisė verslo reikalus. Ir karantino nelogiški ribojimai, ir keistoka užsienio politika. Tačiau, panašu, kad verslo kantrybė išseko. Dar ir mėnuo nepraėjo po Kinijos sankcijų pradžios, o verslas jau labai rimtai ima kalbėti apie valdžios prikrėstas nesąmones. Iš pat pradžių dar buvo bandyta maivytis dvaro poetų lūpomis apie tai, kad tai tik kai kurių verslininkų nuomonė, kad nuostoliai – išgalvoti, o verslininkai merkantilūs nepatriotai. Dabar jau nebetyli ir tie, kurie visaip kaip rėmė ir valdžią, ir valstybę. Atvirai kalbama apie sužlugdytą šalies lazerių pramonę. Tačiau tai tik smulkūs žiedeliai. Šiemet pamatysime uogytes.

Kaip suprantate, takoskyros visuomenėje auga. Ir jau ima darytis įspūdis, kad priešų išorėje mūsų valdžia ima ieškoti tam, kad amžina kaip pasaulis taktika „priešai aplink“ bandytų užmaskuoti savo klaidas. Kol kas iš valdžios, jos įtakotukų pusės, nematyti jokių pastangų švelninti situaciją, kalbėtis su visuomene. O kam? Ar save laikantis piemeniu diskutuoja su avimis? Šitą požiūrį reikia keisti. Nes ir iš tiesų politinė situacija pasaulyje ir aplink mus vis aštrėja. Tam, kad atlaikytume ateities iššūkius, reikia tapti pilietine visuomene ne tik popieriuje. Kad ja taptume, reikia visų pirma pasitikėti piliečiu. Tikėti, kad jis sugeba teisingai nuspręsti ir pasirinkti. Kad jis – ne nemąstanti ameba, kuri tiki viskuo, kas kur pliurpia. Gerbti jį, kaip protingą ir laisvą asmenybę. Nes tik tokios gali kurti, tik tokios pavojaus akivaizdoje gali apsispręsti ir veikti, o ne mekenti, pasimetus vedliui. Avis galima apgauti viešųjų ryšių kampanijomis, piliečių – ne. Ir piliečių teisė iš valdžios reikalauti jos veiksmų ataskaitos. Įsiminė viena keliautojo frazė apie Islandiją: ten susirinko piliečiai į mitingą, pabarškino puodais, ir... vyriausybė atsistatydino. Ir mūsiškių, rokiškėnų pajuokavimas: kažin kaip užsisakyti mums iš Islandijos tokių puodų...