Usnių ir dagių pjūties metas (15)

Simboliška, kad daug svarbių įvykių mūsų šalyje nutiko Žolinių išvakarėse. Žolinės, kitaip – Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventė, kai Lietuvos bažnyčiose šventinami žolynai ir vaisiai, ženklina esminį metų virsmo tašką. Rezultatų metą. Žmogaus ir valdžios darbų pasekmių laiką. Kaip sėkla, paberta į žemę, po kurio laiko duoda savo vaisių, taip ir kiekvienas valdžios, žiniasklaidos, influenserių atliktas darbas duoda savuosius vaisius, kitaip sakant, pasekmes.

Jei į žemę subėrėte piktžolių sėklas, vargu, ar tikėsitės iš jų išaugsiant morkų, pupelių ar pomidorų. Greičiausiai teks ravėti usnis, varpučius ir kiečius. Lygiai taip pat visų protingais veidais prikrėstos nesąmonės negali duoti nieko daugiau, kaip tik dešimteriopą ar dar didesnį nesąmonių derlių. Influenserių, politikų puikybė negali išauginti jokio kito vaisiaus visuomenėje, kaip tik panieką ir atmetimo reakciją. Tuštybė ir arogancija – įžeidumą ir nuoskaudas. Nenoras girdėti – nenorą kalbėtis.

Mažasis valstybės modelis yra šeima. Jei jūs prikrėtėte kvailysčių, įskaudinote savo sutuoktinį, tai juk nesakote, kad sutuoktinis – durnius. Kad jis pats kaltas, jog įsižeidė. O jūs jaučiatės teisus ir atsiprašinėti neketinate. Paprastai elgiamasi kitaip: jei kažkas suklydo, tas turi pripažinti kaltę, atsiprašyti, atlyginti padarytą žalą ir stengtis daugiau nebenusidėti. Mes kalbame apie smurto šeimoje prevenciją, apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, kai tuo tarpu galią turintieji elgiasi taip, kaip, atleiskite, neblaivus smurtautojas šeimoje. Ir stebisi, kodėl visuomenė nemyli, nepriima, mitingus organizuoja. O kaip kitaip ji turi elgtis? Argi nėra girdėta, kad alkoholikui ar mergišiui vis aplinka kalta, jog jam nesiseka? Jis toks baltas ir pūkuotas, toks geras, toks mielas, bet va aplinkiniai niekšai, nors pasiusk.

Mūsų valdžiai, meinstryminei žiniasklaidai dabar saldžios pagundos metas: nurašyti viską „liaudis durna“, „suvažiavo tamsuoliai“. Ir indulgenciją visiems gyvenimo atvejams turi – riaušes prie Seimo. Kaip gi su tais akmenų mėtytojais, kartuvių statytojais kalbėtis? Įsivaizduokite, nušvilpė, išpravardžiavo Seimo narius, begėdžiai. O jūs pasiskaitykite, kiek pastaruoju metu buvo prasivardžiavimo eteryje: spaudoje, feisbuko žinutėse? Kas pirmieji pradėjo?

Žinoma, akmenis mėtyti į savo pačių policijos pareigūnus yra kvaila ir žema. O atsinešti sprogmenį į žmonių susibūrimo vietą, kur jis gali padaryti baisios žalos daugybei žmonių – niekuo nepateisinama. Kaip ir nepateisinama apsišaukėliams mitinge nešioti Lietuvos kariuomenės uniforminius kitelius, taip save tapatinant su tėvynės gynėjais.

Lygiai taip pat nepateisinama ir kvaila esant neskiepytiems beveik pusei Lietuvos gyventojų, krėsti nesąmones su galimybių pasais. Ar jūs, dundukai valdžioje, skaičiuoti mokat? Dabar suskiepyta yra 55 proc. gyventojų, neskiepyti – 45 proc. Jūs skaičiuoti mokate? Jūs bent matematiškai suvokiat, kokias pasekmes turės jūsų ribojimai, paralyžuojant beveik pusės Lietuvos gyvenimą? Manote, kad tie žmonės ramiai sėdės nuleidę ausytes ir letenytes, verkdami graudžiomis ašaromis, kokie jie kvailiai nepasiskiepiję?

Mitingai, šuoliais nučiuožę Vyriausybės ir dvaro poetų žiniasklaidos reitingai yra rimtas signalas. O jei dar pažiūrėsime, kokioje tarptautinėje situacijoje tai vyksta, tai išvis telieka griebtis už galvos.

Pradėkime nuo sėjos. Kada ir kaip buvo pasėti tie susipriešinimo, nesantaikos ir puikybės grūdai, kurių derlių dabar pjauname. Pažvelkime į tai, kokia situacija buvo prieš pusę metų. Tada šviesią Vyriausybės padangę tetemdė vos juntamas covid-19 debesėlis. Žinoma, juokėmės, kad Rokiškis tveriamas dviem policijos ekipažais, kad vežti vyro šeimą savo mašina yra pavojingiau, nei jiems sėsti į mikroautobusiuką su keliais kitais „namų ūkiais“. A, tiesa, dar pasimatymai buvo uždrausti: vaikinukas, pavėžėjęs panelę namo, buvo nubaustas už karantino ribojimų pažeidimus. Tačiau tai smulkmenos. Viltingai laukėme skiepų.

Pirmasis pavojaus skambalėlis nuskambėjo Trijų karalių dieną. Kai Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė atnaujinanti viešas šv. Mišias. Primenu, kad gyva bendruomenė yra krikščioniškųjų konfesijų esmė. Kokio puolimo iš dvaro poetų, aktorių, influenserių buvo sulaukta? Apšviestasis Vilniaus burbulas dalinosi patarimais, į kurią bažnyčią eiti švęsti pietų. Kultūringa? Ne, kvaila. Atmušinėti pagrindinius sąjungininkus kovoje su bręstančiu blogiu, kurį įkūnija batkos ir putlerio režimai. Juk Katalikų bažnyčiai komunizmas – natūralus gamtinis priešas, su kuriuo ji nuosekliai kovojo visos sovietinės okupacijos metu. Tikintieji sukluso.

Tuoj po to imtasi visiškos kvailystės – karantino ribojimų įerzintai visuomenei pateikta idėja ratifikuoti Stambulo konvenciją ir priimti Partnerystės įstatymą. Šiuo sprendimu valdantieji parodė, kad neturi nė kruopelės strateginio mąstymo. Nes politikai, o jau tuo labiau strategai, junta, kada tam tikriems sprendimams ne laikas ir ne vieta. Prasidėjo purvo pilstymas: daugiausia jo valdantieji ir jų padlaižėliai papylė vėlgi tikinčiųjų bendruomenėms. Nors partnerystės įstatymas dabartine forma nepriimtinas daugumai mūsų šalies gyventojų. Bet priimti jį buvo bandoma jėga. O viešojoje erdvėje išeskaluota didžiulė pykčio ir neapykantos kampanija. Valdantieji dar įpylė žibalo į ugnį: bandė prastumti kitaminčių persekiojimą, prisidengiant teisinės bazės keitimu, stengiantis palengvinti persekiojimą už vadinamąją neapykantos kalbą ir kitus panašius nusižengimus. Pakeitimai nebuvo priimti, bet tam tikros nuoskaudos liko.

Primenu, kad iki bandymo prastumti Partnerystės įstatymą bei ratifikuoti Stambulo konvenciją, niekas nė girdėti negirdėjo nei apie Šeimų maršą. Celofanas, Lekstutis ir kiti paribio veikėjai tebuvo girdimi tik tiems, kurie domėjomės kaimyninių valstybių informacine kampanija prieš mūsų valstybę.

O toliau, kaip sakant, viskas pajudėjo į nuokalnę. Dar skiepų neturint, jau buvo pradėta kovoti su tais, kurie nesiskiepys. Iš pradžių šiame fronte lyg ir viskas buvo gerai. Tol, kol pasiskiepijome tie, kurie norėjome pasiskiepyti. O štai bent pabandyti įtikinti abejojančius valdžia nesivargino. Vėsi ir nyki kampanija „Petys už laisvę“ nesiskaito. Kai skiepijimasis galutinai įstrigo, kelių kvailų influencerių pakusyta, mūsų valdžia ėmėsi „genealaus“ sprendimo: drakoniškų priemonių tiems, kurie nenori skiepytis. Tie, kurie nenori, buvo paskelbta, liks be medicinos paslaugų, nebus įleidžiami į krautuves, negalės važinėti viešuoju transportu. Priminsiu, tuomet, kai buvo skelbiamos šios naujienos, nepasiskiepijusių dar buvo dauguma: maždaug 51 proc. Dabar pasiskiepijusių yra 55 proc. Tačiau valdžios dundukai nesuvokė, kad jų ribojimai palies ne tik nesiskiepijusius. Kad nemaža dalis pasiskiepijusių vyresnio amžiaus žmonių vis dar naudojasi mygtukiniais telefonais. Kad jie namuose neturi spausdintuvo, o nemažai – ir interneto. Kad jiems prisijungti prie elektroninių valdžios vartų, kad gautų tą nelemtą pasą, yra per sudėtinga. O kaip nuvažiuoti į miestą ir gauti tą nelemtą pasą, kai gyveni Duokiškyje, Šetekšnose ar Jurkupiuose, kai tavęs, atsiprašant, į autobusą neįleidžia? Mūsų valdžia eilinį kartą parodė, kad ji nesuvokia, kokioje valstybėje gyvena. Drakoniškiausi pasiūlymai buvo atšaukti, bet visuomenė jau buvo suerzinta.

Ir kokioje aplinkoje tai buvo pateikta? Kai valdžia nuolatos triūbija apie hibridinį karą, kai per mūsų sienas, girdėdami bejėgišką mūsų ministerių balbataičių viauksėjimą „welcome to Lithuania“ pievomis ir laukais per sieną brido kasdien šimtai migrantų. Keldami įtampą, susierzinimą. Kai virš šalies nusidriekė kaimyninėje šalyje rengiamų pratybų „Zapad“ šešėlis. Visuomenė stebisi: per tuos porą mėnesių, kai mus užklupo migrantų banga, nebuvo pakeista nė viena tarptautinė sutartis, nė vienas mūsų šalies įsipareigojimas. Tačiau prieš du mėnesius dainavusi, kad privalo įleisti visus sieną neteisėtai kertančius žmones, dabar Vyriausybė pakeitė plokštelę – neįleisim nė vieno. Nuoširdus klausimas: o tai iš karto taip elgtis nebuvo galima?

Dar vienas Vyriausybės „džiaukas“ – be savivaldybės žinios apgyvendinti nelegalius migrantus Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. O kam savivaldybei, rajono žmonėms žinoti? Jie juk nenusipelnė, protingiems Vilniuje geriau matyti, o durniam provincijoje telieka tik supratingai galveles palinguoti?

Visos šios pasėtos problemos davė gausų derlių. Ne tik akmenis į Seimo langus. Jų metikus paprasta ir lengva išgaudyti. Paprasta ir lengva nubausti tuos, kurie kėlė ranką prieš savo valstybės policijos pareigūnus. Kur kas sunkiau bus atkurti mūsų, bendrapiliečių pasitikėjimą vieni kitais. Ką tik paskelbti reitingai – raudonas pavojaus skambutis. Nėra nė vieno ministro, kurį teigiamai vertintų daugiau apklaustųjų, nei neigiamai. Dar vienas didžiulis pavojaus skambutis yra tai, kad žiniasklaida nebepasitiki nė trečdalis šalies gyventojų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mūsų visų nebeklauso. Ir dvaro poetų, propagandistų, ir influenserių, ir tų, kurie stengėmės analizuoti situaciją, vertinti ją blaiviai. Kad ir kaip teisingai, gerai dabar berašytų žiniasklaida, turite suvokti viena – mūsų nebeklauso. Sunku nesutikti su profesorių Alvydo Jokubaičio ir Ainės Ramonaitės įžvalgomis apie didžiulį visuomenės nepasitikėjimą. Jau dabar didžiausių portalų tribūnose bandoma įrodyti, kad jie – nusišneka. Juk patogiausia dėl kreivo snukio apkaltinti veidrodį. Esmė tame, kad liaudis nuslinko į youtubą, į feisbuko grupes, kurioms negalioja žiniasklaidai keliami reikalavimai, kurios veikia ir verda savo sultyse. Kur vis didesnį autoritetą ir auditoriją įgauna tie žmonės, kurie jau seniai buvo atsidūrę politikos ir visuomeninio gyvenimo paraštėse.

Nesantarvė, liaudies priešų paeiška pasiekė tokius absurdus, kad pjaunamasi jau net patriotų grupėse, kurios vykdo internetinės erdvės stebėseną, siekiant užkardyti priešo propagandą. Jei laikas nuo laiko pjaunasi bendraminčiai, bado vieni kitus špygomis, tai kaip susipriešinusi visa visuomenė?

Atminkite, kad išorinė agresija sunkiai būna įmanoma tai šaliai, kur viduje viešpatauja santarvė ir ramybė. Kur pasitikima savo bendrapiliečiu, savo valstybe. Ten priešo kėslams, propagandai nėra terpės. Ten pavojaus akivaizdoje yra valia ir noras gintis, pasitikint tuo, kas greta tavęs apkasuose, kas atneša vandens, kas slepia sužeistuosius. Tokia galinga sėkmės istorija buvo 1919-20-ųjų laisvės kovos, kai viename apkase, viena kriaukšle duonos dalinosi žydų jaunuolis, ūkininko sūnus ir iš seminarijos išsprukęs klierikas.

Ar šiandien, išsibadę špygomis, išdurninę vieni kitus, mes stosime petys į petį prieš tamsų nedemokratinių šalių šešėlį? Kuriam atsispirti nepakaks 55 proc. „protingųjų“. Kad vieningai pasipriešintume priešo kėslams, reiks prie „protingųjų“ ir tų 45 proc. „durnių“. Reikės, ir jau reikia kiekvieno žmogaus širdies, sąžinės, tėvynės meilės. Atminkite, kad jei mūsų šalį ištiks kokia nelaimė, ji vienodai palies mus visus: ir skiepytus, ir neskiepytus, ir Vilniaus daugiabučių, ir kaimo grytelių žmones, ir durnius, ir protingus. Kiekvienam mūsų nelaimė atneš skausmą, ašaras ir kraują. Reikės mūsų visų noro ir pastangų atsispirti sirenų balsais giedantiems „gelbėtojams“, sulaikyti metančiojo akmenį į policijos pareigūną, ranką. Mūsų brandos, meilės ir ištikimybės savo šaliai. Tai gal nustokime sėti ir auginti neapykantos, priešpriešos ir puikybės akmenis. Nes juos labai lengva pakelti ir mesti. Ieškokime to, kas mus jungia. Gerbkime savo bendrapiliečius, supraskime jų baimę, abejones, nerimą. Abejojančiam patarkime, klystantį sulaikykime. Sulaikykime save nuo epitetų, o iš valdžios reikalaukime, kad ji vykdytų savo pareigą tarnauti ne savo atvaizdui veidrodyje, ne patiktukams po influenserių straipsniais, o savo visuomenei, savo valstybei. Valstybės tarnautojas yra nuo žodžio „tarnauti“, tarnauti savo žmonėms, savo piliečiams. Suprasti jų poreikius. Suprasti jų norus. Suvokti, kad valstybė nėra nuosavas kiemas, kuriame galima elgtis, kaip nori. Kad galima erzinti, nesiskaityti, provokuoti ir negerbti, o paskui stebėtis, kad akmenys į langus lekia. Nepasitikėjimas, nepagarba – lengva ranka pasėti jūsų darbo, mieli valdantieji, kiečiai, dagiai ir usnys. Kurios skaudžiai duria, bet privalėsite juos išsiravėti.