Lietuva – daug didesnė ir svarbesnė Europos dalis, nei įsivaizduojame (6)

Tarptautinė konferencija – ypatingas įvykis ne tik mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ bendruomenei, tačiau ir visiems rokiškėnams, kuriems istorija, praeities pažinimas reiškia daugiau, nei vadovėlyje įrašytos datos ir įvykiai. Rokiškio dvaro rūmuose tądien susirinko garbūs svečiai iš Italijos (Faenza) ir Lenkijos (Krokuva) bei Bauskės pilies muziejaus (Latvija) įprasminti bei aptarti net du metus trukusios partnerystės rezultatų tarptautinėje konferencijoje „Istorijos mokymo inovacijos ir integracijos taškai šiuolaikinėje visuomenėje“. Kur rasti istoriją? Kur eiti jos paliesti? Kaip pažadinti istorinį smalsumą? Ar istorija gali būti įdomi ir suprantama vaikams? Į šiuos ir daugiau klausimų, susijusių su istorija, buvo bandoma atsakyti konferencijos metu stebint mokinių ir mokytojų parengtą meninę programą bei klausantis parengtų pranešimų. Juos pristatė Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros profesorius Rimvydas Laužikas, geologas  Karalienės Mortos mokyklos Henriko Valua klasės mokytojas Simonas Saarmannas.

Vien knygų neužtenka

Užsiregistravę svečiai buvo šiltai sutikti ir prieš prasidedant konferencijos darbams galėjo apžiūrėti veikiančias parodas, projekto „Children Tell the HiStory“ stendinius pranešimus bei pasivaišinti. Įspūdingoje muziejaus menėje tarsi atgijo Renesanso laikotarpis. Pasak mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ direktorės Romualdos Cegelskienės, projekte numatyti tikslai ir užduotys sėkmingai įgyvendinti ir pranoko visus lūkesčius. „Projektas tik dar kartą įrodė, kad mokymasis vien tik iš knygų nėra efektyvus. Būtina ne tik naudoti patyriminį mokymosi metodą, bet tuo pačiu stengtis integruoti skirtingus mokomuosius dalykus“, - kalbėjo direktorė. Po R. Cegelskienės ir rajono vicemero Egidijaus Vilimo sveikinimo žodžių, svečiai galėjo stebėti mokytojos Aurelijos Karpovienės parengtą meninę programą. Muzikinė programa, persipynusi su vaidybiniais teatro elementais, ne vieną sujaudino ir privertė išspausti ašarą.

Akį traukė prabangi Barboros Radvilaitės suknelė

„Atgimimu“ vadinamo laikotarpio įspūdį sustiprino ne tik pasirinkti to laikmečio kūriniai, bet ne mažiau įspūdingi Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir Bonos Sforzos kostiumai. Jų kūrėja – Rima Vanagienė. Paradoksalu, kad šiandien apsirengti reikia vos kelių minučių, o įsisprausti į Barboros Radvilaitės vestuvinę suknelę, pasidabinti papuošalais ir kitais aksesuarais, vargu ar pavyktų be papildomos pagalbos. Renesanso laikotarpio apdarai, puošti nėriniais, siuvinėti perlais, karoliukais, brangakmenius imituojančiais akmenimis, žavėjo prabanga. Svečiai iš Bauskės pilies parengė edukacinę programą – demonstravo Kurlando grafystės kostiumus.

Atkaklumas – projekto sėkmės garantas

Nuskambėjus paskutiniams akordams, pranešėjai ir renginio svečiai buvo pakviesti į dvaro oficiną, kur ir vyko pagrindinė konferencijos dalis – pranešimų skaitymas bei diskusijos. Konferencijos pradžia – kelianti emocijas ir pasakojanti apie nelengvą projekto pradžią. Pasak projekto koordinatorės Irenos Matelienės, su kitomis koordinatorėmis iš Italijos (Anna Rita Visani) ir Lenkijos (Katarzyna Sawicka) ji pirmą kartą susitiko čia, Rokiškio dvare, tik besibaigiant projektui. „Dažniausiai projektą kuruojantys asmenys susitinka projekto pradžioje. Pas mus – viskas atvirkščiai“, - juokavo I. Matelienė.

Ir nors pradžioje buvo iškilę nesklandumų, atkaklumas ir bendro tikslo siekimas įveikė visas kliūtis. „Kai ant plauko pakibo „Academus“ mokyklos dalyvavimas šiame projekte, direktorius tarė, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra svarbesnis už finansines problemas. Likome projekte socialinių partnerių statusu. Galime tik pasidžiaugti, kad buvo priimtas būtent toks sprendimas ir motyvacija tik stiprėjo“, - dėstė K. Sawicka. Pasak koordinatorės iš Lenkijos, vaikai, kurie įsikūrė lietuvių šeimose Rokiškyje, grįždami iš ekskursijos, vienbalsiai nusprendė, kad norėtų ilgiau paviešėti Lietuvoje. „Tai daug ką įrodo. Mokiniai ne tik įgijo istorinių žinių, bet turėjo galimybę lavinti kalbą ir susirasti naujų draugų. O mums, mokytojams, gimė dar daugiau bendradarbiavimo idėjų“, - pozityviai nusiteikusi buvo K. Sawicka.

Geriausios idėjos gimsta autobuse

I. Matelienė paantrino kolegei, kad šio projekto idėjoms lemta gimti autobusuose. „Projekto vizija gimė važiuojant į oro uostą iš stažuotės Anglijoje. Ieškojome ryšių tarp Lietuvos, Lenkijos ir Italijos. Ir galime pasidžiaugti, kad jie kur kas svarbesni, nei galime įsivaizduoti. Naujos bendradarbiavimo galimybės taip pat generuojasi ne bet kur, o keliaujant autobusu“, - projekto devisu „geriausios idėjos kyla autobusuose“ dalijosi koordinatorė. Moteris nepraleido progos padėkoti kolegoms ir visai „Ąžuoliuko“ bendruomenei.

Planuojama aplankyti Radvilų rezidenciją

Profesorius Rimvydas Laužikas viso projekto metu buvo šalia ir konsultavo iškilus klausimams. Kelionę į Dubingius,  kurie kadaise buvo vienas svarbiausių Lietuvos „taškų“ bei didikų Radvilų rezidencija, šį kartą teko atidėti. Dubingių piliavietę ir šalia tyvuliuojantį ilgiausią Asvejos ežerą galima pavadinti lietuviškąja Kroatija. O žinant istoriją, vietovės praeitį, reikšmę Lietuvos valstybei, Dubingiai stebina didingumu. Tad istorija, profesoriaus teigimu, nėra tik faktų ir datų kratinys, kurį žūtbūt turime „iškalti“ ir paskui išmesti iš galvos. Tai kur kas daugiau.

Kodėl Radvilos pasirinko Dubingius, kaip vieną svarbiausių savo rezidencijų? 2003 m. prasidėjo piliavietės kasinėjimai. Remiantis surinktais duomenimis, Dubingiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a. „Atlikus radioaktyvios anglies tyrimus galima spręsti, kad vietovėje buvo gyvenama ir kur kas anksčiau – nuo X a. Kaip jau minėta, piliavietę supa ilgiausias Lietuvos ežeras Asveja. Įsikurta ties siauriausia ežero vieta. Natūralu, kad būtent čia, kur susisiekimas geriausias, buvo galima pradėti vykdyti daugybę veiklų. Kad Dubingiai buvo vienas iš valstybės centrų, liudija kasinėjimų metu atrasta Vytauto laikų moneta bei koklio gabaliukas (nago dydžio). Atrodytų, menki čia lobiai... Juk ne kartą esame matę filmus apie Indianą Džounsą, kuriame archeologija, lobių paieškos šiek tiek skiriasi nuo realaus archeologo darbo. Mums šios dvi iškasenos itin svarbios“, - kalbėjo R. Laužikas.

Rastas koklio gabaliukas tik patvirtina Dubingių svarbą. „Koklinės krosnys tais laikais buvo prabangos dalykas ir valstybės gyvavimo simbolis. Iš radinio taip pat galima spręsti, kad didikai čia reziduodavo ne tik medžioklės sezonu ar šiltuoju metų laiku, bet ištisus metus. Matyti, kad rūmų vietoje buvo pradėtas statyti bokštas, tačiau po pergalingo Žalgirio mūšio gynybinės tvirtovės nebereikėjo. Taip rūmai tapo didikų rezidencija“, - pasakojo profesorius. Kasinėjant buvo rasta šachmatų. Pasak projekto konsultanto, tai dar vienas svarbus radinys, įrodantis Dubingių rezidencijos svarbą mūsų valstybei. Šachmatų Lietuvoje buvo rasta tik trijose vietose – Vilniuje, Trakuose ir Dubingiuose. Kitas radinys – taurė be kojelės. Ji išlikusi nepažeista ir todėl, kad radimo vieta šiek tiek netikėta – taurė rasta tualete. Anuomet tokios formos taurės reikšdavo tik viena – išgėręs jos turinį, taurę privalai sudaužyti, taip parodydamas pagarbą“, - dėstė profesorius.

Piliavietėje yra išlikę ne tik rūmų griuvėsiai, tačiau ir senosios bažnyčios vieta. Kasinėjimų metu rasti palaikai. „Yra žinoma, kad ten buvo laidojami tik Radvilų giminės atstovai. Todėl pasitelkiant visus pasaulyje įmanomus palaikų identifikavimo metodus, 85 proc. tikslumu buvo nustatyta, kad tai Mikalojaus Radvilos Juodojo palaikai. Šiuo metu piliavietėje yra suformuoti bažnyčios kontūrai, o rūmų griuvėsius taip galima apžiūrėti. Vieta sutvarkyta ir atvira turistams“, - reikšmingais atradimais dalijosi R. Laužikas.

Nuo 1995 m. vykdomos vasaros stovyklos mokiniams, kurie nori gilinti istorijos žinias ir planuoja rinktis archeologijos studijas. Vyksta paskaitos, dalyvaujama kasinėjimuose. Daliai stovyklautojų pamačius visą archeologijos virtuvę iš arti, noras tapti archeologu, nugalinčiu visas negandas, randančiu šimtmečius ieškotą lobį, kaipmat išgaruoja. Tai vertinu teigiamai. „Geriau tai sužinoti anksčiau, nei įstojus į universitetą“, - pusiau rimtai, pusiau juokais teigė profesorius.

Istorijos nauda kalbų lavinimui ir bendradarbiavimo skatinimui

Tolesni pranešimai buvo susiję su praeities svarba dabarčiai. Juk dabartis - tai praeities pasekmė. Šios sąvokos tarpusavyje itin glaudžiai susijusios. „Norint, kad istorija būtų įdomi, reikia pasirūpinti ir tinkamomis priemonėmis, kurios padėtų ne tik sužinoti faktus, tačiau juos lyginti, analizuoti. Reikia ieškoti papildomos infomacijos internete, žiūrėti filmus ir naudoti tokias priemones, kaip scenarijų kūrimą, vaidybą. Tokiu būdu istorijų pasakojimas virs istorija ir atvirkščiai“, - teigė pranešėja iš Italijos.

„Istorija ir literatūra užsienio kalba – sudėtingas dalykas. Teorijos mokymasis turi būti sujungtas su laboratoriniais užsiėmimais, BBC įrašų, filmų žiūrėjimu. Iš jų galima pasisemti nemažai istorinių žinių. O ypač, lyginant tą patį filmą, pastatytą skirtingais metais. Pavyzdžiui, V. Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ meilės istorija. Filmai atgyja su rašytojo biografija ir įvykiais. Būtent tokio mokymosi rezultatas – vaikų pačių parašytas scenarijus meilės tema. Spektaklio detalės buvo apgalvotos iki mažiausių smulkmenų. Nežinant istorijos, scenarijus taptų paviršutiniškas. Taip gilinant istorijos žinias,  poveikis užsienio kalbų žinojimui – stulbinantis. O bendro tikslo siekimas, buvimas kartu tik sustiprino tarpusavio ryšius“, - teigė pranešėja iš Italijos.

Nežinodamas istorijos, žmogus skurdina pats save

Geologo S. Saarmanno pranešimas išsiskyrė inovatyviu požiūriu į sėkmingą skirtingų dalykų integraciją. „Papildoma skirtingų dalykų integracija turi būti taikoma konkrečioms problemoms spręsti“, - akcentavo jaunuolis.

„Teko lankytis vienoje nedidelėje mokykloje. Atvykus žemiausių klasių mokytojos tvirtino, jog jos jau puikiai integruoja skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, einant į lauką liečia medžius, apžiūri jų kamieną, renka kaštonus, akmenis, o klasėje juos spalvina. Taip dailė ir gamtos mokslai tarpusavyje persipina. Tačiau, būdamas geologu galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu iki dalykų integracijos. Akmenų spalvinti nereikia, jie patys iš savęs jau yra nepaprastai įdomūs ir teikiantys daugybę informacijos, atskleidžiantys istorijas, kurių net neįsivaizduojame. Kiekviena žymė akmenyje – tai jau dalis istorijos. Norint pabandyti integruoti dalykus, reikia pirmiausia pripažinti, kad turi problemą. Tikrai atsiras žmogus, kuris padės ją išspręsti“, - pasakojo S. Saarmannas.

Pasak pranešėjo, minėtoje mokykloje vaikai visiškai nesidomėjo gamtos mokslais. „Tačiau tai buvo ne tas atvejis, kai nėra gabių mokinių, jiems tie dalykai buvo visai neįdomūs. Užsienio kalbos jiems sekėsi puikiai. Kodėl? Nes vaikai turėjo tikslą – emigruoti. Tad ne gamtos moksluose buvo bėda. Reikėjo išeiti iš tipiškos pamokos rėmų. Tam pasirinkau bažnyčią, vienintelę tokią Lietuvoje, statytą iš dolomito. Nei vienas mokinys anksčiau į ją nebuvo atkreipęs dėmesio. Taip prasidėjo pažintis su vietine istorija. Darėme įvairius eksperimentus su bažnyčios sienų dalelėmis. Vaikams buvo be galo įdomu sužinoti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Jie pastebėjo, kad bažnyčios akmenys yra skirtingi. To nesitikėdami, staiga pajungėme istorijos mokytoją, kuris papasakojo apie Pirmąjį pasaulinį karą, negandas, bažnyčios griūtį. Ji buvo atstatyta – štai iš kur atsirado ir kitokios spalvos akmenys. Natūraliai įvykius sutapatinome ir su V. Mykolaičio-Putino knyga „Altorių šešėly“. Galų gale nusprendėme sužinoti, kiek kainuotų norint atstatyti tam tikrą bažnyčios plotą. Lietuvių kalba, matematika, fizika, chemija, istorija... Viskas tarpusavyje staiga tapo susiję. Vaikai mokykloje rado seną bažnyčios nuotrauką. Ėmėme lyginti, ieškoti atsakymų. Rezultate – vaikas, kuris į mokyklą eidavo valgyti nemokamų pietų ir ten būdavo todėl, kad mokykloje šilčiau nei namuose, pats pirmas stengėsi atlikti užduotis, net jeigu jos buvo gana pavojingos. O taip, buvo ir tokių. Atrodytų, tai tik paprasti akmenys, o informacijos ir istorijos juose tiek daug. Svarbiausia, kad vaikams buvo nepaprastai įdomu. Į gamtos mokslus buvo pažiūrėta per kitokią prizmę, sėkmingai integruota net keletas skirtingų mokomųjų dalykų. Jei vaikas kažkokios temos, dalyko nesupranta, tokios pamokos, integruojant skirtingus dalykus, yra reikalingos išspręsti kilusioms problemoms. Svarbiausia – tai tikrai veikia!“, - įtaigiu ir netradiciniu pranešimu publiką sužavėjo geologas S. Saarmannas.

„Istorijos galima mokytis mokykloje, istorijas galima pasakoti draugams, per televiziją galima žiūrėti istorinius filmus, o taip pat galima gyventi istorijoje. Kiekviena mūsų minutė, praleista čia ir dabar, virsta istorija. Tačiau, visi šie būdai vienaip ar kitais yra susiję su dabartimi. O kaip nukeliauti į praeitį? Kaip dalyvauti praeities įvykiuose? Kaip sutikti praeities žmones?  Vienas geriausių būdų čia yra teatras. Ir nereikia žiūrėti iš šalies, reikia pačiam suvaidinti. Scenoje galime atkurti praeities žmonių gyvenimus, sutikti istorines asmenybes, persirengti senoviniais rūbais, išbandyti senovines pramogas, patirti anų laikų žmonių baimes, ir džiaugsmus. Ir - dar labai svarbu - teatre, skirtingai nuo tikros istorijos, galime sukurti istorijas su laiminga pabaiga. Taigi, pirmyn, patirkite Bonos Sforcos laikų Lietuvą”, - intrigavo profesorius Rimvydas Laužikas.

Turime naują vaikų kartą. Mokymasis tik iš vadovėlių, neturi būti vienintelė priemonė žinioms įgyti. Platesnis požiūris į mokymo metodus, jų panaudojimą, dalykų integracija – tiesiausias kelias į geresnius mokinių rezultatus juos motyvuojant ir skatinant ne emigruoti, o likti ir kurti savo istoriją čia, Lietuvoje. Vaidybinis scenarijus, sukurtas projekto metu ir skirtas mokytojams, kaip papildoma priemonė dar kartą buvo išbandytas Krukovos „Academus“ mokyklos moksleivių.