Norkūniečiai žada apie save priminti (1)

Norkūnų kaimas Rokiškio rajone Jūžintų seniūnijoje  kažkada turėjęs 63 sodybas, šiuo metu jau ištuštėjęs. Likusios kelios sodybos be senbuvių gyventojų. Jose įsikūrę jauni žmonės, atvykę iš kitų Lietuvos kampelių. Kaimo buvimą simbolizuoja pūpsantis paminklinis akmuo ulyčios vidury, pastatytas 2010 metais, kai kaimas šventė šimtmetį nuo to laiko, kaiskirstėsi kaimo gyventojai iš vadinamosios ulyčios  į vienkiemius.  Neleidžia išnykti kaimo pėdsakams Jaunimo arba  Didysis  kryžius, pastatytas 1892 metais. Mūsų kryžius – tai kaimo širdis. Tiesa,  kryžių mūsų kaime yra ir daugiau. Kai važiuojame ar einame pro šį kryžių, nulenkiame galvas. Tegul gerasis Kristus globoja mus, mūsų namus, šeimas, visus tuos, kurie čia gyveno ir šimtus kartų praėjusius šiuo keleliu ir dabar gyvenančius. Tegul Jėzus Kristus visada girdi mūsų širdžių balsą.

Gražus buvo mūsų kaimas, su kaimo kalvelėmis, žaliomis pievomis, sraunia Audros upe. Kai kurios lankos, miškeliai,  vietos turėjo savo pavadinimus. Vieta prie kaimo kapų – Pakapė, prie Didžiojo kryžiaus – Pakryžė, Papieviai –  žmonių sklypai prigludę prie Audros upės, vieta prie ežerėlio – Paežerė, didžiausia ir giliausia Audros upės sietuva, kuri ribojosi su Valentino Mackaus sklypu – Valentino sietuva, Meškavartis- nedidelis miškelis Juozo Paberžio sklype, Duoblys – ilga žemuma tarp Antano Švedo ir Prano Uldukio sklypų, Pailgė, Upiai, Telėtnikas, Šlekų bala, Kekutynė, Grūšniavietė, Kelmynė, Margė, Desincina. Tai  pavadinimai, kuriuos žinojo kiekvienas šio kaimo gyventojas. Visi šie vietovių pavadinimai liko tik prisiminimuose. Praėjus melioracijai, kaimo žemės veidas pasikeitė. Nebeliko girgždančių kaimo šulinių svirčių, nei pačių šulinių, sodželkų, o  nebeliko ir pačių sodybų. Dabar tie laukai graudžiai atrodo, primena stepę.

Rugsėjo 1 dieną Ragelių  Švč. Mergelės Marijos parapijoje vyko Pijaus X atlaidai  parapijiečių vadinamas Grūšniniu kermošiumi. Prieš šv. Mišias aplankėm savo artimųjų kapus Ragelių kapinėse.Šv. Mišias  už Ragelių parapijos  ir Norkūnų kaimo gyvuosius ir mirusiuosius aukojo parapijos klebonas Leonas Linda. 

Šią dieną norkūniečiai rinkosi į VI kraštiečių susitikimą, kuris vyko Janinos ir Feodoro Gerasimovų sodyboje Norkūnuose Susitikimai vyko:   1992 m., dalyvavo 200 žmonių, 2000 m., dalyvavo 80 žmonių, 2004 m., dalyvavo 60 žmonių, 2010 m., dalyvavo 99 žmonės, 2014 m., dalyvavo 85 žmonės.

Ne tiktai kaimo kalvelės, žalios pievos, kažkada  buvusi srauni Audros upė lemia kaimo grožį, o žmonės, kilniais darbais puošiantys gražinantys savo tėviškę. Prisimenantys saviškius, norintys susitikti, pabendrauti. Susitinkame pasidalinti džiaugsmais, bendrą dainą sudainuoti, ašarą nubraukti, širdį nuraminti. Juk visada  bus malonu išgirsti, kad štai tą ir tą gražaus padarė žmogus kilęs iš Norkūnų. O didžiuotis turime kuo. Norkūnuose išaugęs Feliksas Mackus – teisininkas, studijavęs Paryžiuje  Sorbonos universitete, apgynęs teisės daktaro laipsnį grįžo į Lietuvą  dirbo Vilniaus universitete Teisės fakultete dėstytoju. 1950 m. išvyko Į Klivlendą. Jo biografija  pateikta  Bostono leistoje ,,Lietuvių enciklopedijoje“, Antanas Lašas – docentas technikos mokslų daktaras, yra parašęs atsiminimų knygą apie Norkūnų kaimą ,,Norkūnų kaimo nueitas kelias“. Valerija  Lašaitė -Baumilienė – Kauno  technologijos universiteto dėstytoja, sesuo Onutė Lašaitė – Gedžienė  – lietuvių kalbos ir literatūros specialistė, Vanda Lašaitė – mokytoja, Laima Dambrauskaitė – vokiečių kalbos mokytoja, Vytautas Don Biruta  – gydytojas, baigęs homeopatijos mokslus Vokietijoje, Julius Kišūnas – mokytojas, Petras Kišūnas –mokytojas. Juozas Pipinis – nusipelnęs   gydytojas, Lietuvos gydytojų sąjungos Garbės narys, Kretingos rajono garbės pilietis. Algimantas Gasiūnas  baigė jūreivystės mokslus dirbo laivo kapitonu, vėliau baigė  Vilniaus universitetą teisės fakultetą. Negaliu nepaminėti Jono Mackaus, kuris baigė technikos mokslus apgynė disertaciją ir įgijo habilituoto daktaro laipsnį kompiuterių mokslo srityje. Antanas Dambrauskas   baigė humanitarinių mokslų fakultetą senųjų klasikinių kalbų. Išleido knygą ,,Viskas praeina“ Dirbo vertėju . Palaidotas Druskininkuose  ant jo paminklinio akmens užrašyti jo paties žodžiai:

,,Ką sugebėjau dariau:

Lietuvis turi Homerą

Graikas Sofoklio dramas,

Romėno Vergilijaus giesmes.

Perteikti ir tai bandžiau,

Ką per pranašus Dievas kalbėjo

Ir išminties žodžius,

Saliamono lūpom bylotus.

Ką padariau ne taip – tebūn maloningas mums Viešpats

A. Dambrauskas

Antanas Seibutis  istorikas, mokslinių konferencijų pranešėjas Lietuvoje ir užsienyje. Antanas Puriuškis baigęs aviacijos mokslus. Jis šiandien į kraštiečių susitikimą atskubėjo iš Vilniaus su savo išleista penktąja knyga ,,Prisimena paauglys ir senjoras“. Šiais metais Antanas atšventė 85 metų jubiliejų. Jo knygos pristatymas sudomino kraštiečius. Į šią šventę jų susirinko 71-as, iš įvairių Lietuvos kampelių – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Ukmergės, Anykščių, Tauragės, Molėtų, Kupiškio, Obelių. Kraštiečiai pasveikino Antaną su jubiliejumi įteikė kaimo darželio gėlių puokštę ir didžiulį kaimišką sūrį,  sugiedojo ,,Ilgiausių metų“ Jo pasveikinti atskubėjo ir buvusi Ragelių bibliotekininkė Zita Sargūniene su drauge. Ačiū  buvusiam kolūkio pirmininkui, Rokiškio ūkininkų sąjungos nariui , Vytautui Šlikui, kad nepasididžiavo ir atvyko į mūsų šventę. Sugiedojom „Ilgiausių metų“ šiam jubiliatui, kuris  atšventusiam 90-metį.

Ne visi sugebėjo ir turėjo galimybes tapti profesoriais, docentais. Mums visi brangūs šio krašto žmonės ar jie paprasti žemės artojai , darbininkai. Ar jie išauginę vaikus, ar likę nesukūrę šeimų. Visi jie norkūniečiai.

Malonu džiaugtis susitikimu, bet yra ir skaudi šios šventės dalis. Per 5 20 savo kraštiečių iškeliavo į Dievo namus. Dar skaudžiau, kad vykstant mūsų susitikimui Vilniuje buvo laidojama mūsų kraštietė Birutė Birutaitė – Kuveikienė. Pasimeldėme už mirusiuosius, pagerbėme jų atminimą tylos minute. Skaudu, tačiau žmogaus gyvenimas tiktai vienas, ir jis, kaip kad metų laikai kartojasi, nepasikartos. Išeina žmogus, visam laikui palikdamas apie save prisiminimus. Mūsų širdyse jie gyvi. Išsiskyrėme, turėdami viltį, kad praėjus kuriam laikui vėl rinksimės, nes per tą laiką susikaups visko daug širdyse. Tegul niekas nedrįsta teigti, kad Norkūnų kaimas išnyko. Mes norkūniečiai po kurio laiko vėl  priminsime apie save.

                                                                   Aldona Uldukytė-Ramanauskienė