„Pirmosios pradalgės“ varžytuvės: apie dalgių ir šienpjovio darbo subtilybes (video+ foto) (0)

Birželio 27-ąją surengta tradicinė „Pirmosios pradalgės“ šventė Konstantinavoje. Ji – aštuntoji. Nors nei šalies, nei rajono laukuose jau daug metų nebeaidi aukštaitiškas dalgio valiavimas, nebebaltuoja grėbėjėlių baltos skarelės, šventės-varžytuvių gausa rodo, kad rajono vyrams vis dar žinomas šis sunkus bet garbingas darbas. Dar yra tebemokančių supjauti lygią sumuštinę pradalgę, plakti dalgius. Nors, kaip patys sako, juos beprisimena tik tuomet, kai reikia kur nors sode apie obelis žolę apkapoti...

Šventė, aktuali šiam kraštui
Pastaruoju metu Konstantinava atsidūrė žiniasklaidos taikiklyje. Ir ne iš gerosios pusės: ji pristatyta kaip tamsiojo turizmo vieta, toks savotiškas Lietuvos „Černobylis“, kuriame be dulkių ir griuvėsynų mažai ką tepamatysi. Nors šio krašto žmonės atviri: jie ne tokie...
Ir „Pirmosios pradalgės“ varžytuvės, sutraukiančios ne tik šio krašto, bet ir aplinkinių seniūnijų žmones, yra ne proginis renginys ar bandymas reabilituotis. Jos, šiemet surengtos aštuntąjį kartą, yra šio krašto žmonių branginama tradicija. Ir, kai į kaimų istorijos puslapius nugulė artojų, melžėjų ir kitos panašios varžytuvės, „Pirmosios pradalgės“ metu vis dar skamba plakami dalgiai, čiaukši pustyklės...
Čia ne tik rengiamos kasmetinės varžytuvės, bet ir edukacijos: buvo dirbami dalgių ir grėblių kotai, prisimintos šienapjūtės tradicijos. Kad jos vis dar aktualios, buvo akivaizdu: ne vienas kostiumuotasis šventės svečias pirštu mėgino dalgio aštrumą, kiekvienas, sumanęs paplakti ar papustyti dalgį, sutraukdavo ne tik būrį žiūrovų, bet ir sulaukdavo patarimų.
O varžytuvėms registravosi gausiai: ištisos šeimos ir net šienpjovių dinastijos. Jų varžytuvėse buvo net dvi: Stanislovas, Rolandas ir Emilis Žinduliai bei Edmundas, Saulius ir Rytis Raupliai.

Lino marškiniai ir juostos
Kol ketinantys besivaržyti matavosi jiems skirtus linius marškinius bei aukštaitiškas rištines juostas, šventės svečiai grožėjosi ankstesnių varžytuvių nuotraukomis, klausėsi Žiobiškio dainininkių atliekamų šienapjūtės dainų. Kepurėle ir rištine juosta buvo papuoštas ir jauniausias dalyvis: Emilis Žindulis. Tiesa, jis šienauti bandė ne su tikru, o su savo paties pasigamintu mediniu dalgiu. Jo senelis džiaugėsi, kad berniukas ne tik perima šeimos šienpjovių tradicijas, bet ir yra sumanus bei išradingas konstruktorius, gebantis daugybę žaidimų prasimanyti konstruodamas jam reikiamus įrankius iš čia pat rastų pagalbinių priemonių.
Pasidabinę lino marškiniais, pasipuošę skrybėlėmis, šienpjoviai ėmė ruošti dalgius varžytuvėms. Pas daugumą jie – jau ne savi, o „valdiški“, organizatorių parūpinti. Tad ne vienam netiko ir dalgiakočio ilgis, ir ne toks dalgio pritvirtinimo kampas, ir išpustyti, ir paplakti reikėjo. Pustyklė, plaktukas ir plakimui skirta kartis su metaliniu antgaliu – čia pat vietoje. Tačiau ne kiekvienas drįso šia priemone pasinaudoti: netinkamai plakdamas dalgio ašmenis, jį tik sugadinsi.
Šienpjoviai Gediminas Žiaugra, Stanislovas Žindulis mielai dalino patarimus konkurentams, kaip pasiruošti dalgius: juk varžytuvės – tai ne tik sportinė kova, bet ir proga išmokti, sužinoti apie šį, kitados kiekvienam kaimo gyventojui gyvybiškai svarbų darbą.
Arbitrai pristatė varžybų taisykles. Jos paprastos, ir kartu sudėtingos. Kiekvienas šienpjovys gavo vienodo ploto laukelį, kurio numerį lėmė burtai. Varžytuvėse visiškai nesvarbi kiekybė: per kiek laiko bus nupjautas plotelis. Svarbu kokybė: pjovimo aukštis, švarumas, ar tiesi, gražiai suguldyta sumuštinė pradalgė, ar švariai nupjautas laukelis, ar neliko dalgio nepaliestų kupstų.
Visa tai vertino autoritetinga komisija: ankstesnių švenčių nugalėtojai bei charizmatiškoji Konstantinavos gyventojų labai gerbiama agronomė Veronika Siniauskienė.

Sunkus ir alinantis darbas
Plieskiant vidurdienio kaitrai šienpjoviai su daina išlydėti į lauką. Varžytuvėms buvo numatytos maždaug dvi valandos. Laiko reikėjo: mat kai kurie šienpjoviai dalinosi dalgiais. Antai nugalėtojas Rytis Rauplys laukė, kol baigs pjauti jo šeimos nariai. Taip pat elgėsi ir Žindulių šeimos vyrai: įpusėjęs pradalgę, Rolandas Žindulis laukė, kada tėtis Stanislovas perleis jam savąjį dalgį.
Pirmąją, pavyzdinę pradalgę plačiais mostais nušienavo daugkartinis varžytuvių laimėtojas Darius Kavoliūnas. Jis šiemet nesivaržė, tad buvo progos paklausti apie šienavimo subtilybes.
Pašnekovas teigė, kad sąlygos varžyboms šiemet itin sunkios. Mat pernai žolė pjovėjams dėl sausros tebuvo tik iki gurnelių, o šiemet – iki juosmens. Žolė sunki, vešli, ploteliai prižėlę kibių vikių, kurie nuolatos pynėsi apie dalgius ir trukdė pjauti tiesias, švarias pradalges.
Kita didelė bėda: itin sausa. Žolė perdžiūvusi, nėra rasos, todėl pjaunant dalgis sunkiai slysta žole, ją kertant reikia įdėti nemažai jėgų. Todėl nenuostabu, kad šienpjoviai kas kelis metrus stojo atsikvėpti ir pustyti dalgių.
O čia ir rūpestingosios grėbėjėlės atskubėjo su duonos ir vandens gėrimu, mūsuose vadinamu biguzu. Ar tikrai toks gėrimas naudingas? „Kad ir kaip būtų keista, būtent toks gėrimas gerai atgaivina“, – sakė D. Kavoliūnas.
Iš varžybų pasitraukus vienam dalyvių, jo plotelyje ir su jo dalgiu šieną pjauti galėjo pabandyti kiekvienas norintysis. Ir tuo pasinaudojo ir konstantinaviškiai, ir rajono politikai. O jie šienauti moka. Štai rajono meras Ramūnas Godeliauskas sakė, kad aukštaitiškas dalgis jam nėra įprastas: Žemaitijoje, kur jis augo, dalgio rankenos yra dvi, todėl skiriasi ir pjovimo būdas.
Kokia sunki varžytuvių dalyvių dalia, savo kailiu pajuto Pandėlio seniūnas Algis Kulys: plačiai užsimojęs pjauti pradalgę, pajuto, kaip jo rankoje perpus triokštelėjo dalgio kotas.
Griežti arbitrai rūpestingai tikrino kiekvieno šienpjovio darbą. Argonomė V. Siniauskienė pirmiausia kilnojo sumuštinės pradalgės žolę.

Pašnekovė paaiškino, kad dažniausiai pasitaikanti klaida: pjaunant sumuštinę pradalgę jos viduje paliekami žolės kupstai. Akivaizdžiai šios klaidos ji pademonstruoti negalėjo: dauguma šienpjovių pradalgę pjovė taisyklingai.

Savo krašto amatininkai ir ūkininkai
Kol šienpjoviai kepinant saulei varžėsi lauke, žiūrovai pramogavo: gaivinosi pasiūlytu šaltu gėrimu, apžiūrinėjo Rokiškio krašto amatininkų darbus nedidelėje mugėje.
Konstantinaviškiams gerai žinoma duonos kepėja Edita Kastanauskienė siūlė naminės duonos bei ragaišių. Pirkėjų netrūko: ne vienas pageidavo parsinešti tikros, krosnyje keptos duonos kepalą ar ragaišį lauktuvių. Kaip pasakojo pirkėjos, Edita šiame krašte puikiai žinoma kepėja. Todėl yra nemažai norinčiųjų paskanauti su tikru raugu, tikroje krosnyje iškeptos duonos. Jos ypač pasiilgsta vyresni žmonės, kurie taip ir nepriprato prie pramoniniu būdu kepamos duonos skonio. Tad nenuostabu, kad pintiniuose krepšiuose su lino staltiesėlėmis sudėtų ragaišių atsargos sparčiai seko. Tačiau šventės svečiai jais gardžiuotis neskubėjo: ar dėl to, kad taupė lauktuvėms, ar dėl to, kad laukė žadėtosios gardžios sriubos.
Ponia Edita pasakojo, kad iškepti gerą duoną ar gardų ragaišį reikia nemažai žinių, patirties. Tad ir nebe pirmuosiuos metus kepant, vis dar yra ko pasimokyti, pasisemti patirties. Tačiau pirkėjai skubėjo tikinti, kad Editos duona yra tokia skani, kad jai jau nebereikia ieškojimų ir bandymų.
Prie gretimo stalelio savo ūkio braškes pardavinėjo Skerbedžių šeima. Prinokusios uogos viliojo tuos šventės dalyvius, kurie į ją atėjo su vaikais ar anūkais. Tad nenuostabu, kad iki šventės pabaigos dar likus kelioms valandoms, Ingridai Merkytei-Skerbedienei beliko skėsčioti rankomis: braškių nebeliko.
Ji pasakojo, kad šeima savo ūkyje turi hektaro dydžio braškyną. Jame auga ir populiarios Rumba, Sonata, Malvina, ir retesnės veislės. Viso auginamos šešių veislių braškės. Ypač įdomi, aromatinga, tačiau reta ir įnoringa yra Renesainse veislė. Kuri dėl savo unikalaus aromato ir skoninių savybių labai mėgiama perdirbėjų. Čia pat padėtas indelis braškių paragauti: kad pirkėjas žinotų, ar gardi ta Kazliškio krašto laukuose sunokusi lietuviška uoga.
Pašnekovai neslėpė: derlius gausus. Šeima, kaip ir daugelis rajono braškininkų, jį realizuoja dviem būdais: skina ir pardavinėja patys, arba už euru mažesnę kainą leidžia patiems pirkėjams pasiskinti iš braškių lauko.
Populiaresnis pirmasis būdas: kadangi nemažai apylinkių žmonių yra vyresni, jiems maloniau tiesiog skanauti ir mėgautis uogomis, nei dėl mažesnės kainos dėl jų kepti laukuose. Nebe kiekvienas ir gali ateiti pats nusipirkti braškių: šiemet ypač paklausi braškių pristatymo į namus paslauga. Braškių kainos šiemet išties žemos: augintojų daug, o prasidėjusi kaitra trumpina uogų sezoną. Tad rajono turguose jau faktiškai nebeliko atvežtinių braškių: jomis prekiauti tiesiog nebeapsimoka, kai naminių kaina tesiekia 2-2,5 Eur.
Ant prekystalio keliauja tik tą patį ankstų rytą nuskintos braškės. Pasak pašnekovų, jų kelių dienų nepalaikysi. Tad nereikia bijoti, kad įsigysite nešviežių uogų. Neparduotas (o taip pasitaiko retai) vakare tenka paruošti šaldymui.
Jei duonos kepėjai ir braškininkai džiaugėsi pirkėjų gausa, tai namuose kurtų papuošalų pardavėjai tik pečiais gūžčiojo, kas nutiko konstantinaviškiams. Pernai iš karoliukų verti papuošalai buvo labai paklausūs, o šiemet prekyba ėjo vangiai.

Laimėjo jauniausias iš besivaržiusiųjų
Besišnekučiuojant su amatininkais, iš lauko su dalgiais ant pečių grįžo ir šienpjoviai.
Kol komisija skaičiavo jų pelnytus balus, žiūrovus linksmino Obelių „Malūno“ kapela.
Rajono tarybos narė, ūkininkė Dalia Lūžienė-Malijonienė pasvarstė, kad reiktų surengti šienpjovių varžybas ir moterims: juk ne viena jų moka šienauti, nekalbant jau apie tai, kad nesunkiai nupjauna vieną kitą pintinę šviežios žolės vištoms ar paršeliams. Tik gal moteriškėms leisti imtis tradiciškai sunkaus vyriško darbo atrodytų didelė šventvagystė?
O po sunkaus darbo prakaitą braukdami varžytuvių dalyviai dalinosi prisiminimais apie tuos tolimus laikus, kai šienapjūtė buvo vienas sunkiausių ir svarbiausių vasaros darbų. Apie tai, kaip tekdavo po kelis kartus vartyti ir džiovinti trumpo vasaros lietaus sumerktas pradalges. Kaip pjauti grupei vyrų vieni paskui kitus taip, kad ir žolės nepaliktų, ir pirma pjaunančiam dalgiu kulnų neužkabintų.
O čia jau pasirodė ir grėbėjėlės – smagiosios Konstantinavos bendruomenės moterys. Jos nusiaubė savo darželius, beruošdamos puokštes kiekvienam šventės dalyviui. Apie varžytuves jiems primins ir specialūs puodeliai, ir taip reikalinga ūkyje dovana – pustyklė.
Taigi, metas prizams ir diplomams. Už pirmąją pradalgę specialia vaza apdovanotas D. Kavoliūnas. Jauniausiojo šienpjovio prizas atiteko mažajam E. Žiaugrai. Jam linkėta prie tėčio ir senelio artimiausiais metais prisijungti varžytuvėse.
Trečiają vietą laimėjo Juozas Purtulis. Antrąją – rokiškėnas verslininkas Kęstutis Grigalavičius. Pirmoji atiteko Ryčiui Raupliui. Šis 23-ejų vaikinas pernai buvo pripažintas jauniausiu varžytuvių šienpjoviu. Ir šiemet tarp besivaržiusiųjų jis buvo pats jauniausiais. Ir šiemet, teisėjų teigimu, jau buvo akivaizdus favoritas. Jo šeimyna juokavo, kad vaikino telefonas dabar bus raudonas nuo skambučių ir užsisakyti tituluotą šienpjovį vejai pjauti norinčiuosius tikriausiai reiks rikiuoti į ilgą eilę.
„Varžybos buvo nelengvos. Laimė, burtais teko geras, patogus laukelis“, – sakė šių metų šienpjovių šienpjovys. O va štai dalgis, beje, valdiškas, buvo ne pats geriausias, ir dargi per trumpas, todėl pjauti buvo nepatogu. Laimė, kad plotelis nedidelis.
Paklaustas, ar dažnai tenka paimti į rankas dalgį, pašnekovas neslėpė: visi šienapjūtės darbai šeimos ūkyje atliekami traktoriumi, vejos priežiūrai – žoliapjovė, trimeris. O dalgis jau sodybos puošmena, kabanti ant sienos. Ir į rankas paimama tik ypatingais atvejais. Kaip, pavyzdžiui, pasirengimas varžytuvėms.
Kiek laiko treniravosi prieš jas šienauti? „Rytą nusikabinau dalgį, nupjoviau kokį dešimt metrų“, – kukliai atsakė pašnekovas.

Teisėjai mieliausia dovana – grėblys
Be apdovanojimų namo negrįžo ir arbitrai. Už rūpestingą teisėjavimą, vertingus patarimus jie buvo pagerbti vertingomis dovanomis. Bendruomenė išpildė ir arbitrės V. Siniauskienės norą. Ji prasitarusi, kad norėtų naujo grėblio. Tad edukacijos metu jam buvo pagamintas kotas, ir nupirktas grėblys. Tad ji dabar galės ir praktiškai šienpjovių darbą patikrinti, o kitąmet, galbūt, vertėtų pagalvoti ir apie grėbėjėlių varžytuves.
Pasidžiaugę smagia diena Konstantinavoje, pasivaišinę įdomia įvairių kruopų, mėsos ir daržovių sriuba, šventės svečiai neskubriai ėmė skirstytis. Konstantinavos bendruomenės stendą papuoš jau šių metų šventės nuotraukos. Ir vėl bus dėliojami planai, kaip paruošti šventę. O šienpjoviams dar yra laiko treniruotis gludinant šio svarbaus darbo įgūdžius. Šiemet laukai dosnūs žole, o Dievas dovanojo gerą orą, taigi sulydytu šienu gali skųstis nebent miegaliai.