90-metį švenčianti P. Damijonaitienė: „Vis dar svajoju, kad ausiu“ (foto) (0)

Rokiškio krašto muziejaus šiaurinėje oficinoje atidaryta kraštietės, tautodailininkės ir tautinių juostų audėjos, Rokiškio krašto garbės pilietės Palmiros Damijonaitienės personalinė austų juostų paroda, kurioje eksponuojama „vos“ 140 autorės darbų iš visų jos, daugiau nei 60-ies, audimo metų. Paroda – ypatinga, nes atidaryta P. Damijonaitienės 90-ojo jubiliejaus proga.

Žino visas pasaulis

Iš nedidelio Kairelių kaimo kilusi P. Damijonaitienė žinoma visame pasaulyje.

Parodos atidarymo vedlė – Krašto muziejaus muziejininkė Dalia Kiukienė vardino, kad audėjos darbai eksponuoti nuo Europos: Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje iki Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir net Indijos, o austos juostos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II, Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui, Indijos Ministrei Pirmininkei Indirai Gandi, Lietuvos Respublikos prezidentams: Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir dar daugeliui garsių žmonių.

Po paskutinės parodos Los Andžele, P. Damijonaitienei buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, o keletas lietuvės audėjos juostų yra saugoma San Francisko pasauliniame audimo muziejuje.

Mylima Rokiškyje

Pristatydama asmeninio Rokiškio krašto audėjos jubiliejaus proga surengtą parodą, kuri veiks iki vasario 4 d., D. Kiukienė P. Damijonaitienę pavadino tikra „lietuviškų juostų diplomate“ ir šyptelėjo, kad neįmanoma būtų suskaičiuoti audėjos darbų.

„Rokiškio krašto muziejuje fonduose saugoma apie 400 kūrėjos dovanotų juostų. Iš jų – 140 eksponuojama dabartinėje parodoje. Muziejuje buvo surengta ne viena P. Damijonaitienės darbų paroda. Juostomis grožėjomės 2000 m., 2003 m., 2013 m., 2018 m., o parodoms pasibaigus, autorė kaskart nemažą savo kūrybos dalį dovanodavo muziejui. 2004-aisiais audėjai suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas. Tautodailininkės kūryba puoselėja senąsias liaudies meno tradicijas, garsina Rokiškio kraštą“, – kalbėjo D. Kiukienė.

Baisus sapnas

Pasveikinti autorės į Krašto muziejų susibūrė gausus būrys jos darbus vertinančių, jais besigrožinčių, taip pat – giminaičių ir artimųjų. Kiekvieną meiliai ir stipriai apkabinusi, išbučiavusi, garbaus amžiaus audėja dėkojo atėjusiems: „Lenkiuosi jums kiekvienam: ačiū už tai, kad šiandien esate čia, dėkoju kiekvienam mano gyvenime sutiktam ir jame buvusiam žmogui. Gyvenime nėra nieko brangiau už patį gyvenimą, kurio visada būna mažai...“

P. Damijonaitienė apgailestavo, kad šiandien jau nebegali užsiimti visą gyvenimą puoselėta veikla – audimu, bet sakė nuolat apie tai svajojanti ir gailinti namuose be veiklos stovinčių, dulkančių, audimo staklių.

„O kartą sapnavau baisų sapną: kad mano staklės – sulaužytos. Aš tiek verkiu, tiek jų gailiu galvodama, kaipgi dabar aš ausiu. Bet pabudau, supratau, kad tai tebuvo košmaras. Tikrai mane išgąsdinęs košmaras“, – šyptelėjo audėja ir garsiai pažadėjo, kad ką nors dar būtinai nuaus.

Pirmoji paroda

Pirmąją juostą P. Damijonaitienė išaudė būdama vos 23-ejų, o imtis audėjos amato ją paskatino nusipirkta austa kaklajuostė: „Šiauliuose nusipirkau tautinę juostelę, kaip kaklaraištį. Nepaprasto grožio. Ir pagalvojau – o kodėl aš negaliu tokios nuausti? Ir pabandžiau“.

Prisimindama savo, kaip audėjos kelio pradžią, P. Damijonaitienė tikino, kad jos mokytojais buvo visi, kas tik mokėjo austi, kas domėjosi audimo menu.

1968-aisiais buvo surengta pirmoji kraštietės audėjos personalinė darbų paroda. Autorė iki šių dienų prisimena ją įskaudinusius vienos parodos lankytojos žodžius: „Buvau nuaudusi tikrai daug juostų. Jos – gražiais išeksponuotos, o aš girdžiu dviejų moterų pokalbį: „Tai kada šita mergaitė miegojo, kad tiek daug nuaudė“. Man buvo labai pikta ir graudu, kad jos skaičiavo mano juostas, bet nesigrožėjo jomis“.

Plačių juostų pradininkė

Kraštietė audėja yra plačių juostų audimo pradininkė. Kalbėdama apie savo darbus, autorė atskleidė, kad imtis plačių juostų audimo ją paskatino noras, jog darbai nebūtų lyg nereikalingas daiktas, padėtas kažkur lentynoje. Ji norėjusi, kad dovanotos juostos žmonėms tarnautų tikslingai.

„Pamačiau pas vieną žmogų, kad mano dovanota juosta, kartu su dar keliomis kitomis, guli susuktos lentynoje. Ir labai graudu pasidarė. Nenorėjau, kad tai būtų dar vienas daiktas, renkantis dulkes namuose. Tada pradėjau austi tokio pločio, kiek tilpo mano staklėse“, – sakė P. Damijonaitienė jau džiaugdamasi, kad plačios juostos tapdavo namų interjero dalimi – kabintos kaip paveikslas.

Išskirtinis kūrinys

Kraštietės austos juostos puošia ne tik namus. Vienas iš svečių – P. Damijonaitienės sūnėnas, Utenos Kristaus žengimo į dangų parapijos klebonas Algis Neverauskas, sveikindamas tetą su gimimo diena, linkėjo jai Dievo palaimos ir dėkojo už išskirtinį apdarą – prieš 34-erius metus jo primicijoms nuaustą arnotą.

„Žinau, kad tokie arnotai yra du: vienas „pasiklydęs“ kažkur amerikoje, kitas – pas mane. Tai – išskirtinis apdaras, kuriuo ypatingomis progomis kartais tenka ir pasidalinti su kitais kunigais. Nes nieko šventiškesnio, nieko gražesnio ir puošnesnio nežinau. Taip, yra gražių arnotų, bet jie – masinės gamybos, sutinkami dažnai. O šis – išskirtinis ir labai brangus“, – tetos dovana didžiavosi A. Neverauskas.