Medį ir liną pamilęs R. Kaminskas kviečia į dešimtąją „Lino mūką“ (0)

Šiais laikais atverti savo namų kiemo vartus nepažįstamiems žmonėms – nebemadinga. Tačiau medį ir liną atradęs bei pamilęs panemunėlietis Romualdas Kaminskas rugsėjo 10 d., jau dešimtąjį kartą, kviečia į savo kiemą, į linų šventę „Lino mūka“.

Apie tai, nuo ko prasidėjo jo ir drožėjo kaltų „draugystė“, apie prancūzų vaikams vestas drožybos pamokas ir kodėl nutarė asmenine erdve dalintis su visais bei savomis lėšomis kurti autentišką renginį, R. Kaminskas pasakojo „Rokiškio Sirenos“ korespondentei Miglei DAMBRAUSKAITEI.

–Vieni Jus žino kaip buvusį Rokiškio krašto muziejaus darbuotoją, kiti – kaip drožėją, dar kitiems esate autentiško renginio „Lino mūka“ kūrėjas. Kaip „susidraugavote“ su šiais amatais?

– Valgyt norėjau ir pradėjau drožinėti (juokiasi – aut. past.). O jei rimčiau, dirbau čia, Panemunėlyje buvusiame linu fabrike. 2006 m. fabriką uždarė. Iš tikrųjų tai visi linų fabrikai Lietuvoje žlugo, nes įstojus į Europos sąjungą subsidijos buvo mažos, o darbo su linais – daug. Niekas nebenorėjo žaisti, niekas nebesiėmė ir liko tokie pavieniai. Ką, pradėjau ieškoti darbo. Bet kas gi labai nori buvusį direktorių priimti (šypsosi – aut. past.)... Vienur kitur padirbėjau, bet niekur ilgai neužsibuvau. Dar dirbant linų fabrike, žmona nusipirkusi ąžuolinį obuolį su stalčiuku. Apžiūrėjau, galvoju: „O kodėl aš negaliu pabandyt tokio išdrožt?“. Susiradau jo autorių Gintarą Černių, paskambinau ir paklausiau ar galėtų mane pamokyti drožti. Jis taip paprastai: „Atvažiuok“. Aš porą dienų pabuvau pas jį, parodė kaip ir kas, pagrindus ir patį principą atskleidė. Parvažiuoju namo, vienas kitas darbelis pavyko, tai ir užsikabinau. Drožyba užsiimu gal 15 metų, panašiai nuo 2008 m.

–Kiek autorinių darbų jau suskaičiuojate per šiuos metus?

–Neskaičiuoju, nežinau. Gal ir nelabai gerai darau, bet, kad mano labai platus spektras: nuo švilpuko iki kryžiaus. Gaminu ir baldus, ir žaislus, o tas atima daug laiko. Ir kūrybiškumo. Nes reikia sugalvoti. Kai darai suolą – tą patį per tą patį – pasiimi šabloną ir darai. Greičiau padarai. Kai kažkas užsisako kokią komodą, sėdi, žiūri proporcijas, kad gražiai atrodyt. Kartais būna taip, kad nepradedi dirbti, kol nesugalvoji pabaigos – kaip tai turi atrodyti. Ir tai pasiteisina, nes paskui kai žiūriu atrodo, kad kitaip ir būti negali. Kartais pavartau nuotraukas kitų autorių darbų. Bet stengiuosi nekopijuoti, aš viską perleidžiu per save.

– Principus žinote, meilę darbui jaučiate – kokį drožinį laikote savo didžiausiu kūriniu?

– Didžiausias – 11 metrų kryžius. Apskritai, tai buvo pirmasis mano darbas. Viena giminaitė paprašė kryžiaus jų (Pavermenio prie Truskavos) gyvenvietei. Turėjau dirbti su Vidmantu Zakarka, nes pirmą kartą vienam daryti tokį darbą man tikrai buvo baisu. Bet, kaip tyčia, jam nutiko nelaimė ir likau vienas. O užsakymas duotas, žmogus laukia. Neturėjau kur dėtis ir dariau.

– Sakote, jog pagaminti suolą – paprasta. Tačiau Marcelei Kubiliūtei skirtas atminimo suolelis tikrai nepaprastas, o ir pats liepą jį pristatydamas sakėte, kad buvo nelengva...

– Aš bijojau jį daryti. Tokiam svarbiam žmogui reikia, kad būtų išskirtinis. Rezultatas – neblogas, bet iš tikrųjų tai ne mano stilius. Aš spalvotų nedarau, nors norėjau, kad būt įdomu. Šiaip ten ir darbo daug, tie ordinai „išknebinėti“. Nors sulaukęs kvietimo jį gaminti ilgai galvojau: rinktis ar nesirinkti ją, daryti ar nedaryti. Pradėjus apie ją skaityti ir „šovė“ va tokia mintis. Padariau per savaitę. Dirbau ir naktimis. Aš dažnai dirbtuvėse užsibūnu iki 23 val. Man vakare geriau darbas sekasi, nes dieną tai: eik padaryk tą, eik padaryk aną. O vakare žmona eina žiūrėti televizoriaus ir aš galiu ramiai dirbti (juokiasi – aut. past.).

–O kiek įrankių turite, jei darbų spektras toks platus: nuo suolų iki smulkmių švilpukų?

– Dabar kaltų gal 30-40 turiu. Pradžioje nusipirkau pagrindinius, o po truputį dirbi, žiūri – va tokio reikia, kitokio reikia ir vis papildai po vieną. Kadangi vedu vaikams edukacijas, vienodų prisipirkau gal bent 20. Bet jų neskaičiuoju.

– Ar šiuolaikiniams vaikams įdomus toks užsiėmimas – drožėjo amatas?

–Būna viena kita edukacija: ar mano dirbtuvės, arba mane pakviečia kažkur. Va, buvau Prancūzijoje vaikų mokyti...

–Prancūzijoje? Sugalvojot ir išvažiavot ar kvietė tenykštė lietuvių bendruomenę?

– Aš mokykloje mokiausi prancūzų kalbą, pagrindus turėjau. O ieškodamas darbo nusprendžiau tobulinti ir kalbos žinias – pradėjau mokintis. Dėdavau skelbimus į prancūziškus portalus, kad ieškau darbo. Atsiliepė Florence Andre, garsaus kraštovaizdžio specialisto Eduardo Andre, kuris kūrė Palangos, Užutrakio, Lentvario parkus, provaikaitė. Ji pakvietė mane į Prancūziją (La Croix - en – Touraine). Ten yra ir E. Andre sukurtas parkas, tai aš ten koplytstulpį pastačiau. Miestelyje yra mokykla, bendruomenės namai, tai visą mėnesį mokiau vaikus drožinėti. Man patinka vesti edukacijas, patinka vaikų reakcijos, kai pamato, kad darytas švilpukas švilpia. Pats savo rankomis padarė. Matai linksmą vaiką. Ir man tai malonu.

– Pakalbėkime apie „Lino mūką“. Rugsėjo 10 d. jau dešimtasis renginys. Reiškia, tai nebuvo vienkartinis bandymas. Kodėl jis atsirado – iš meilės linui?

– Yra linų fabrikas, užtat ir „Lino mūka“. Kadangi dirbau su linais, mačiau visą procesą, kai dirbau fabrike pats auginau. Buvo kažkaip gaila taip paprastai viską palikti. Pagalvojau, pabandžiau – pavyko. Šiemet jau dešimtą kartą darysiu. Kaip tik 85 metai ir tam fabrikui. Ruošiu nuotraukų parodą: pakviečiau žmones, kurie jame dirbo, pasidalinti nuotraukomis, jei turi.   

–Ar lyginate šventes? Prisiminkite pirmąjį bandymą ir devintąją šventę.

– Nežinau, kodėl man visą laiką sekasi, bet pati pirmoji buvo gražesnė, nei dabar. Šventė vyko senoje etnografinėje Tunaičių sodyboje, kieme su moliniu tvartu. Gavau lininių kitkų, palei sienas padariau nišas ir kiekvienoje jų žmonės atliko linų karšimo operacijas. Šventės „pagrindu“ buvo edukacijos. Dabar tai jau daug kas daro ir per šventę daug visko vyksta. Net klipą „susukom“ taip visai netikėtai. Pasikviečiau Darių Baltakį pafotografuoti ir filmuoti kaip sėju, akėju – visą procesą. Darius pasiūlė pasiimti atlikėją Viliją Radvilę, kad padainuotų. Nieko neplanavom. Filmavom tada pas Antaną Tunaitį. Randam vežimą (uorę) senovinį dideliais ratais. Atsistumiam prie linų, Vilija dainuoja, viskas ekspromtu. Į primą šventę susirinko apie 200 žmonių.

–O kitais metais kiek buvo? Kiek būna? Ar neskaičiuojate?

–Kartais daugiau, kartais mažiau. Kažkuriais metais sutapo su mieste vykstančiu raliu, Mikutavičiaus koncertu ir dar Skapiškio bažnyčios jubiliejumi. Ta tada sulaukiau tikrai nedaug. Net straipsnis, pamenu, pasirodė: ar čia renginiai nutraukė ar kas čia buvo. Nuo tos nesėkmės pradėjau derinti datą pagal aplinkinius renginius. Aišku, geriausia būtų nustatyti konkrečią datą, kad žmonės žinotų ir įprastų. Norėčiau daryti rugsėjo 20 d., tada būna Vaižganto diena, o Vaižgantas – linų globėjas. Bet – miesto šventė. Šį kartą šventė derinta prie svečių: Rokiškio Rudolfo Lymano 

muzikos mokyklos, lopšelio-darželio „Varpelis“ ir Rokiškio profesinio mokymo centro. Būtent jie dovanos žiūrovams savo programas.

– Kalbant apie šventes, aktualiausia būna biudžeto klausimas: koks Jūsiškis ir, jei ne paslaptis, iš kur?

– Šiemet padeda rajono savivaldybė. Rašiau projektą, gavau tam tikrą sumą. Bet tai – pirmas kartas per 10 metų. O iki šiol – savo ir rėmėjų UAB „Ivabalte“, AB „Rokiškio sūris“, Panevėžio „Linas“ ir kt. pagalba. Dažniausiai tai – ne finansinė, o materialinė parama produkcija. Žinot, tikrai nėra malonu vis prašyti finansinės paramos. „Rokiškio sūris“, rėmė sūriais, sūreliais, bet kviestiems atlikėjams reikia pinigų. Kartais atvažiuojančiam kolektyvui reikia ir kuro išlaidas padengti. Dabar savi retai kada prašo – žino situaciją. Džiaugiuosi, kai paprašyti kolektyvai noriai atvažiuoja, nereikia daug įkalbinėti. Seniūnija padeda: apšienauja, kažką aptvarko. Vienais metais bandžiau šventę daryti su bilietais, bet nieko nesigavo... Būtų labai malonu, jei į šventę atvažiavę žmonės aukų dėžutę papildytų, bet kad visi šiais laikais pinigus laiko kortelėse (šypsosi – aut. past.). Ką darysi... O jei kas nors norėtų prisidėti, tai galima skirti ir 1,2 proc. pajamų ar vienkartinę sumą pervedant į sąskaitą. Galima apie tai pasikalbėti per šventę.

–Atsakykite paskutinį klausimą: kaip vyksta pasiruošimas jubiliejui ir kas laukia žiūrovų?

– Šiemet, kaip tyčia, viskas einasi sunkiai: tris kartus sėjau linus: pavasaris sausas, daug jų nesudygo. Tuščias vietas kapsčiau su grėbliu, iš naujo sėjau. Kažkiek sudygo, kažkiek vėl ne: vėl jau su rankom plotus sėjau (juokiasi – aut. past.). Ir dar sugalvojau nupurkšti skystomis trąšomis. Norėjau, kad būtų gražūs, aukšti. O va, lietus sulijo ir visi sugulė. Būčiau nepurškęs, nebūtų užaugę tokie dideli ir nebūtų sugulę. Žinojau, bet kažkodėl vis tiek dariau. Nieko, nurausim ir tokius. Prie namų dabar turiu apie 2 arus. Tik šventei, nes kur paskui dėsiu? Pirmai šventei pasėjau daugiau, tai kitą dieną teko ieškoti talkininkų ir pabaigti rauti. Du arus nurauna visada. Tai pagalvojau: kam man apsikrauti, jei galiu tiesiog mažiau pasėti (juokiasi – aut. past.).