Moteriškoji Lietuvos žvalgybos legenda: 2023-ieji paskelbti kraštietės M. Kubiliūtės metais (0)

Šalia kitų, iškilių Lietuvos asmenybių, Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė ir kraštietės Marcelės Kubiliūtės metais: šiandien, birželio 13-ąją, minimos Lietuvos žvalgės, išgyvenusios ne tik sunkius tardymus kalėjime, bet ir Sibiro tremtį, vienos paslaptingiausių šalies asmenybių 60-osios mirties, o liepos 28 d. bus skaičiuojamos 125-osios gimimo metinės.

Mirties metinėms paminėti

Besidomintys šalies istorija puikiai žino, kas toji M. Kubiliūtė ir kuo ji svarbi Lietuvai.

1898 m. Tindžiuliuose (Panemunėlio sen.) gimusi Lietuvos visuomenės veikėja, „panelės su lape“ – dėl dėvimos geltonos spalvos apykaklės vaizdingai Lenkijos vietininkų vadinama, Elžbietos Banievič slapyvardžiu prisidengusi žvalgė M. Kubiliūtė. Draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojo Juozo Kubiliaus sesuo, mergina-žvalgė, kėlusi baimę Vilnių XX a. pradžioje okupavusios Lenkijos valdžiai.

Birželio 13 d. sukanka lygiai 60 metų, kai Lietuva atsisveikino su M. Kubiliūte.

Panemunėlio universaliame daugiafunkciame centre birželio 13-ąją, nuo 17.30 val., 60-ųjų mirties metinių minėjimo renginiai: asociacijos „Rokiškio teatras“ organizuojamas M. Kubiliūtės nuotraukų parodos bei Onos Levandavičiūtės knygos „Ėjusi kasdien į mūšį“ pristatymas.

18 val. naujai „atgimęs“ asociacijos „Rokiškio teatras“ spektaklis „Marcelės legenda“ (rež. Neringa Danienė).

Pasibaigus spektakliui, susirinkusiųjų laukia susitikimas su M. Kubiliūtės artimaisiais „Pasidalijimai prie arbatos“.

Nuo birželio 13 d. iki liepos 29 d. Panemunėlio bibliotekoje veiks Austėjos Ramelienės nuotraukų paroda „Marcelės Kubiliūtės tėviškės takais“.

Tiems, kas nežino...

M. Kubiliūtė – legendinė Lietuvos žvalgė, už nuopelnus apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde.

Deja, jos gyvenimas nebuvo lengvas. Ūkininkų Juozo ir Marijonos Kubilių šeimoje gimusi Marcelė nuo mažų dienų turėjo sunkiai dirbti. Tėvams neišgalint jos leisti į mokslus, 1912 m. vyriausias brolis Juozas seserį pasikvietė į Vilnių, kur vakarais ji lankė lietuviškąją dviklasę mokyklą, o dienomis dirbo.

Baigusi mokyklą prisijungė prie Antano Smetonos leidžiamo laikraščio „Viltis“ administracijos, tad Marcelės pasaulėžiūrą formavo itin patriotiški žmonės.

Per I-ąjį Pasaulinį karą, dėl saugumo, su kitais Saulės draugijos kursų mokiniais pasitraukė į Rusiją.

1918 m. grįžo į Vilnių ir iki 1925-ųjų dirbo Lietuvos žvalgyboje. Itin reikšmingi M. Kubiliūtei buvo 1919 m., kai jos dėka buvo likviduota maištininkų organizacija: į Kauną perduoti slapti lenkų dokumentai, tarp kurių – Lenkų karinės organizacijos rengiamo sukilimo Lietuvoje organizatorių šifrai.

1944-aisiais suimta NKVD po dviejų metų M. Kubiliūtė buvo trejiems metams išsiųsta į Sibirą.

1949 m. rugsėjo 25 d. M. Kubiliūtei pranešta džiugi žinia – baigiasi jos tremtis. Ji grįžo į Vilnių.

1963 m. po sunkios ligos mirė Vilniuje ir yra palaidota Rasų kapinėse.

Sužavėjusi asmenybė

2019 m. režisierė N. Danienė rokiškėnams pristatė spektaklį „Marcelės legenda“. Tačiau parodytas vos keletą kartų, nes Pasaulį užklupo COVID-19 pandemija. O šiemet, LR Seimui 2023-uosius paskelbus M. Kubiliūtės metais, N. Danienė sakė tai priėmusi kaip įpareigojimą spektaklį „prikelti“.

Apie tai – trumpas pokalbis su režisiere.

– Mėgsti statyti istorinius spektaklius – kuo sudomino Marcelė Kubiliūtė?

– Marcelės istorija labai intriguojanti ir įkvepianti. Intriguoja, nes moteris-žvalgė visiems kelia susidomėjimą. Įkvepia, nes besąlygiškas Marcelės noras padėti, atsidavimas Lietuvai ir absoliutus nesavanaudiškumas – pribloškia. Spektaklio „gimimą“ 2019-aisiais lėmė konkreti proga: sukako 100 metų nuo didžiojo Marcelės žygdarbio, kai ji išvogė iš lenkų sąmokslininkų slaptus dokumentus ir išgelbėjo jaunutę Lietuvos vyriausybę nuo perversmo. Jei ne ji, neaišku, kur link būtų pasukusi Lietuvos istorija... Argi tai neįdomu?

– Kaip suprantu, yra gyvų jos giminaičių, artimųjų – gal jie prisidėjo prie spektaklio kūrimo savo pasakojimais, prisiminimais? 

– Marcelės giminaičių yra Vilniuje, Kaune ir Rokiškyje. Dauguma – jau „trečia karta“. Visų, kas prisimena Marcelę, pasakojimai yra sugulę į knygą „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro“. Ten išspausdintas ir jos dienoraštis. Ši knyga, muziejininkų surinkta medžiaga, žiniasklaidoje skelbiama medžiaga – tai šaltiniai, iš kurių gimė spektaklio scenarijus.

– Ar giminaičiai jau matė šį spektaklį? Kokios buvo jų reakcijos?

– Premjeroje 2019-aisiais dalyvavo Marcelės giminaičiai, tad mums buvo didžiulis iššūkis surasti jos asmenybės „raktą“: nenuklysti į šoną, nepameluoti, nepasiduoti pagundai iš jos istorijos sukurti trilerį. Žinojome, kad Marcelės giminaičiai šiek tiek pyksta ant serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ kūrėjų, kurie, švelniai tariant, pakankamai laisvai interpretavo Marcelės istoriją, prikurdami nebūtų faktų ir paversdami ją koketiška vilioke. Komercinis produktas... Tikroji Marcelė mokėjo būti nematoma ir tyliai dirbti labai svarbius darbus. Tai – jos sėkmės paslaptis. Todėl į jos paveikslą spektaklyje žiūrėjome labai atsargiai, pagarbiai ir jautriai. Spektaklyje Marcelę vaidina trys aktorės, nes pasakojame visą jos gyvenimą: nuo vaikystės iki mirties. Vis tik, didžioji šio vaidmens dalis gula ant aktorės Žanetos Jasinevičienės pečių. Ir, manau, jai iki šiol pats didžiausias įvertinimas yra tai, kad po premjeros prie jos priėjusi Marcelės giminaitė pasakė: „Labai arti...“

– Kaip spektaklį priima publika?

– Mums didžiausias indikatorius yra gimnazistai. Keletą kartų rodėme spektaklį gimnazijose Rokiškyje ir už jo ribų. Vaikų neapgausi: jei jiems neįdomu, jie nesėdės tyliai iš mandagumo. Moksleiviai sako, kad žiūrėjo spektaklį kaip filmą. Reiškia, mums pavyko ir „nesukomercinti“ istorijos, ir išlaikyti intrigą.

– Kiek pasakojama istorija aktuali šių dienų kontekste?

– Karas Ukrainoje kaip niekas kitas smogė įsitikinimui, kad viskas – stabilu. Sumaišties momentais žmonėms labai reikia įkvepiančių pavyzdžių. Manau, neatsitiktinai šiuos metus LR Seimas paskelbė M. Kubiliūtės metais. Dabar mums visiems būtina prisiminti, kas mes esame ir kaip svarbu bet kokia kaina išsaugoti mūsų savastį.

– Ar spektaklis – lengvai suprantamas? O gal reikia atlikti „namų darbus“ ir pasidomėti M. Kubiliūtės asmenybe, istorija, kad būtų aiškiau?

– Spektaklis aiškus net tiems, kurie apskritai nėra girdėję apie M. Kubiliūtę. Žmonės nustemba, kad tai – reali asmenybė. Ir dažnas tuos „namų darbus“ pasidaro jau po spektaklio: ima ieškoti daugiau informacijos apie žvalgę. O jos tikrai yra! Marcelės gyvenimo neįmanoma sutalpinti į valandos spektaklį, tad mums teko rinktis tik pačius svarbiausius, ryškiausius momentus. Jei paskatiname žiūrovą pasidomėti daugiau, reiškia, savo tikslą pasiekėme.

– Spektaklis kurtas pagal biografiją ir jos dienoraštį. Kiek užtruko „analizė“ ir spektaklio vizijos susikūrimas?

– Daugiausia istorinių faktų gavau iš muziejininkės panemunėlietės Violetos Aleknienės. Nepamenu, kiek laiko rašiau, braukiau, kol scenarijus liko toks, koks yra. Rašydama iškart galvoju ir apie tai, kaip viską įgyvendinsiu scenoje, todėl jau į pirmas repeticijas ateinu su visiškai aiškia vizija. Belieka aktorius nuvesti reikiamu keliu.

– Ką reiškia teiginys, jog spektaklis bus „atkurtas“? Ar tai – tekstų ir eigos prisiminimas, o gal laukia kažkokie modeliaciniai pakeitimai?

– „Marcelės legenda“ nutrūko dirbtinai, dėl COVID-19 pandemijos. Karantinas užsitęsė, atsirado nauji darbai ir mes jau nebeplanavome sugrįžti. 2023-iuosius paskelbus M. Kubiliūtės metais mums nuskambėjo kaip įpareigojimas. Juk Marcelė – mūsų kraštietė. Kas, jei ne mes turime apie ją pasakoti? Taigi, šiuo metu bandome „sugrįžti“ į spektaklį. Vėl jaučiame priešpremjerinį jaudulį, didelę atsakomybę, nes į renginius Panemunėlyje atvažiuos Marcelės giminės, o vėliau planuojame spektaklį rodyti Vilniuje, kai vyks Krašto apsaugos ministerijos organizuojamas M. Kubiliūtės metų minėjimas. Labai smagu, kad mūsų norus ir kraštietės mirties bei liepos 29 d. numatytų minėti gimimo metinių renginius, jų įgyvendinamą labai palaiko Rokiškio rajono savivaldybė, finansavimą skiria ir LR Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

– Liepa dar toli, tačiau jau dėliojatės veiklas 125-osioms M. Kubiliūtės gimimo metinėms. Gal trumpai – kas laukia?

– Labai konkrečiai kalbėti – ankstoka. Gali būti pakitimų, bet preliminariai, tai: planuojamas dviračių žygis iš Rokiškio Nepriklausomybės aikštės iki Panemunėlio, skirtas M. Kubiliūtei atminti, Šv. Mišios Panemunėlio bažnyčioje, renginio dalyvių susitikimas prie M. Kubiliūtei skirto suolelio. QR kodo prie Panemunėlio bažnyčios su Marcelės istorija pristatymas, atminimo lentos atidengimo ceremonija buvusioje Kubilių sodyboje Tindžiulių kaime. O diena pasibaigti turėtų Marcelės gimtadienio pikniku.

Nuotraukose: 

1. Istorikė V. Aleknienė, kuri yra surinkusi daugiausiai medžiagos apie M. Kubiliūtę.

2. Knygos „Ėjusi kasdien į mūšį“ autorė O. Levandavičiūtė po vienintele išlikusia buvusios Kubilių sodybos obelimi.

3. Vidmanto Zakarkos skulptūra prie kelio. Už jos matomuose krūmynuose buvo Kubilių sodyba. Šalia skulptūros šiais metais atsiras nuoroda į sodybvietę, o prie obels – atminimo lenta.

4. Suolelis M. Kubiliūtei prie Panemunėlio bažnyčios.