Rokiškis – dar viena „Keliaujančio Aristavėlės dvaro“ stotelė (0)

Praėjusią savaitę šalia Rokiškio dvaro laikinai įsikūrė „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“, mobilioje ekspozicijoje lankytojai galėjo susipažinti ne tik šiuo Kėdainių rajone stovėjusio, o vėliau į Lietuvos liaudies buities muziejų perkelto dvaro istorija, bet ir su Lietuvos dvarų kultūra.

Rokiškis – jau 9 keliaujančio Aristavėlės dvaro stotelė iš 10-ties.  Birželio pabaigoje mobili ekspozicija įsikurs Salų II etnografiniame kaime.

Dvarų kultūra

„Daugelis Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse žino kaip pristatantį valstiečių kasdienę buitį, o apie dvarą nelabai kas girdėjo. Mes keliaujame po Lietuvą – ne su tikruoju, o mažesniu dvareliu – ir primename, kad muziejuje turime ne tik valstiečių buitį pristatančius eksponatus, bet tokį puikų dvarą, kuris skaičiuoja jau 300 metų“, – sakė Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė.

Palapinėje įsikūrusi ekspozicija paremta 5 pojūčiais, kuriais bandoma perteikti XVIII a. pabaigos – XIX a. vidurio atmosferą, o šiuolaikinės technologijos – fotoveidrodis padeda išsirinkti ir „pasimatuoti“ to laikmečio dvaro ponų drabužius. Užsukusius į keliaujančią ekspoziciją lankytojus pasitinka skirtingi kvapai. Tąsyk buvo levandų diena. Kitomis dienomis lankytojai gali užuosti cinamono, rozmarino, apelsino kvapus, kurie sukuria gyvą aplinką.

Neatpažįstami daiktai

Palapinėje tvyro kelionės nuotaika. Stalčiuose sudėti daiktai, kuriuos dvarininkai pasiimdavo išsiruošę į kelionę. „Mes keliaujame ir kalbame apie keliaujančius dvarininkus. Jie nebuvo sėslūs, važinėjo iš vieno dvarelio į kitą. Keliavo kitaip, nei mes, ne taip greitai. Pirmiausiai keliaudavo tarnai, įrengdavo ponams vietą“, – pasakojo R. Noreikytė.

Vieni daiktai laikui nepavaldūs ir nekito, kai kurie tapo niekam neatpažįstami. Anot pašnekovės, lankytojų dėmesį labiausiai patraukia būtent neatpažįstami daiktai. Tai patvirtindamas, muziejininkas Valentas Pilionis traukia iš stalčiaus atidarytuvą primenantį įrankį, kurio paskirties niekas neatspėja. Šis įrankis buvo naudojamos prisukti vištos kulšelei, kad valgant ponai neišsiteptų rankų. Dar vienas daiktas – užsukama dėžutė su pagalvėle. Lankytojai pateikia savo versijų, kam jis buvo naudojamas – vieniems daiktas primena seifą, dėžutę karūnai laikyti, kitiems švento vandens laikymo talpą. Muziejininkas paaiškina, kad tai šildytuvas – talpa buvo pripildoma karšto vandens ir ponios šildydavosi kojas.

Išprašė iš kolūkio

Aristavėlės dvaro daiktų neišlikę, išskyrus autentiškas pastato detales, kurios išsaugotos vykdant dvaro perkėlimo darbus. Aristavėlės dvaras medinis, su įspūdingu baroko laikotarpio mansardiniu stogu ir klasicizmo stiliaus kolonomis. R. Noreikytė pasakoja, kad prieš atsidurdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje, dvaras priklausė „Sniečkaus“ kolūkiui, buvo labai nugyventas, jame  įrengti butai, viename dvaro rūmų gale laikytos kiaulės. 1987 m. muziejaus darbuotojai priprašė išsaugoti tokią vertybę – unikalius medinius dvaro rūmus. „Sniečkaus“ kolūkio vadovas padovanojo muziejui dvarą, paskui persigalvojo, bet šaukštai buvo po pietų – popieriai jau pasirašyti. Po restauracijos 2016 m. dvaro rūmai atverti lankytojams. 

„Mūsų tikslas – priminti apie muziejų, kviesti atvažiuoti ir gyvai pamatyti dvarą. Atliekame ir savotišką tyrimą, nes pirmiausiai grupių klausime, ar jau lankėsi Lietuvos liaudies buities muziejuje. Mūsų nuostabai, apie pusę lankytojų prisipažino ten nebuvę“, – sakė R. Noreikytė.

Traukos centras

Dvarai – vertingas Lietuvos kultūros palikimas. „Dvaras buvo tas traukos centras, kuris švietė, lavino, nešė naujausias žinias, pasikeitimus. Rusų propaganda eliminavo mūsų palikimą, kad prarastume dvasios stiprybę. Norėjo padaryti baudžiauninkais, kai visi lygūs ir šlavė visą dvarininkiją. Tačiau švietimas ateidavo per dvarą“, – kalbėjo R. Noreikytė.

Aristavėlės dvaro istorija susijusi su viduriniojo sluoksnio didikų giminėmis – Šiukštomis, Zabielomis, Medekšomis. Dvaro istorijoje rašoma, kad vienaaukštis Aristavėlės dvaro rūmų pastatas dengtas didžiuliu laiptuotu stogu, daugiau nei dukart aukštesniu už sienas. Name buvo dvylika erdvių patalpų, išdėstytų dviem eilėmis. Ištaigingiausias buvo valgomojo interjeras. Drobe apklijuotas sienas puošė polichrominė ampyro architektūros motyvų tapyba, dekore vyravo karinė tematika. Pasakojama, kad freskas sukūrė apylinkių dailininkas P. Smuglevičius, 1812 m. laukiant dvare Napoleono, kuris čia taip ir neužsuko.

Tarpukariu Aristavėlė buvo pavyzdinis ūkis, skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naują ūkininkavimo praktiką.