Sėlynės Musnickai – vienas Dievo užanty, kitas po 30 metų apsilankė Rokiškyje (0)

Prieš gerą mėnesį – vasario viduryje, eidamas 86-uosius Amžinybėn išėjo Sėlynėje, Rokiškio rajone, gimęs ir augęs ilgametis Lietuvos televizijos darbuotojas, žinomas kino režisierius ir operatorius Kazimieras Musnickas. Apie tai rokiškėnams pranešė jo sūnus – garsus TV ir radijo laidų žurnalistas Raigardas Musnickas.

Užaugo po vieną

Taip jau sutapo, kad R. Musnickas prieš pat tėčio mirtį lankėsi jo gimtosiose vietose. Sausio pabaigoje vykdamas į Rokiškį darbo reikalais, jis pirmiausiai užsuko į Sėlynę, nufotografavo buvusios senelių sodybos liekanas, o „Rokiškio Sirenai“ siųsdamas nuotraukas elektroniniu paštu, laiške pridėjo: „Liūdnas vaizdelis, deja“.

Beje, vaikystėje Sėlynėje ir jam pačiam teko leisti vasaros atostogas, o vienerius metus iš atokaus vienkiemio pėdinti į mokyklą.

„Važiuoju į Rokiškį, bet pirmiausiai aplankysiu Sėlynę. Čia gyveno mano močiutė ir tėvas užaugo. Kai jis baigė mokyklą, atvažiavo gyventi į Vilnių. Tėtis pastatė daug klasikos filmų. Jis augo vienas, neturėjo brolių ir seserų, todėl neatsimenu, kad būčiau dėdžių ir tetų turėjęs“, – šypsosi R. Musnickas, taip pat vienas užaugęs tėvų šeimoje.

K. Musnickas su sūnumi R. Musnicku / Martynas Vidzbelis/LRT archyvų nuotr.

„Gal stok į žurnalistiką“

Kai pašnekovas augo, jis norėjo kaip ir tėtis būti režisieriumi, taip pat galvojo studijuoti lietuvių kalbą ir rašyti knygas, svajojo būti rašytoju.

„Bet tėvas man sako: gal stok į žurnalistiką. Kai 1988 metais stojau į universitetą, buvo septyni į vieną vietą. Mokyklą baigiau, gavau sidabro medalį ir įstojau mokytis žurnalistikos. Iškart, būdamas 18 metų, pradėjau dirbti televizijoje, „Panoramoje“. Būdavo repeticijos prieš laidą. Po kelių mėnesių išėjau tarnauti į sovietinę armiją. Tarnavau Adažyje, Latvijoje. Visų pirma reakcija būna – a, tai netoli tarnavai“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad tikrai nebuvo joks privalumas tarnauti kaimyninėje šalyje.

Ir tuoj smagiai papasakoja, kad ten veikė pavyzdinis parodomasis sovietų kariuomenės pulkas. Adažyje, kur kareiviai buvo ruošiami tarnybai Afganistane, R. Musnickas ir atpylė pora tarnybos metų. Tačiau karių nespėjo išsiųsti, nes Lietuva atkūrė nepriklausomybę.

„Koks skirtumas kur tave laiko uždarytą kalėjime. Atrodo, jeigu šalia Lietuvos tarnauji, tai gali greit grįžti, bet aš abu metus nebuvau namuose. Tik kai 1991 metais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, sugrįžau“, – kalbėjo R.  Musnickas.

Išvežė, nes rėkė

Į klausimą kaip žinomas žurnalistas prisimena Sėlynę, su gera humoro doze jis pasidalina prisiminimais, kaip būdamas mažas viename iš Vilniaus kiemų nuolat rėkdavo, kuomet vaikai jį erzindavo.

„Kai jie prie manęs kabinėdavosi, aš rėkdavau. Kai šaukdavau, tai mane erzindavo dar labiau. Buvau penkerių metų, kai tėvas nusprendė pasiimti kūrybines atostogas ir išsikraustyti į tėviškę dviem metams, o per tą laiką rašyti filmui scenarijų. Kad aš daugiau daugiabučio kieme neberėkčiau, mane išsivežė į vienkiemį, jog užsigrūdinčiau“, – pasakojo R. Musnickas.

Vaikui iš sostinės vienkiemio patirtis buvo neįtikėtinai įdomi, nes artimiausias draugas gyveno už 2 kilometrų, mokykla buvo už 3-4 km.

Kaimas išėjo į naudą

„Du metus augau miške tarp medžių. Pirmą klasę pradėjau Sėlynės pradinėje mokykloje. Visos trys klasės buvo vienoje patalpoje. Buvome šeši pirmokai, du antrokai ir penki trečiokai. Visi mokėmės kartu, nes mokytoja vienu metu išdalindavo užduotis. Laisvalaikiu su tėvu eidavome grybauti, uogauti. Tiesa, kai grįžau į Vilnių, tie, kurie iš manęs kieme juokdavosi, po to nuo manęs traukdavosi atatupsti, nes labai sustiprėjau tame kaime. Aš atvažiavau į mišką gyventi, kur kiekvienas medis savaip ošia, naktį eini į lauko tualetą. Na, ir ką? Įgavau drąsos, vyriškumo, gal ir kaimiškumo, nes manęs nebegąsdino užkabinėjimai. Sustiprėjau nuo šviežio pieno su batonu, priaugau masės. Kaimas man išėjo į naudą, nes aš jau neberėkiau, kai koks vyresnis bandė užkabinti“, – linksmai pasakojo žurnalistas, pirmą klasę baigęs Sėlynėje, o antrą klasę lankęs jau Vilniuje.

Siejo ypatingas ryšys

Tiesa, dalį laiko pašnekovas su tėvu, turėjusiu kvėpavimo ligų, praleisdavo kartu Kryme, kur buvo tinkamas klimatas tokiems susirgimams gydyti.

„Nuo dviejų metų su tėčiu važiuodavom ten. Laiką leisdavau kalnuose. Pamenu, pavasarį, kokią gegužę, išskrisdavome, rudeniop grįždavome į Lietuvą“, – sakė R. Musnickas.

Sūnų su tėvu siejo itin artimas ryšys, kurį jie išsaugojo iki tėčio mirties. Apie tai, kad vyriausias Musnickas iškeliavo pas Dievą, jaunasis Musnickas rokiškėnams pranešė praėjus maždaug trims savaitėms po savo apsilankymo Rokiškyje sausio gale.

Atsisveikino žvilgsniu

„Rokiškyje nebuvau 30 metų. Kai pasiūlė vesti debatus, iškart pagalvojau, kad būtų puiki proga po ilgo laiko apsilankyti tėčio gimtosiose vietose. Tiesą sakant, daug kartų planavau, kad reikėtų nuvažiuoti į Rokiškį, bet taip ir neprisiruošiau. Vis norėjau sėsti, važiuoti ir prisiminti, kaip aš čia buvau, važiavau, ką veikiau, pamatyti vaizdus, atgaivinti atmintį. Todėl, kai pasiūlė atvažiuoti į Rokiškį, gana lengvai sutikau“, – kalbėjo R. Musnickas.

Kai po šio apsilankymo jis grįžo į Vilnių, tėčio sveikata seko sulig kiekviena diena.

„Kai pablogėjus sveikatai, jį vežė į reanimaciją, supratau, kad tėtis žvilgsniu atsisveikino su manimi“, – su jauduliu sakė R. Musnickas.

Paklaustas ar dar kada sugrįš į Sėlynę, jis šyptelėjo, kad tikrai, nes čia liko 4 hektarai žemės ir sodybos liekanos.

Ilgas darbų sąrašas

R. Musnickas gimė 1937 m. liepos 30 d. Sėlynėje. Apie keturis dešimtmečius – 1960–2001 m. jis dirbo Lietuvos televizijoje. 1961–1964 m. stažavosi Maskvos televizijos studijoje, dirbo Dagestano ir Minsko televizijose.

Jis sukūrė dokumentinius filmus: „Grįžo duktė“ (1966 m.), „Beatričė“ ir „Pradėsim nuo puodynių“ (1968 m.), „Alum lijo“ (1969 m.), „Muzikantai“ (1970 m.), „Diena prieš Naujuosius“ (1971 m.), „Nepavyduliauk jūrai, mama“ (1973 m.), „Vilčių laivas“ (1980 m.), „Mūsų Kipras“ (1985 m.), „Agresija“ (1990 m.), „Melodija rugpjūty“ (1991 m.), „Berniūkščio laukas“ (1992 m.).

Mūsų kraštiečio kinematografijoje ir muzikiniai filmai: „Gegužinė – 1 km“ (1973 m.) bei „Nebetelpam armonikos rėmuose“ (1977 m.) filmų. Jo darbas – televizijos vaidybinis filmas „Gyvenimas po klevu“ (2 d., 1988 m., pagal R. Granauską).

Lietuvos televizijoje buvo apie 5 000 filmų garso režisierius (1992–2001).

R. Musnicko, K. Puriuškio ir „Rokiškio Sirenos“ nuotr.