Šimtmečio minėjimo atgarsiai (0)

Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis aprėpia svarbiausias datas : nuo 1918 vasario 16-osios iki 1990 kovo 11-osios. Per šimtą metų  būta pergalių euforijos, prievartos, okupacijų, kančios, skausmo, baimių, vilties ir tikėjimo, kad būsim laisva tauta. Šiai sukakčiai paminėti vyko gausybė renginių visoje Lietuvoje ir mūsų rajone.

Ką tik baigėsi 19 – oji Vilniaus knygų mugė, sulaukusi  370 dalyvių iš Lietuvos ir 9 pasaulio šalių. 18500 kvadratinių metrų mugės plote vos tilpo apie 68000 lankytojų. Ten vyko daugybė įdomių įvykių: knygų pristatymų, susitikimų, koncertų, o kiek ten pačių knygų , spausdintų įvairiose leidyklose, kiek bendravimo, įspūdžių – tikra puota kiekvieno širdžiai. Visas keturias dienas vyravo puiki, įkvepianti ir pozityvi atmosfera. Šis kultūrinis reiškinys rodo, kad Lietuva per šimtmetį sustiprėjo, kad ji matoma, atpažįstama ir skaitoma ne tik čia, bet ir visame pasaulyje, kad ji nebėra tamsus kraštas.

O Rokiškyje vasario 16 -osios ir kovo 11-osios datas sujungė teatro šviesos odisėja. Vyko XXXIV Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ ir padovanojo daugybę puikių spektaklių, kurie  žadino kritinę mintį, vertybių permąstymą, džiaugsmą : kiek profesionalumo, grožio, estetikos ir prasmės. Aš mačiau tik 6 spektaklius ir buvo šiek tiek nepatogu, kad kai kuriuose vaidinimuose žiūrovų gerokai trūko. Gal būtų įmanoma mokiniams ir senjorams pritaikyti nuolaidas į visus spektaklius, Juk Operos ir baleto teatre arba, pavyzdžiui, Panevėžio dramos teatre tokios nuolaidos yra.

Žiūrint į iš Rokiškio kilusio, čia augusio talentingo režisieriaus Dariaus Rabašausko kurtą spektaklį „Mūsų miesteliai“ sukosi mintys apie kiekvieno iš mūsų kasdienybę, žmogaus ryšį su žmogumi, atidumą, jautrumą vieno kitam, apie vertybes, prieš kurias dėl savo egoizmo, žiūrėk – imi ir užsimerki, apie žmogui nepavaldų laiką ir jo tėkmę.

O Kauno šokio teatras „Aura“ charakteringais judesiais ir plastika žiūrovui perteikė norą ištrūkti iš visų suvaržymų, primestų pančių ir būti laisvam. Kaip išsisukti iš savanaudiškų biurokratų paspęstų pinklių ir kritiškai mąstyti kvietė ir Nacionalinio dramos teatro dokumentinis spektaklis „Žalia pievelė“. Gyvi liudininkai – elektrinės darbuotojai - Visagino gyventojai - pasakojo, kaip statė atominę  ir miestą, kaip ten gyveno, kūrė ,svajojo, o dabar ardo ir ardys tą pavojingą monstrą iki 2038 metų. Jutai, koks bejėgis paprastas žmogus prieš buvusios komunistų partijos nurodymus, politikų sprendimus, veidmainystę, absurdiškus reikalavimus, abejingumą, kiek reikia budrumo, išminties ir kritinio mąstymo, kad ištrūktum iš savanaudiškų politikų ir biurokratų paspęstų pinklių, kad ne savo valia atsidūręs kitoj šaly ir po santvarkų virsmų išmoktum gyventi pagal tos šalies, kurioje įsikūrei, įstatymus, kad prisiimtum atsakomybę už savo ateitį.

Problemą, ar iš viso verta gyventi pasaulyje, kuriame nėra teisingumo ir tiek daug skausmo, kėlė teatro „Meno fortas“ spektaklio „Jobo knyga“ aktoriai. Be abejo, gyventi ne tik verta, bet ir būtina. Daug ieškojęs ir kentęs Jobas renkasi gyventi besąlygiškai pasitikėdamas Dievu. Finalinėje scenoje Jobui sugrąžinami prarasti turtai, gerovė, šeimos pilnatvė. Jobas iškenčia ir sulaukia pergalės. Kantrybės ir gebėjimo išlaukti reikia ir paprastame gyvenime.

Šventės baigėsi. O visą Lietuvą pakylėjusi šimtmečio renginių šviesos odisėja , per kurią daugiau sužinojome, pamatėme, pajutome, išgyvenome, išgirdome, tegu tęsiasi. Juk turime kasdien kurti, statyti savo Lietuvą, dirbti jos naudai, triūsti visom išgalėm, sąžiningai ir atsakingai, prisiimti atsakomybę už savo, o kartu ir visos Lietuvos ateitį. Ir dramaturgas Moljeras teigė: „Mes esame atsakingi ne vien už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome.“ Džiaukimės pavasario ir VELYKŲ šviesa ir patys neškime šviesą. Ir tegu Dievas mus saugo nuo visų nelaimių, karų ar totalitarinių režimų.

Irena Varnienė, LKRS narė