Vytautas Šlikas. Su naujais mokslo metais, gerbiami mokytojai ir buvę darbo draugai (2)

Tai yra didžiulė startinė darbinė diena kiekvienam iš Jūsų. Neabejoju, kad kiekvienas apgalvojote praeitų metų savo darbo klaidas, kiek gyvos „žaliavos“ nepavyko jums padaryti pažangiais mokiniais ir įtikinti juos, kad mokslas ir darbas yra gyvenimo pagrindas, kaip ir duona mylima - be pabaigos.

O kaip pasiekti, kad jis norėtų mokytis ir dirbti ? Susidūrėte su pagrindine problema ir jau nesugebate jos nugalėti, o kodėl ? Susidūriau su vienos mokyklos baigusiu 10 klasių pusiau abiturientu. Jis truputį yra „šalnos“ paliestas ir už jį mokykla gaudavo ne vieną krepšelį - 3000 litų, bet 3 krepšelius t.y. metams 10000 litų. Dešimt metų lankė mokyklą ir per visą mokslo dešimtmetį mokykla gavo 100000 litų. O jis !, kada reikėjo jam parašyti pavardę ant pareiškimo - be pagalbos neišėjo. Jeigu aš, Akmenės rajone Žilių pradinėje mokykloje turėdamas du pašalusius mokinius padariau viską, kad jie išmoko rašyti ir skaityti. Važinėjau į Repčių kaimą už dviejų kilometrų nuo mokyklos padėti jiems atlikti namų darbus. Negalėdamas dėl laiko stokos siųsdavau vieną iš klasės vunderkindą. Aš bijojau Šiaulių apskrities inspektoriaus Andriušio. Kada jis atvyko pirmą kartą į mano pirmąją Kinkių pradinę mokyklą, paėmė žurnalą, pamokų tvarkaraštį, o man pasakė, kad iki 14 val. galiu būti laisvas. Jis dirbo su mano mokiniais ir įvertino mano darbą surašydamas pažymą. Kas mėnesį Papilės valsčiaus pradinių mokyklų mokytojai rinkdavomės į seminarą vienoje iš mokyklų, kur mokytojas vesdavo dvi ar tris pamokas ir mes aptardavome pamokos eigą ir mokinių žinių apklausą. Į tuos seminarus atvykdavo ir inspektorius Andriušis, perskaitydavo įsakymus apie savo darbo vizitus ir mokytojų klaidas, bet pasitaikydavo, kad Papilės valsčiuje iš 12 pradinių mokyklų vienas mokytojas padėdavo galvą ir tapdavo arba medkirčiu arba daržų ravėtoju.

Mieli kolegos, civilizacija ir mokslas pažengė ir padarė mus tenkinančius kiekvienam savo poreikius ir nenešančius atsakomybės už savo darbą, nes nėra rajone „andriušių“. 1949 metais Rokiškio apskrities švietimo skyriuje dirbdamas pedagoginiame kabinete metodistu-inspektoriumi organizavau dviejose Kamajų ir Aleksandravėlės mokyklose mokytojų seminarus. Ir šiandien dailininkas Žuklys iš Aleksandravėlės parapijos prisimena mane, kad aš būdamas tos priemonės vedlys, stebėdamas mokytojo vedamą lietuvių kalbos dalyko pamoką, prašiau, kad eidamas atsakinėti mokinys turėjo pasakyti savo vardą ir pavardę.  Dailininkas darydamas mano bareljefą prisiminė mane, kaip aš reikalavau pasakyti savo vardą. Kiekvienais metais mokinys gaudavo pažymėjimą, kuriame buvo grafos: elgesys, drausmingumas ir darbštumas.

Nusikaltėliams Lietuvos vaikams buvo viena kolonija Šlapaberžė Kėdainių rajone. Mama mus pagimdė septynis ir mes visi išaugome mamos pagamintu maistu: bulvės, kopūstai, morkos, grybai, aviena, kiauliena, kalakutiena ir amžinas palydovas  duona. Rūsyje buvo sudėti kibirai su taukais, konservuotos daržovės, o ant gryčios pakabinti lašiniai ir kumpiai. Lankiau Steponiškio pradinę mokyklą Kuršėnų valsčiuje. Buvau padykęs, bet pareigingas mokinys. Pirmasis mokytojas vokietis Liutermozeris, bet po pusės metų jis susirgo, antrasis Antanas Riūka – poetas, vėliau Jablonskytė ir Karaliūtė, o kai 1938 metais patekau į Kuršėnų 6 klasių pradinę mokyklą, kurioje dirbo vieniša panelė Cibulskytė, susikūrus Kuršėnų gimnazijai užskaitė 5 ir 6 skyrių ir patekau į trečią klasę. Aš dėkingas visiems savo mokytojams, ypač lietuvių ir vokiečių kalbos dėstytojui poetui Stasiui Anglickui. Kai bandžiau pabėgti nuo Homero Iliados, jis privertė per tėvą sukonspektuoti. Kai įžengiau pirmą momentą į Kinkių pradinę mokyklą, visą dėstymo metodiką pasivogiau iš jo.

Ponai mokytojai, Jūs esate Lietuvos gelbėtojai, mylėti Lietuvą reikia ir galima tik per mokslą ir darbą siekti tėvynės gerovės.

Su pagarba Jums Vytautas Šlikas.

P.s. Kauno mokytojų seminarija, Šiaulių pedagoginis institutas, darbas Rokiškio 2 vidurinėje ir suaugusių vakarinėje mokykloje, Laibgalių vakarinėje mokykloje